Geriausia Kalėdinė dovana - žurnalo MANO NAMAI prenumerata!
Pasakos vaikams: žmogus

Pasakos vaikams: žmogus, meška ir lapė

Lietuvių liaudies pasaka vaikams „Žmogus, meška ir lapė“. Graži bei pamokanti pasaka, kuri padės greičiau pasiekti sapnų karalystę Jūsų mažyliui.

Pasaka vaikams: Žmogus, meška ir lapė

Vieną kartą arė žmogus dirvą pagiry. Netoliese gulėjo meška lauže. Pamačiusi žmogų, ji ir šaukia:

— Žmogau, žmogau, aš tavo jautelius pjausiu.

Nusiminė žmogus, nežino, kaip nuo meškos gelbėtis, o čia pasisuko lapė ir sako:

— Ką man duosi, jeigu aš tavo jautelius išgelbėsiu?

— Aš tau atnešiu vištų maišą, tik, susimildama, neduok meškai mano jautelių papjauti.

Taip juodu susitarė, o lapė girion smuko. Atbėgusi iš kito krašto, didžiu balsu šaukė:

— Žmogau, žmogau, ar nematei kur netoli meškų, stirnų, vilkų, šernų? Ponas medžioklėn išjojo su penkiais šimtais medžiotojų, o šunų skalikų kita tiek.

— Nemačiau nė meškų, nė stirnų, nė vilkų, nė šernų,— tarė žmogus.

— O kas ten lauže guli?

— Tai šiekšta guli.

— Kad būt šiekšta, tai būt šakos apgenėtos,— sako lapė ir vėl nubėgo į girią.

Meška išsigando pono ir skalikų ir sako:

— Žmogau, nukapok man kojas.

Žmogus nukapojo, o lapė vėl išbėgusi

iš girios šaukia:

— Žmogau, žmogau, ar nematei meškų, stirnų, vilkų? Ponas medžioklėn išjojo. Medžiotojų penki šimtai, o šunų — kita tiek.

Pasakos vaikams. Meška
Pasakos vaikams. Meška
Autoriaus archyvas

— Nemačiau,— atsakė žmogus.

— O kas ten lauže guli?

— Tai medis guli.

— Kad būt medis, būtų galan kirvis įkirstas.

Ir vėl lapė nubėgo į girią, o meška išsigandusi šaukia:

— Žmogau, įkirsk man kirvį galvon.

Kai įkirto, tai meška ir galą gavo. Tada atbėgo lapė pas tą žmogų ir kaulija:

— Matai, kaip aš tavo jautelius išgelbėjau, tai tu rytoj atnešk man maišą vištų, kaip esi žadėjęs.

Kitą dieną žmogus pasišaukė savo šunis, sukišo juos į maišą, užrišo ir nunešė. Rado lapę belaukiančią, iš to būsimo skanumo besilaižančią.

— Paleisk, žmogau, višteles, aš jas pati pasigausiu.

Žmogus iškratė iš maišo šunis, o tie skalydami ėmė lapę vytis. Lapė puolė strimagalviais savo olon, kvapo neatgaudama, o šunys, lauke likę, lojo iš piktumo, vos iš kailio neišsinerdami. O lapė stebisi, kailį sveika išnešusi, ir savo akelių klausinėja.

— Akelės, akelės, ką jūs darėt, man bebėgant?

— Mes tik dairėmės, ar toli dar ola, ar geru taku bėgame.

— Gerai darėt, akelės. O jūs, mano auselės, ką beveikėte?

— Mes stačios klausėmės, ar toli skalikai loja.

— O tu, nosele?

— Aš vis uostinėjau, kad kokia bėda už akių arba iš šalies neužbėgtų.

— O jūs, kojelės?

— Skubinomės viena paskui kitą greičiau susimesti, tarsi lenktynių bėgdamos.

— Gerai darėt. O tu, uodegėle, ką veikei, paskui besivilkdama?

— Makalavau, tabalavau, kad tik ne mane, o tave šunys pagriebtų.

— Ak tu šitokia! — sušuko lapė.— Tekit, šunys, bjaurybę uodegą! — ir iškišo uodegą iš olos. šunys, uodegą nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrimto.

Kvailas kaip nukirptas avinas. Svetimo netykok, savo nepamesk.

Pasakos vaikams. Lapė
Pasakos vaikams. Lapė
Autoriaus archyvas

Mano išsaugoti straipsniai