Ar tikrai ekranų problema yra tik vaikų? Daugelis tėvų įsitikinę, kad išmanieji telefonai neigiamai veikia vaikų raidą, trukdo jiems mokytis ir mažina jų gebėjimą susikaupti. Tačiau naujausias „Telia“ užsakymu atliktas tyrimas atskleidžia, kad problema yra kur kas platesnė. Vaikai ne tik mato, bet ir aiškiai suvokia tėvų elgesio dvilypumą – net 53 proc. apklaustų vaikų mano, kad jų tėvai telefone praleidžia daugiau laiko nei jie patys.
„Šis tyrimas iškėlė klausimą: ar galima tikėtis, kad taikomos tėvų kontrolės priemonės veiks ir vaikai laikysis nustatytų ribų, jei jų tėvai patys nesilaiko tų pačių taisyklių? Matome, kad skaitmeninis pasaulis tampa šeimų kasdienybės dalimi, tačiau dažnai pamirštame, jog technologijų naudojimo įpročiai susikuria šeimoje. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų sąmoningi ir gebėtų rasti balansą tarp realaus gyvenimo ir ekranų, pirmiausia turime keisti savo pačių elgesį“, – sako „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovė Julija Markeliūnė.
Minėtas tyrimas rodo, kad 85 proc. tėvų mano, jog jų vaikai per daug naudojasi telefonu, o 68 proc. nustato taisykles, ribojančias vaikų laiką prie ekranų. Vis dėlto, net 43 proc. tėvų pripažįsta, kad ribodami vaikų ekranų naudojimą, patys nesijaučia pajėgūs sumažinti savąjį – 39 proc. suaugusiųjų praleidžia prie telefono 2–4 valandas per dieną, o 22 proc. – net daugiau nei 5 valandas.
„Matome paradoksą: tėvai siekia kontroliuoti vaikų ekranų naudojimą, bet patys nesąmoningai skatina tuos pačius įpročius. Vaikai labai greitai atpažįsta neatitikimus tarp to, ką tėvai sako, ir kaip elgiasi. Vieni tai išreiškia atvirai, sakydami, kad tokios taisyklės neteisingos, kiti – tyliai priešindamiesi ar bandydami rasti būdų apeiti draudimus. Jei vaikas nemato aiškios logikos ir teisingumo, jis taisykles gali suvokti kaip bausmę, o ne natūralų šeimos susitarimą“, – pastebi „Vaikų linijos“ psichologė ir savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Vaikų įpročiai formuojasi nuo pat mažų dienų, ir dažnai būtent tėvai pirmieji supažindina juos su ekranais – kartais tam, kad nuramintų, kartais kad užimtų, o kartais tiesiog dėl patogumo. Visgi, ilgainiui toks naudojimas tampa įpročiu, kurį vėliau sunku pakeisti.
„Vaikams iki dvejų metų ekranai apskritai nėra reikalingi – jie nesuteikia jokios vystymosi naudos, o per didelis ekranų laikas gali net trukdyti natūraliam pažinimo procesui. Tačiau daugelis tėvų jau nuo ankstyvo amžiaus leidžia vaikams naudotis ekranais ir tik vėliau, vaikui paaugus, susimąsto, kad reikia nustatyti ribas. Tai neretai tampa problema, nes vaikai prie ekranų pripranta ne per dieną, tad ir atprasti nuo jų nėra lengva“, – sako J. S. Jasiulionė.
Kaip padėti vaikams atsitraukti nuo ekranų?
Norint veiksmingai riboti vaikų ekranų laiką, svarbu keisti ne tik jų įpročius, bet ir visos šeimos santykį su technologijomis. Griežtos taisyklės ir draudimai dažnai sukelia pasipriešinimą, todėl daug geresnį rezultatą duoda aiškūs, bendru sutarimu priimti sprendimai.
„Vaikai lengviau laikosi taisyklių, jei supranta jų prasmę, jaučiasi išgirsti ir gali išreikšti savo nuomonę. Užuot tiesiog draudę, tėvai turėtų su vaikais diskutuoti apie pačias taisykles ir jų naudą. Jei vaikas mato, kad tai daroma ne norint jį kontroliuoti, o siekiant jo gerovės, pasipriešinimo bus kur kas mažiau. Taip pat reikėtų stebėti, kaip pavyksta laikytis taisyklių ir, prireikus, bendru sutarimu jas pakoreguoti“, – sako J. S. Jasiulionė.
Kad ekrano laiko ribojimai būtų priimtini, didžioji dalis jų turi galioti visiems šeimos nariams – pavyzdžiui, jei sutariama, kad valgant telefonai nenaudojami, šios taisyklės turi laikytis ir suaugusieji. Prie teigiamų pokyčių prisidėti tėvai gali skirdami dėmesį veikloms su vaikais, kurios skatina kokybišką bendravimą ir padeda natūraliai atsitraukti nuo ekranų. Be to, svarbu didesnius ribojimus įvesti palaipsniui – staigūs draudimai gali tik dar labiau paskatinti norą pažeisti taisykles.
Tačiau ne visada pokyčiai vyksta sklandžiai. Kai kurie vaikai gali stipriai priešintis ribojimams, ypač jei jau yra pripratę prie nuolatinio ekranų naudojimo. Tokiais atvejais svarbu suprasti, kodėl vaikui sunku atsitraukti – galbūt ekranai jam atstoja bendravimą su draugais ar padeda susitvarkyti su emocijomis.
„Jei vaikas stipriai reaguoja į naujas taisykles, tai gali reikšti, kad ekranai jam kompensuoja kitus trūkumus – nesaugumo jausmą, nuobodulį ar net emocinius sunkumus. Užuot vien tik draudus, verta pasidomėti, ko vaikui trūksta realiame gyvenime ir kaip tai galima būtų užpildyti kitais būdais“, – pataria J. S. Jasiulionė.
Svarbu užtikrinti, kad vaikams netrūktų įdomių alternatyvų. Jei išmanieji telefonai tampa pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu, tai signalizuoja, kad kitos veiklos nėra pakankamai patrauklios. Aktyvus laikas lauke, stalo žaidimai, bendri šeimos ritualai gali padėti natūraliai sumažinti norą nuolat būti prie ekranų: „Vaikai turi matyti, kad laikas be ekranų gali būti ne tik naudingas, bet ir smagus. Jei šeima kartu užsiima įdomia veikla, vaikui natūraliai kyla mažiau noro ieškoti pramogų skaitmeniniame pasaulyje“, – pabrėžia J. S. Jasiulionė.
Siekdama padėti šeimoms susikurti sveikus santykius su skaitmeninėmis technologijomis, „Telia“ kviečia prisijungti prie iniciatyvos ir bent valandą per dieną skirti laikui be ekranų. Norintiems lengviau įgyvendinti šį iššūkį, bendrovė siūlo specialią „Ryšio dėžę“ – simbolinį, tačiau veiksmingą būdą priminti sau ir artimiesiems apie gyvo ryšio svarbą.
„Šis mūsų kvietimas nėra apie technologijų atsisakymą – ji apie balansą. Mes norime padėti šeimoms atrasti būdus, kaip technologijas naudoti sąmoningai, o ne impulsyviai. „Ryšio dėžė“ gali tapti pirmuoju žingsniu link didesnio dėmesio vienas kitam ir tikro bendravimo be ekranų“, – sako J. Markeliūnė.
