Silkė su pienu, kilogramas citrinų, kalnas raugintų agurkėlių… Net nenumanysi, ko užsimanys nėštukė! Klausiame mamų, kokio maisto jos labiausiai norėjo, kai laukėsi, ir į kokį net pažvelgti negalėjo.
Samanta. Kai laukiausi dukters, labai norėjosi obuolių ir kinų maisto, o, kai sūnaus, – burokėlių ir ridikų! Valgiau tikrai nemažai, apetitu nesiskundžiau, o štai mano vaikai dabar tikri „nevalgiukai”…
Neringa. Laukdamasi sūnaus tiesiog negalėjau pakęsti mėsos kvapo, jokios – nei virtos, nei keptos. Jos visiškai nevalgiau, laikinai pabuvau vegetare (juokiasi). Nuolat kepdavau bulvinius blynus, bulves ir valgiau daug daug ledų. O dabar mano sūnus negali gyventi be mėsos (šypsosi). Po kelerių metų laukdamasi dukters valgiau viską įprastai, tik geriausia būdavo cepelinai. Dar norėdavau ir saldumynų, o štai per pirmą nėštumą jų galėjo ir nebūti… Žodžiu, valgiau viską, o dabar dukra nenori valgyti nieko (juokiasi). Tiesa, laukiantis sūnaus gydytoja patarė retkarčiais išgerti kavos, nes mano spaudimas buvo labai žemas. Oi, kaip aš jos nenorėjau, niekada nemėgau ir iki šiol nemėgstu. Galėjau gerti tik tą tirpią, „trys viename”. Tiesą sakant, tik tokią ir galiu gerti iki šiol…
Elada. Kai laukiausi dukters, labai norėjau… purškiamosios grietinėlės. Net kojas pakirsdavo, kai apie ją pagalvodavau. O vėliau, laukdamasi sūnaus, svajojau apie alų, tai vis prašydavau vyro, kad atsidarytų ir man duotų pauostyti (juokiasi). Žodžiu, viskas man patiko, viską mėgau ir valgiau, ne veltui tiek su vienu, tiek su kitu priaugau beveik po 20 kg…
Daiva. Pirmoji dukrelė, matyt, labai mėgo obuolius (juokiasi). Per dieną suvalgydavau po kilogramą ar du. O antroji buvo gurmanė – kimšdavau sušius ir kruasanus, bet pastaruosius greit mečiau, nes svoris augo kaip ant mielių. Ir dar negalėjau pakęsti mėsos kvapo… Pamenu, kaip stovėdama prie mėsos parduotuvės, lauke, žiaugčiojau…
Dana. Per nėštumą buvau iš tų, kurios galėjo valgyti silkę su uogiene ir užsigerti pienu (juokiasi). Nenorėjau kažko ypatingo, bet tiesiog nuolat buvau alkana, vis reikėdavo ką nors kramtyti. Ir kuo įvairiau, tuo geriau. Vyras jau išties baisėdavosi: atsidarau šaldytuvą, suvalgau gabalą silkės su duona, užsigeriu sultim, pabūnu pusvalandį, einu vėl ko nors ieškoti, suvalgau bandelę, po kurio laiko atsigeriu pieno, tada einu valgyti vaisių. Ir nei bloga buvo, nei svoris nenormaliai augo. Matyt, tada tiesiog taip reikėjo. Net baisu pagalvoti, kas būtų, jei dabar taip pasimaitinčiau…
Kornelija. Su pirmu šaldytuve visada turėdavo būti ledų ir greipfrutų – apimdavo panika, jei baigdavosi atsargos (juokiasi), su antru ypatingų norų neturėjau, tik kad labai norėdavau granatų, o šiaip valgiau viską įprastai.
Darija. Laukdamasi sūnaus labai norėjau visko, kas iš bulvių. Nesvarbu, kas, kaip, svarbu – bulvės! O štai mėsos visai nenorėjau, ji man smirdėjo. Apskritai tris mėnesius pravėmiau, tai, galima sakyti, nieko nevalgiau (juokiasi). Saldumynai netraukė visą nėštumą. Taigi svorio beveik išvis nepriaugau. Laukdamasi antro dalyvavau tokiame projekte, kur jau už mane sprendė, ką galima valgyti, ko ne… Tada truputį norėjosi saldžiai, bet, deja, niekas neleido. Vyras tai juokiasi, sako, net nesuprato, kad išvis buvau nėščia, tiek pirmą, tiek antrą kartą – nieko ypatingo su manim nevyko (juokiasi).
Agnė. Legaliai valgiau mandarinus ir vynuoges, o nelegaliai, pasislėpus, žalią lašišą (juokiasi). Kodėl pasislėpus? Taigi nėščioms negalima žalių žuvų! Mano vyras, kaip aš sakau, buvo tikras paranojikas šiuo klausimu (ir apskritai per visą nėštumą) – jam vis atrodė, kad to negalima, ano, tas pakenks, anas nesveika… Jei jo būčiau klausiusi, tai tik gulėčiau ir nejudėčiau ištisas dienas. Štai tada tai tikrai būtų blogiau. Draugė sakė, kad negudriai elgiausi, reikėjo vyrą išnaudoti ir pačiai lepintis (juokiasi), bet gulėti ir nieko neveikti – ne man. Taigi ir smaguriavau ta lašiša pasislėpus, nieko nenutiko. Kažkada neseniai prasitariau vyrui, tai pyktelėjo. Daugiau neišduosiu jam savo paslapčių (juokiasi).
Regina. Visą nėštumą labai norėjau ko nors rūgštaus, tiko ir citrinos – jas valgiau kaip obuolius net nesiraukydama. Kaip tik tada buvome Čekijoje, ten visur ir visada būdavo raugintų kopūstų sriubos, tai aš pietums imdavau dvi lėkštes – nei antro patiekalo, nei deserto man nereikėjo.
Marija. Pamenu, nueinu pas gydytoją į apžiūrą, ji man dalija patarimus; „Valgyk daug daržovių, mėsytės gabaliuką, žuvytės pasiruošk.” Linksiu galvą, o mintyse rezgu planą, kaip iš čia mausiu ir lėksiu nusipirkti kokį… kebabą ar sumuštinį iš degalinės. Namie būdavo ne tokie skanūs, per sveiki (juokiasi). Čia pat, mašinoje, ir sukimšdavau. Visą nėštumą traukė visoks nesveikas maistas… Negalėjau jam atsispirti. Nors keista, nes šiaip aš jo net nenoriu. O pirmus tris mėnesius tai ir nesveikas maistas netraukė – viskas smirdėjo ir buvo neskanu, užtat atsigriebiau, kai nustojo pykinti (juokiasi).
Elvyra. Mano nėštumas, kaip aš juokauju, buvo labai sveikas. Norėjosi valgyti lengvą maistą – vaisių, daržovių, kokį jogurtuką nesaldų. Kavos visai nenorėjau, nors iki nėštumo per dieną išgerdavau po tris puodelius. Apskritai jaučiausi gerai, tad daug judėjau, net į nėščiųjų jogą vaikščiojau. Slapčia vyliausi, kad toks pomėgis valgyti lengvą maistą ir toliau išliks, bet deja deja (juokiasi). Kaip tik, kai maitinau, norėjau valgyti kaip koks drakonas, o to negalima, ano… Jau nebenumaniau, nuo ko pučia vaikui pilvą, nuo ko ne, nes visi skirtingus patarimus dalijo. Kai nustojau kitų klausyti ir stebėti save bei vaiką, viskas palengva stojo į savo vėžes (šypsosi).
Gabrielė. Mano norus galima suskirstyti periodais. Iš pradžių nenorėjau nieko, nes nuo bet kokių stipresnių kvapų darėsi bloga. Atrodydavo, kad lyg ir norėčiau kokių salotų, bet, vos pradėdavau valgyti, iškart negera pasidarydavo. Tai tęsėsi kokius tris mėnesius. Tada prasidėjo visaėdimo era. Valgydavau visko daug, išskyrus mėsą. Labiausiai tikdavo miltiniai, bulviniai patiekalai, saldumynai, ypač šokoladas. Po poros mėnesių jau pasidariau išrankesnė (juokiasi). Tada labai norėdavau rūgščių produktų: citrusinių vaisių, raugintų kopūstų, agurkų ir pan. Po kokio mėnesio ėmė traukti ledai. Kaip tik buvo vasarą, tai vaje vaje, kiek aš jų suvalgydavau… Vyras net nuoširdžiai stebėdavosi, kur man tilpdavo. Būdavo, sėdim vakare, žiūrim kokį filmą, jau tuoj ir miegoti laikas, o aš staiga: „Važiuojam ledų!” Po kurio laiko vyras gudriau ėmė elgtis – parnešdavo namo dėžę ledų, kad niekur važiuoti nereiktų. Bet vėlgi – tai man skonis šiandien šitų netinka, tai dar kas… Na, o į nėštumo pabaigą jau nieko ypatingo nenorėjau, tik svajojau greičiau pagimdyti (šypsosi).
