Dažnai girdime, kaip tėvai sako: „Užaugs, tada ir auklėsime, ko norėti iš tokio mažiuko, tegul pasidžiaugia vaikyste.“ Ir džiaugiasi vaikyste, kol vieną gražią dieną gimdytojai supranta, kad taip gyventi nepaprastai sunku.
Konsultuoja psichologė Milda Karklytė-Palevičienė (www.laimingasvaikas.lt).
Tuomet ir susiduriame su didžiausia problema: ateina tėvai pas psichologą su jau ūgtelėjusia atžala ir sako: „Nesusišnekame, dabar jau norėtume auklėti.“ Suprantama, kad vaikas nepasiduoda auklėjimui, kaip suaugusieji įsivaizdavo, kaip tikėjosi. Mažyliui nepaprastai sunku, nes jis visą savo gyvenimą gyveno vienaip, bet staiga jį pradeda „laužyti“. Jis tam priešinasi, nes iki tol gyveno kaip kunigaikštis. Juk jis pasaulį supranta tik per tai, kas vyksta jo šeimoje. Vaikelis savo galvoje nesąmoningai susidėlioja pasaulio modelį, o jam staiga sviedžia: „Ne, pasaulis yra kitoks, nuo šiol tu gyvensi kitaip.“
Čia ir prasideda didžiausios problemos, nes galvoje tvyro sumaištis. Pavyzdžiui, itin globėjiški gimdytojai viską darė už jį arba, priešingai, atsipūtę tėvai tiesiog viską leido. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai gyventi palaidoje baloje nebeįmanoma, ir tėvai dažnai tampa savitais agresoriais, nes juos apima visiškas bejėgiškumas ir beviltiškumas, kai pabando nubrėžti ribas. Įsivaizduokite vaiko situaciją – gyvena sau atsipūtęs, tačiau staiga jį ima pulti ir liepia elgtis atvirkščiai.
Asmenybė iki 3 ir 7-erių
Manoma, jog pagrindinis vaiko asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 metų. Dėl to klasikinės psichologijos atstovai sako, kad mažyliui iki 3 geriausia augti su tėčiu ir mama. Tai ypač aktualu, jei greta nėra privačių darželių ir tėvai negali rinktis pedagogų, vertybių. Iki 3 metukų pasąmonėje formuojasi elgesio, asmenybės savybių modeliai, smegenų veikla, jų jungtys, nuo to labai priklauso, koks ateityje bus mažas žmogutis. Jeigu nėra kitų išeičių ir tenka atiduoti savo vaiką į kitų rankas, turime iki smulkmenų žinoti, kas ir ką su juo veiks.
Antrasis asmenybės formavimosi etapas vyksta iki 7 metų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių praleidome šiuos svarbius raidos etapus, vėliau apšlifuoti vaikelio charakterį bus galima, bet nelengva: teks su juo intensyviai dirbti, taikyti intensyvią terapiją. Po šių dviejų laikotarpių – iki 3 metų ir iki – 7 metų, vaikas, jo vidiniai elgesio modeliai iš esmės smarkiai nebesikeičia. Tuo metu susiformuoja visi pagrindiniai dalykai, pavyzdžiui, kaip mergaitė ar berniukas reaguos į konfliktus: puls, slėpsis ar bandys nesutarimą kažkaip išspręsti. Kaip mažasis spręs problemas: atsisės ir ašaras lies, laukdamas, kol kažkas ateis ir padės viską sutvarkyti; kaltins visus aplinkinius ar pats gebės išspręsti iškilusią problemą ir t. t. Užduotis mažesniam – kaip pasiimti žaisliuką, kuris, tarkime, užkrito už sofos? Gal jis pats bandys jį išsitraukti, o galbūt verkdamas reikalaus, kad tai padarytų kiti. Net kūdikis galvoja, kaip išspręsti uždavinį, kai siekia barškučio. Mes turime skatinti jį patį pasiimti – pašliaužti, paropoti ir pačiupti. Jau nuo tokio amžiaus svarbu, kad lėliukas suprastų, jog gali pats. Augant vaikui, auga ir jo rūpesčiai. Taip pat formuojasi modelis, kokius santykius jis savyje ugdo – ar jis bus aukos pozicijoje, ar agresoriaus, ar ieškos pilnaverčių santykių, ar norės, kad juo tik rūpintųsi ir tik jo klausytų. Tuo metu formuojasi konstrukciniai ir elgesio modeliai – kaip aš elgsiuosi tam tikrose situacijose. Vystosi vaiko santykis su emocijomis, jo suvokimas, ar emocijos yra normalus dalykas, ar galima jas reikšti, ar reikia jas slėpti, gėdintis; ar nebūsime atstumti dėl savo jausmų; ar rodyti emocijas yra saugu?
Sudėliota asmenybė
Kiekvienu raidos etapu mažas žmogutis turi kažko išmokti ir būti kažkam pasiruošęs. Prieš pradėdamas eiti į mokyklą, vaikas turėtų būti gana savarankiškas ir mokėti elgtis, kai šalia nėra padėti pasirengusių tėvų ar auklėtojos. Tuo laikotarpiu vaikas jau turi būti įgijęs esminius asmenybės įgūdžius, kadangi jam reikės savimi pasirūpinti, aišku, pagal savo amžių. Taip jau gamtos sutvarkyta – iki šio laiko turėtume būti atitinkamai išsivystę ir pasiruošę įveikti iššūkius. Vėliau mūsų protas ir intelektas auga, bet mūsų automatiniai veiksmai jau turi susiformavusią bazę. Klasėje galime pamatyti, kaip mokyklinukai reaguoja į nesėkmes: vienas ašaroja, kitas mušasi, trečias aiškina, kad čia viskas nesąmonė, o kitas vaikas ramiai kartoja, jog suklysti yra normalu ir atkakliai bando dar kartą.
Mes matome, kaip vaikai skirtingai elgiasi. Be jokios abejonės, tai lemia ir prigimtiniai bruožai: gimdami mes atsinešame ką nors labai unikalaus, bet didelę dalį gauname mokydamiesi iš šeimos. Šeimoje išmokti elgesio modeliai – tai nesąmoningi, automatiniai mūsų veiksmai, kuriuos mes darome net negalvodami. Tarkime, kai nusideginame pirštą, nesvarstome, kaip į tai reaguosime, o tiesiog išreiškiame jausmą automatiškai. Taip pat ir su vidiniais elgesio modeliais – susidūrę su situacija reaguojame automatiškai, dažnai net patys nesuprasdami, kodėl taip elgiamės, o norėdami tai pakeisti – turime įdėti daug darbo.
Ar pasaulis saugus?
Nuo gimimo iki vienerių formuojasi pamatinis žmogaus saugumo jausmas, priklausomai nuo to, ką vaikas jaučia, kaip į jį reaguoja aplinka. „Aš toks mažas ir bejėgis, savęs, kaip atskiro asmens, dar neatskiriu nuo mamos (tai įvyksta maždaug tada, kai kūdikiui sukanka vieneri). Naujagimis saugumą pasitvirtina jausdamas, kaip mama, tėtis reaguoja į jo verkimą, t. y. į jo pagalbos šauksmą, nes vienintelė jo kalba – verkimas. Ar mama supranta, kada reikia pakeisti sauskelnes? Kada aš alkanas? Kada man šalta ar karšta? Jeigu aš verkiu, ar yra žmogus, sureaguojantis į mano poreikius? Jeigu lėliukas jaučia, kad jo poreikiai patenkinami, į juos reaguojama su kantrybe ir meile, tuomet formuojasi pats stipriausias pamatinis saugumo jausmas: jis ima suvokti, jog šis pasaulis yra saugus. Priešingu atveju, ypač kai vaikelį pirmosiomis dienomis ar net valandomis palieka vieną, tai gali virsti įvairiomis problemomis.
Teko konsultuoti vieną berniuką, paliktą tikrosios motinos vos jam gimus. Jį atvedę įtėviai iš tiesų yra mylintys ir rūpestingi, bet vaikelis jaučia tokią baimę ir nesaugumo jausmą, kad iš to kyla didžiulių problemų. Užteko kelių pirmųjų gyvenimo dienų, kai jis buvo paliktas mamos, ir tas nesaugumo jausmas atsiliepia iki pat dabar, kai jam jau septyneri. Žinoma, itin svarbus ir kūdikio laukimo tarpsnis, kol jis įsčiose: jeigu jis nelaukiamas, tas jausmas išlieka vaiko viduje. Negerai, jeigu tėvai nereaguojantys, senovinių pažiūrų – išsiverks, plaučiams gerai ir pan. Tai netiesa – jei naujagimis verkia ir nesulaukia dėmesio, jis yra traumuojamas.
Patyrę nesaugumo jausmą
Kūdikystėje patirtas nesaugumo jausmas gali pasireikšti labai įvairiai vėlesniame amžiuje – psichologiniais sunkumais, ar net psichikos sutrikimaus – depresija, nerimo, valgymo sutrikimais, priklausomybėmis ir kt. Žmonės, neturintys bazinio saugumo jausmo, nepasitiki kitais, nuolat jaučia baimę ir pavojų, nes niekada nėra užtikrinti, kad viskas bus gerai. Jiems gali kilti noras žeminti, kontroliuoti kitus, taip gali susidaryti iliuzinis jausmas, jog per tokius veiksmus tarsi kontroliuojamas pasaulis, taip jis atrodo labiau nuspėjamas. Dar gali būti, kad toks žmogus visiškai nemokės būti vienas, jam nuolat reikės kito asmens pritarimo, jis reikalaus, kad jį nuolat girtų, liaupsintų, palaikytų, sakytų, kaip tu čia viską gerai darai. Jis gali prikibti prie kito asmens arba priešingai – vengti santykių, taip stengdamiesi išvengti galimo skausmo. Moterys/ vyrai neturintys bazinio saugumo jausmo, pasiryžę ęę daryti bet ką, kad tik nesijaustų palikti arba, atvirkščiai, maniakiškai kontroliuoja kiekvieną partnerio žingsnį arba pasirenka gyvenimą be partnerio.
Vaikystėje nepatirtas saugumo jausmas gali pasireikšti miego sutrikimais, pavyzdžiui, mano minėtas septynmetis dar niekaip nesugeba užmigti vienas, negali nusiraminti. Jeigu jam tik šmėstelės bent menkiausia abejonė, kad gali būti paliktas, jis ima berti ašaras ir nesugeba pats nusiraminti. Jam kažkur giliai užsifiksavę, jog jis jau buvo paliktas, ir dabar kiekvienas įtėvių išėjimas jam gali sukelti panikos priepuolius.
Neužgesinti savarankiškumo noro
Apie pirmuosius metus pradeda formuotis savarankiškumas, todėl labai svarbu vaikui kuo daugiau leisti daryti ir išbandyti pačiam. Reikia suteikti galimybę kažką nuveikti pačiam ir nepulti tenkinti kiekvienos jo užgaidos, paduoti žaislų, mažyliui vien žvilgtelėjus jų pusėn. Kiekvienas turi prigimtinį norą – padaryti pats, tik tėvai kartais tai nugesina. Kai vaikas eina ir tyrinėja, o jam neleidžia ir užkerta bet kokius kelius, jis galų gale ir nustoja tą daryti. Suaugusieji tam ir yra, kad užtikrintų saugumą ir paskatintų tyrinėti pasaulį. Jei mažylis pritingi, reikia jį savitai žaismingai, įdomiai stumtelėti. Kai vaikas atsistoja ant dviejų kojyčių, būtina jam padėti tyrinėti pasaulį, nebarti už nesėkmes, na ir kas, kad kažkas sudužo, nukrito. Kitaip jis nepažins savo aplinkos. Neretai tėvai dėl šventos savo ramybės, kad tik ko nors nepridarytų, įkiša į rankas planšetę, kad padūkėlis tik sėdėtų ir nekvaršintų galvos.
Vienerių metų vaikiukas jau nebeturėtų tik rėkdamas reikalauti ką nors paduoti, paskui iš tokio vaiko gali išaugti tas, kuris tik reikalaus: „Duok! Man reikia!“ Jei vaikas stengiasi, nori ką nors padaryti, bet jam nepavyksta, tuomet padėkite jam, kitaip jis, ištiktas nesėkmės, o gal dar ir bijodamas tėvų bambėjimo, girdėdamas: „Vėl tau padėk, vėl lakstyk paskui tavo užpakalį“, tiesiog nustos kažką imti ir daryti pats. Būtent pirmaisiais metais formuojasi savarankiškumas – pagal savo galimybes adaptuotis gyvenime ir kuo labiau būti nepriklausomam nuo kito žmogaus.
Kantrybės treniruotės
Kantrybė, pakantumas, nesėkmės priėmimas taip pat išugdoma iki trejų metų. Kiekvienas mūsų turime kantrybės potencialą, t. y,. kokia mūsų nervų sistema.
Jeigu mažylis stato bokštą ir jam nepavyksta, jis ima niršti, kad daugiau to nedarys. Tėvų požiūris šiuo atveju itin svarbus, turime ramiai priimti vaiko emocijas ir kantriai skatinti bandyti dar kartą. Jei tėvai pastatys už vaiką ir dar pasidžiaugs: ,,Kaip tu gražiai pastatei!‘‘, mažasis supras, kad rėkdamas ir nieko nedarydamas jis gali pasiekti, kad bokštas „pasistatytų“ pats. Kitas scenarijus – kai tėvai ima pykti ant vaiko už jo emocijas – bausti, barti, taip vaikas mokosi, jog emocijas reikia slėpti, o įvairios veiklos darosi vis mažiau įdomios.
Pažiūrėkime, kaip mes mokome vaikus rengtis ar autis. Kai atžala bando pataikyti koją į batą, tėveliai, netekę kantrybės, patys paima ir apauna. Tėvams taip lengviau ir patogiau, tačiau nei kantrybė, nei įgūdžiai vaikui neugdomi. Pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų linkę isterikuoti po pirmosios nesėkmės, o viskas iš ten – iš vaikystės. Kaip mes reaguojame į nesėkmę? Paimkime to paties bokšto statybą. Sugriuvo bokštas, įgarsinkite vaiko jausmus: „Aš suprantu, kad tau pikta, visiems taip pasitaiko, jei nori paverkti – gali, kai nusiraminsi, bandyk iš naujo, aš tau padėsiu, jei reikės.“ Kai, sutelkus kantrybę ir pastangas, statinys pavyksta, būtinai pagirkite: „Tu pasistengei ir tau pavyko, šaunuolis!“
Vaikas tarsi įgyja tam tikrą galią – jis supranta, kad pasistengus vis tiek galų gale pavyksta, nereikia rėkti ir draskytis, nereikia numesti veiklos, galima įveikti savo jėgomis. Tėvai ateis į pagalbą, kai būtinai reikės.
Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: ne suaugusieji padaro už vaiką, o jį patį skatina tai atlikti. O tėvai bus saugus meilės ir šilumos uostas, visada padės, kai reikės. Taip išmokote savo mažiuką priimti ir įveikti nesėkmes, ugdote kantrybę ir pakantumą. Iš kelinto karto pavyks vienas ar kitas vaiko veiksmas, taip pat priklauso nuo tėvų. Įdomiausia tai, kad pirmi dažniau pasiduoda ir nuleidžia rankas patys suaugėliai, o ne jų atžalos. Ir negerai daro, rodydami tokį pavyzdį.
Dvimetis – trimetis jau turi mokėti palaukti ir mokytis būti vis kantresniu. Svarbu, jog tėvai mokytų vaiką jam tinkamais ir suprantamais būdais, o ne verstų vaiką naudodami agresiją.
Nenorėčiau, jog tėvai išsigąstų, kad jei jau pavėlavote, vaikas bus toks ir nieko nebepakeisi. Viskas įmanoma, tik teks įdėti daugiau pastangų, gali tekti kreiptis į specialistus.
Švelnus, bet tvirtas „ne“
Visada pasiseka, kai ugdome su meile ir priimdami vaiką tokį, koks jis yra, tačiau nepataikaudami. Jei reikia, mes turime atžaloms sakyti „ne“, bet negriežtai, tas žodis man asocijuojasi su pykčiu, „ne“ galime pasakyti ir labai švelniai, bet nepaprastai tvirtai. Ribos, kurios reikalingos vaikelio asmenybei ugdyti, neturi būti piktos ir agresyvios, bet jos privalo būti tvirtos. Teko matyti ir kraštutinumų iš tėvų pusės: viena mama sakė negalinti niekaip pasakyti sūnui, ko iš jo norinti, esą jis turėtų pats suprasti. 3–4 metų vaikas pats suprasti dar tikrai nepajėgus, jis neturi patirties, nepažįsta pasaulio, dar visai kitaip jį mato.
Apie trečiuosius metus vaikas pradeda mokytis bendradarbiauti. Tai vadinama trečiųjų metų krize. Tuo metu vaikui ima daugiau rūpėti santykis su bendraamžiais, kitais žmonėmis, tad jis pradeda žiūrėti, kaip gi veikia pasaulis, bendravimas, kokiu būdu jis gali įsitvirtinti: egocentiškumu, nuolankumu ar bendradarbiavimu.
Jis mokosi, ar emocijas galima reikšti, ar geriau nuryti. O kaip gi jas reikšti? Tad šeimos bendravimo modelis tampa nepakeičiame mokykla.
Jei „priryjame“ emocijų – suaugę ir vaikai imame vienaip ar kitaip sproginėt. Kai kurie suaugusieji tiesiog bijo pasakyti savo nuomonę – lyg ir nėra akivaizdžios priežasties bijoti, o atstūmimo baimė tūno dar nuo vaikystės.
Kiti – žūtbūt nori dominuoti, kad jų nuomonė būtų vienintelė teisinga, jei to negauna, kyla pykčio banga, kitų žeminimas, ignoravimas ir pan.
Mitų įkaitai
Žiniasklaida kupina visokiausių pramanų, tarkime, „Japonai iki penkerių metų savo vaikams nesako „ne“, „Stebuklingas žydų auklėjimas be draudimų“ ir pan. Dėl tokio neatsakingo mitų kūrimo psichologai niekada nestokos lankytojų.. Jei šeimoje vaikas auga nežinodamas ribų ir negirdėdamas „ne“, anksčiau ar vėliau tą žodį išgirdus, mažyliui būna nepaprastai sunku. Jam atrodo, kad pasaulis sugriuvo, prasideda netramdomo pykčio priepuoliai, cypimas, spiegimas. Sunku ir vaikui, ir tėvams, nors jie norėjo geriausio savo turteliui. Nesu mačiusi, kaip auga mažieji japonai ar žydai, bet vaikų raida daugmaž vienoda bet kuriame žemės kampelyje. Atkreipkite dėmesį, kad bet kurioje pasaulio šalyje trimetis mėgins savo tėvų kantrybę rėkdamas ar krisdamas ant žemės su tais pačiais savo reikalavimais kaip ir lietuviukas. Galbūt tik kultūrų skirtumai lemia, kaip brėžiamos ribos.
Į maratoną tiesiai iš lovos
Be to, kad laikomasi klaidingos nuostatos – tegul pasidžiaugia nerūpestinga vaikyste, o auklėsime vėliau, gajus dar vienas požiūris – išeis į darželį ir prisitaikys prie sąlygų. Panašiai, jeigu mes per dienų dienas drybsotume lovoje, kimštume visokiausius saldumynus ir, staiga pakilę, pultume bėgti maratoną. Kai kas gal ir nubėgs per kančias, kai kas paklius į ligoninę, o gal ir kojas paties. Visi tie „auklėsime vėliau“, „prisitaikys prie aplinkos pats“ yra lygiai tas pats kas dalyvauti sunkiose varžybose be jokių treniruočių.
Mes ruošiame vaiką sunkiausioms varžyboms – savarankiškam gyvenimui – su meile, atsižvelgdami į jo raidą, suvokdami, ką jis gali, o ko jam patogiau negalėti, pamažu drauge treniruodamiesi. Vaikui pačiam smagu, kai jis gali savarankiškai susidoroti su problemomis, kad jis turi draugų, kai gali užsiimti mėgstamomis veiklomis. Galbūt, priklausomai nuo vaiko charakterio, jis ir sugebės prisitaikyti patekęs į kolektyvą, bet greičiausiai tai bus tik išorinis, apsimestinis prisitaikymas, o vaikui skaudės, ir neaišku, kokios pasekmės jo lauks tolimesniame gyvenime. Prisitaikius, o ne natūraliai priėmus gyvenimo aplinkybes, nebus gera. Gal jis darželyje pakentės, bet namuose sukels tikrą emocijų pūgą. Kur ta pūga nusvies jį vėliau, sunku prognozuoti, bet tikrai ne į šiltus ir ramius kraštus.
