Retas kuris mažylis ankstyvoje vaikystėje visus garsus geba ištarti iškart taisyklingai. Netgi jei jam ir pavyksta tai padaryti, pirmieji žodeliai vis tiek išeina juokingi, saviti, mat dažnai supainiojamos raidės ar vietomis sukeičiami skiemenys. Sriuba pavirsta buba, lempa – ampa, o fejerverkai – ferepakais. Ką vertėtų žinoti apie vaikystės šveplavimą?
Konsultuoja logopedijos centro „Papūga“ įkūrėja, logopedė ir ABA terapeutė Jurga Pukenytė-Pauliukonienė.
Iki kokio amžiaus švepluoti yra normalu?
Iki maždaug ketverių metų daugumai vaikų būdingas fiziologinis, vadinamasis vaikystės, šveplavimas, t. y. netaisyklingas vienų ar kitų garsų tarimas. Vaikai gali iškraipyti tariamą garsą, pavyzdžiui, tarti jį netiksliai, taip pat keisti lengviau tariamu garsu. Jei katinas trimečiui virsta tatinu, o šakutė – sakute, nereikėtų labai jaudintis ir strimgalviais lėkti pas logopedą. Tai – laikina.
Reikėtų atminti, kad garsas R taisyklingai pradedamas tarti maždaug šeštaisiais gyvenimo metais. Visi kiti garsai – iki penktų gyvenimo metų.
Kada tėvams vertėtų sunerimti?
Nėra griežtų taisyklių, kurios padėtų tėvams apsispręsti, jog jau metas atžalą nuvesti pas logopedą. Kiekvienas atvejis yra labai individualus. Pagalvoti apie konsultaciją reikia tuomet, jei vaikas, anot tėvelių, kalba blogai ir jie gali pasakyti, kad:
– gimus kūdikiui, buvo padidėję arba pamažėję jo raumenų tonusai;
– buvo atliekamas cezario pjūvis;
– gimdant buvo leidžiami skatinamieji vaistai;
– vaikas pradėjo vaikščioti 1 m. 1 mėn. ir vėliau;
– neropojo;
– kalbant lūpų kampučiuose matosi seilių;
– kalbant iškiša liežuvį;
– kalba yra visai nesuprantama;
– painioja visus garsus;
– kalba sava kalba;
– visai nekalba;
– netaria garsų iki 1 m. 3 mėn.;
– neatsisuka šaukiamas;
– neatlieka užduoties, kai paprašoma atnešti daiktą;
– nepakartoja skiemens;
– kalba kaip su karšta bulve burnoje;
– neparodo paveiksliuko, klausiant „Kur?“;
– per trumpas poliežuvinis raištis;
– gimė pridusęs;
– nepalaiko akių kontakto;
– nenori klausytis pasakų;
– yra labai tylus ir nedrąsus;
– netaisyklingai taria garsus būdamas 5 metų.
Norėtųsi atkreipti tėvų dėmesį ir į tai, kad garsų tarimo trūkumai yra būdingi ir rimtesniems kalbos sutrikimams, todėl pasikonsultuoti su logopedu tikrai verta.
Kokios priežastys lemia, kad vaikas netaisyklingai taria garsus?
Jų yra kelios. Pirmiausia, garsai gali būti tariami netaisyklingai dėl nepaslankaus artikuliacinio aparato, t. y. nepaslankios storos lūpos, didelis arba mažas liežuvis, trumpas poliežuvinis raištis. Antra, gali būti neišlavinta foneminė klausa – vaikas tiesiog negeba atpažinti, atskirti panašiai tariamų ar skambančių garsų. Tokiais atvejais vaikas paprastai geba taisyklingai tarti pavienius garsus, bet kalbėdamas žodžiuose juos supainioja, pavyzdžiui: S–Š, Z–Ž, P–B, M–N, D–T, G–K, G–T, G–D, K–T, K–D.
Įtakos netaisyklingam garsų tarimui, kalbos neišsivystymui gali turėti ir toks dalykas, kaip pernelyg mažas bendravimas su vaiku. Kitaip tariant, mažylis negirdi, kaip kalbama, kaip tariami žodžiai, tad nesivysto ir jo kalbos suvokimas. Yra tekę dirbti su tokiais vaikais, kurie kalba neaiškiai, nerišliai vien dėl to, kad jie paprasčiausiai nesuvokia kalbos.
Kokias pagrindines klaidas daro tėvai, matydami, kad jų vaikas švepluoja?
Suaugusiesiems jokiu būdu nereikėtų iš vaiko juoktis, mažylio gėdinti ar mėgdžioti jo tariamų garsų, žodžių. Sąmoningas tėvų kalbėjimas netaisyklingai tik dar labiau padės įsitvirtinti netinkamai vaiko tarčiai. Prie svetimų žmonių vaiko reikėtų nespausti, kad šis kalbėtų. Tėvai, priešingai, turėtų kalbėti tik aiškiai, rišliai, kad vaikas garsus ir žodžius tartų taisyklingai – jei mažyliui nepavyksta garso ar žodžio ištarti pačiam, tarti reikėtų kartu, pakartojant taisyklingai ir tokiu būdu atkreipiant vaiko dėmesį į taisyklingą garso artikuliaciją bei skambesį. Reikėtų tai atlikti žaidimo forma, kad vaikutis nepradėtų gėdytis savo kalbos.
Jei į logopedus nesikreipiama, kokių pasekmių gali turėti netaisyklingas garsų tarimas?
Kartą sulaukiau labai nedrąsaus penkiamečio. Likome dviese. Pažaidėme, susidraugavome. Berniukas painiojo ir netarė S ir Š , Z ir Ž, L, R garsų. Po truputį apsiprato ir man pasakė, kad jam gėda prie vaikų kalbėti. Dėl to jis visada tyli. Štai kokių pasekmių gali turėti netaisyklingas garsų tarimas – tai pirmiausia įtaka pačios asmenybės formavimuisi. Labai džiaugiuosi, kad berniukas pasikeitė, išėjęs iš konsultacijos. Negebėdamas tarti garsų, mokykliniame amžiuje vaikas susiduria su mokymosi sunkumais.
Keli naudingi pratimai-žaidimai
Vaikams visada patinka ir smagu pūsti muilo burbulus, jei netariamas garsas Š.
Vaikui sakomas netaisyklingas žodis, o jis turi pakartoti taisyklingai: tatinas – katinas; tėdė – dėdė; tatė – katė; sesi – šeši; sakutė – šakutė; šaldainis – saldainis; suo – šuo. Senas geras žaidimas „Siūlai, siūlai, susivykit“ arba „Spauskite sūrį“.
3 patarimai tėvams
1. Kuo daugiau bendrauti su vaiku. Tai daryti reikia nuo pat pirmųjų dienų. Kalbant labai svarbu stebėti vaiką, matyti jo reakcijas. Labai naudinga yra stambiosios motorikos imitacija – žaidimas „Jurgelis meistrelis“ ar šiaip parodyti, pakėlus rankytes, „koks esu didelis“. Tai – jau sėkmingas žingsnis į taisyklingą kalbą.
2. Bendraujant būtina įvardyti daiktus, reiškinius, kad mažylis suprastų, kokia aplinka jį supa. Rekomenduojama nuo kūdikystės skatinti vaiką stebėti ir mėgdžioti lūpų, žandikaulio, liežuvio judesius, veido mimikas, siūlyti klausytis įvairių aplinkoje bei kalboje vartojamų garsų, juos mėgdžioti.
3. Kuo daugiau dainuoti lopšinių su palinkėjimais, ko savo vaikučiui linkite, koks jis turi užaugti. Ta mamytės meilė su daina turi skambėti vaiko galvelėje.
