53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Lietuvoje gyvenanti etiopė – atvirai apie meilę

Lietuvoje gyvenanti etiopė – atvirai apie meilę, ašaras ir tris vaikus

Už lango dar buvo žiema, o trijų vaikų, Hanos (8 m.), Matijaus (3 m.) ir Masajaus (3 mėn.), mamos Eskedar Maštavičienės (30 m.) virtuvėlėje – mažytė šilta Afrika.

Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Taip visada ir įsivaizdavau afrikiečių moterų virtuvę. Ji lyg spalvų, prisiminimų ir milijono mielų mažmočių pilni sandėliukas: šilta, truputį ankšta, bet labai draugiška. Čia telpa visi moterų reikalai ir net akvariumas su auksine žuvele. Eskedar vaišina mane arbata, medumi ir gausiai druska bei pipirais apibarstyta, bet visas moteris, o ypač mamas, įkvepiančia savo gyvenimo istorija.

Lietuvoje septintus metus gyvenančios etiopės gyvenime dabar saldžiausias metas.

Lietuva, žiema ir vaikas ant rankų

Eskedar Lietuvoje yra tikra žvaigždė. Nors neveda jokios TV laidos, nėra įkūrusi popgrupės, neparašė bestselerio, net nėra garsenybių stilistė, o prieš kelerius metus duris atvėrusią ryškiaspalvių drabužių parduotuvę uždarė atostogoms. Šiandien Eskedar yra „tik mama”, bet ją vis tiek kviečia dalyvauti pokalbių laidose, muzikiniuose projektuose, madų portalai klausia apie stilių.

Tačiau prieš septynerius metus viskas buvo kitaip. Ji buvo niekam nežinoma mamytė, kuri su per plonai aprengtu kūdikiu ant rankų Vilniaus oro uoste iš lėktuvo išlipo į žiemą, pūgą ir nežinią. Mažylei Hanai buvo vos mėnuo.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Originalaus verslo idėją vilnietei pasufleravo motinystė

Tėtis sugalvojo neįtikėtiną būdą, kaip užmigdyti vaiką

Nėščia bėglė

Etiopijos sostinėje Adis Abeboje Eskedar studijavo buhalterinę apskaitą, buvo neabejinga politikai – tam, kas vyksta šalyje. Prasidėjus dideliems neramumams, kurie nusinešė beveik dvidešimties žmonių gyvybes, persekiojama moteris nutarė bėgti iš šalies. Pirmoji stotelė buvo Libija, valstybė Šiaurės Afrikoje, kita – Malta.

„Į šią emigravau būdama penkis su puse mėnesio nėščia. Duktė ten ir gimė, toje saloje Viduržemio jūroje išgyvenome aštuonis mėnesius. Tada man tebuvo dvidešimt. Aš ne tik dėl savo jauno amžiaus nežinojau, kas manęs laukia, bet dar ir dėl to, kad buvau pabėgėlė. Persekiojo mintis ir širdį slėgė sunkumas, kad nežinau, kur ir kada savo vaikui duosiu normalų gyvenimą, kur ji nubus kiekvieną rytą, pavalgys pusryčius, eis į mokyklą ir viskas bus aišku, – gurkšnodama arbatą į prisiminimus leidžiasi moteris. – Bet aš visą laiką jaučiau, kad aplink yra žmonių, kurie nori padėti. Turėjau kaimynę – labai seną moterį, tada jai buvo gal per aštuoniasdešimt metų. Kai laukiausi, ji siuvinėjo man dovaną, o kai gimė Hana, pasakė: „Kai tu pradėsi dirbti, aš norėčiau prižiūrėti tavo vaiką.” Ir ji pasisiūlė ne dėl pinigų, o tiesiog dėl to, kad turėtų ką veikti per dieną”.

Nuoga žiemą

O tai pirmas jausmas, kuris užklupo etiopę Lietuvoje. „Buvau įspėta, kad Lietuvoje šalta, bet negalėjau suprasti, ką iš tikrųjų tai reiškia, nes Etiopijoje būdavo šalta, kai temperatūra nukrisdavo iki penkiolikos laipsnių šilumos. Buvau nusipirkusi, mano akimis, šiltą striukę ir ilgus batus. Išlipusi iš lėktuvo pajutau šaltį ir vėją, atrodė, esu nuoga. Žiūriu į Haną – jai irgi šalta, nusivilkau švarkelį ir susupau į jį dukterį. Jaučiausi nejaukiai ir keistai – regis, žemė slydo iš po kojų, juk buvo daug sniego, slidu. Net nežinojau, kur su mažąja apsistosiu.”

Fotografės Nendrės

Vaikas nėra našta

 „Per kurį laiką mane užpuolė depresija. Vieną dieną sėdėjau Katedros aikštėje ant suoliuko ir užsikniaubusi ant kelių verkiau, nes nebežinojau, ką daryti. Priėjo vienas indas, matyt, esu panaši į indę. Jis papasakojo, kad yra iš Lietuvos, paklausė, kodėl verkiu. Pasipasakojau, kad nebežinau, ką daryti, kad norėčiau tęsti mokslus, bet net nežinau, kur eiti. Tas indas pasakė: „Neverk, aš tave nuvesiu.” Ir tikrai nuvedė į Gedimino technikos universitetą, supažindino su viena dėstytoja. Aš įstojau mokytis.”

Moteris sako, kad nesvarbu, kokiame krašte atsiduria žmogus, jis laikosi to požiūro ir vertybių, kurias įdiegė šeima, savas kraštas. „Aš augau aplinkoje, kurioje vaikas niekada nėra našta, sunkinančia aplinkybe ar trikdžiu ko nors siekti. Niekada nemaniau, kad man sunku, nes esu su kūdikiu ant rankų. Galbūt dėl to man buvo lengviau… Iššūkiai, likimo planai veda žmogų ir reikia su tuo susitaikyti – dirbti, kovoti, kad pamiltum šalį ir ji tave pamiltų…”

Lietuvoje, jūs turite labai tobulą medicinos paslaugų sistemą. Tokią tobulą, kad gali padaryti viską pagal taisykles, diktuojamas mokslo. O Etiopijoje moterys viską daro klausydamos širdies. Todėl joms natūralu yra gimdyti namuose, žindyti krūtimi, kol vaikas pats jos atsisako.Eskedar Maštavičienė

Vaikas ant rankų, mokamos studijos, reikėjo dirbti dieną naktį (moteris įsidarbino greitojo maisto restorane, vėliau – ir drabužių parduotuvėje konsultante – aut. past.), nepaprastai sunku. Kaip tvarkėtės, klausiu Eskedar. „Visada sakau: „Tu niekada nesi vienas, dievas visada tau ruošia žmones, kurie pasiruošę padėti.” Jei tik pasakai: „Man reikia pagalbos”, atsiranda kas padeda. Štai reikėjo darželio Hanai. Nuėjau į arčiausiai namų esantį. Sakau: „Aš čia gyvenu, turiu dirbti, neturiu kam palikti vaiko.” Man atsako: „Ateikite rytoj su dokumentais.” Atėjau – Haną priėmė. Girdėjau sakant, kad žmonės nori kyšių. Nenori. Jei tu nori duoti, gal neatsisakys, ir tai nėra jų kaltė, jei duodi. Bet žmonės padės ir tiesiog dėl to, kad tau reikia pagalbos”.

Kas yra termometras

Pagalbos ar bent patarimo, kaip gyventi ir elgtis Lietuvoje, kad būtų bent truputį lengviau, Eskedar reikėdavo kiekvieną dieną. „Būdavo, matau, kad saulė šviečia, nors dar tik ankstyvas pavasaris, ir išeinu į darbą trumpomis rankovėmis. Bendradarbiai parodė, kas yra termometras, ir pamokė prieš einant iš namų visada į jį žvilgtelėti. Tik Lietuvoje ir sužinojau, kad pliusus ir minusus turi ne tik matematika, – juokiasi moteris. – Moterys pamokė, kaip patikrinti, ar vaikui nešalta – paliesti nosytę ir užkišti ranką už apykaklės. Sužinojau, jog žiemą, kad neperšaltume, labiausiai reikia saugoti galūnes – galvą, kojas, kad kūdikiui reikia vilnonių kojinaičių ir t. t.”.

Fotografės Nendrės

Malonumų metas

Šiandien Eskedar jau moka gaminti cepelinus, puikiai kalba lietuviškai ir pagaliau turi namus, iš kurių vaikai kiekvieną rytą eina į darželį ir į mokyklą. Be to, su vyru karininku Mindaugu prieš tris mėnesius tapo daugiavaikiais tėvais ir… net papildė lietuviškų naujadarų sąrašą. Jų sūnus Masajus – kol kas vienintelis Lietuvos pilietis, turintis tokį vardą.

 „Dabar esu tik mama ir tuo mėgaujuosi. Na, ne visai nieko nedarau, pavyzdžiui, įrenginėju mūsų naują būstą. Nubėgu, apžiūriu, ką reikia nupirkti, renkuosi gražius daiktus, spalvas, o tada grįžtu namo, kur turiu būti tik mamytė. Faina“, – svajingai žvilgteli pro virtuvės langą.

Kai gimė Hana, Eskedar gyvenimas buvo neramus. Kai gimė Matijus, Eskedar kabinosi į gyvenimą kaip išmanydama, turėjo užsibrėžusi milžiniškų tikslų, įkūrė savo verslą: vis bėgo, mąstė, dirbo…

„Mačiau, kad laiko viskam neužtenka. Duodi viską, ką gali, ir verslui, ir vaikui, ir galų gale supranti, kad sau pačiai nieko nelieka. Tada kenčia ir sveikata, ir šeima, ir verslas. Supratau, kad reikia išmokti atsipalaiduoti, sustoti ir džiaugtis, mėgautis laikotarpiu, kuris yra toks, koks yra.”

Gimdymas kitame kambaryje

Visi Eskedar vaikai gimė ligoninėje. „Mama sakė, kad ir aš esu gimusi ligoninėje, nes gyvenome mieste. Tačiau būdama vaikas mačiau daug gimdymų namuose. Augau kaime ir nors jame buvo nedidelė ambulatorija, moterys dažniausiai gimdydavo, o ir dabar tebegimdo namuose. Gal per maža buvau, kad prisiminčiau, bet tikrai nebuvo mirčių, susijusių su gimdymu. Pamenu, esame namuose, o kitame kambaryje gimdo giminaitė, jai padėti iš kaimo ateidavo patyrusi moteris. Mes, vaikai, kai namuose vykdavo rimti dalykai, turėdavome nesimaišyti po kojomis. Ši taisyklė galiodavo ir tada, kai suaugusieji valgydavo, ir kai kalbėdavo. Pas mus vaikai valgydavo su vaikais, suaugusieji – su suaugusiaisiais.

Čia, Lietuvoje, jūs turite labai tobulą medicinos paslaugų sistemą. Tokią tobulą, kad gali padaryti viską pagal taisykles, diktuojamas mokslo. O Etiopijoje moterys viską daro klausydamos širdies. Todėl joms natūralu yra gimdyti namuose, žindyti krūtimi, kol vaikas pats jos atsisako.”

Fotografės Nendrės

Vyrams – vyriški darbai

„Etiopijoje vyrai kartu su žmonomis negimdo. Jie net neįleidžiami šeimininkauti virtuvėje, nes tai moters ir jos draugių zona. Vyrai turi vyriškų darbų”, – sako Eskedar.

Nors jau kurį laiką gyveno Lietuvoje, tačiau laukiantis Matijaus „pramušė” etiopiški Eskedar genai. „Visą naktį mane kamavo sąrėmiai, bet vyrui nieko nesakiau. Kai suimdavo stiprus skausmas, nueidavau į tualetą, užsirakindavau ir tyliai giliai pakvėpuodavau. Tik kai sąrėmiai ėmė kartotis kas tris minutes, pasakiau vyrui: „Jau, važiuojam”, ir jis labai nustebo: „Taip greitai?”

 Laukdamasi Masajaus Eskedar elgėsi lietuviškiau: leido vyrui pajusti ir išgyventi viską kartu nuo… iki… „Naktį, išbudinta skausmo, keldavau ir vyrą, sakydavau: „Dabar einame, pasėdėsime virtuvėje, išgersime arbatos.” Kai klausdavo, kaip aš, jau sakydavau viską taip, kaip yra. Ir Matijui, ir Masajui gimstant Mindaugas buvo šalia ir esu jam už tai labai dėkinga. Šis gimdymas nebuvo malonus, nes mane prižiūrėję medikai nuolat kalbėjo apie kitą gimdyvę, ką jai darė, kur kirpo, norėjosi užsikimšti ausis. Mindaugas buvo šalia ir kartojo: „Nekreipk dėmesio, neklausyk jų, klausyk manęs, žiūrėk į mane.” Be jo būtų buvę sunkiau susikaupti.”

Aštuoniasdešimt dienų… lovoje

Gimus Masajui į Lietuvą atskrido Eskedar pusseserė – padėti, palepinti, būti kartu. Ir tai labai etiopiška. „Etiopijoje kaimo moterys dažniausiai renkasi būti tik mamos, miestietės anksčiau išeina į darbą, tačiau viena taisyklė galioja visoms. Jei gimė berniukas, keturiasdešimt dienų iki krikštynų, jei mergaitė, net aštuoniasdešimt dienų iki krikštynų moteris ne tik neišeina iš namų, bet net ir neišlipa iš lovos! Ji guli, žindo kūdikį ir yra pati maitinama specialiais grūdų patiekalais. Ja rūpinasi visa giminė. Gimdyvė neturi turėti jokių rūpesčių. Vienintelis – ilsėtis ir valgyti, kad atsinaujintų sveikata.

Pagimdžiusi moteris nesirūpina figūra. Vadinasi, aš, etiopė, sau taip pat pasakiau: „Metus nesirūpinsiu figūra nei svoriu.” Todėl jei noriu valgyti naktį, atsikeliu ir valgau. Tokios taisyklės. Sunku su mumis vyrams…” – nusijuokia moteris.

Griežtas auklėjimas

„Man atrodo, kad Etiopijoje tėvai griežtesni. Ar yra ribojimų perkant alkoholį Etiopijoje? Nėra! Bet ten nepamatysi mažamečio, perkančio alkoholinių gėrimų. Nes jis net pinigų tam neturi. Kam vaikui pinigai?!

Etiopijoje vyrai kartu su žmonomis negimdo. Jie net neįleidžiami šeimininkauti virtuvėje, nes tai moters ir jos draugių zona. Vyrai turi vyriškų darbų.Eskedar Maštavičienė

Aš savarankiškai gyventi pradėjau sulaukusi penkiolikos. Išvažiavau mokytis į sostinę. Nuomojausi butą, gyvenau viena, ėjau į mokyklą… Buvau vaikas, bet visada prisimindavau, ką išlydėdama man pasakė mama: „Nuo šiandien esi viena ir atsakinga už save.” Nepatikėsi, nė karto nebuvau klube pasitūsinti, nerūkiau, negėriau. Būdavo dienų, kai turėdavau daugiau pinigų ir galėdavau juos išleisti, bet esu taip išauklėta, kad visada jaučiausi atsakinga už save, savo sveikatą ir gyvybę.

Todėl, prisipažįstu, nesu labai demokratiška mama. Pavyzdžiui, neleidžiu Hanai iš mokyklos neštis jokių dalykų. Nors draugės dovanotų ar atiduotų, paskolintų. Visada klausiu: „Ar leidau imti iš draugės?”, „Ar gavai draugės tėvų leidimą tą daiktą priimti?” Nuo tokių daiktų dalybų viskas ir prasideda, juk niekada nesužinosi, kuris daiktas yra dovanotas, kuris paskolintas, o kuris galbūt nesąžiningai pasisavintas.”

Kiekvienas vaikas yra mano, arba kaip kaimynas kailį karšė

„Aišku, ne tik tėvai turi įtakos tam, koks auga jų vaikas. Įtakos turi visa aplinka. Todėl jei matau, kad mažamečiai rūko prie mano laiptinės, aš visada skambinu policijai ir sakau: „Matau, kad vaikai rūko.” Man žiauriai rūpi kiekvienas vaikas. Jei matyčiau patyčias autobuse, kad kažkas prie kažko kabinėjasi, būtinai įsikiščiau, nes taip neturi būti. Pati esu patyrusi, ką tai reiškia. Važiavome kartu su Hana autobusu, kažkas ėmė tyčiotis iš mūsų. Matau, kad Hana gūžiasi, jai nejauku, nežino, kaip reaguoti. Pasakiau: „Tu neturi taip jaustis, tai jie turi bėdų – ne tu”. Žmonės abejingi. Taip neturi būti. Taip neturi būti, – pakartoja Eskedar ir prityla. Akivaizdu, kad tai ją iš tikrųjų jaudina. – Etiopijoje abejingų nėra. Kaimynas tau ir diržo gali duoti. Man taip buvo. Labai įdomi istorija.

Kažkas iš kaimynų statėsi namą ir mūsų šeima ėjo padėti. Kaimynai buvo užkūrę laužą, kepė valgį. Nusprendėme žarijų parsinešti namo. Turėjome tokią nešiojamąją krosnelę, pripylėme į ją karštų žarijų ir aš nešiau jas namo.

Mano tėvai turėjo didelį ūkį, augino kukurūzus. Eidama pro tą kukurūzų lauką nusprendžiau kelias burbuoles nusiskinti, čia pat ant grotelių pasikepti, pasistiprinusi keliauti toliau.

Kaimynas, mane pamatęs ir nusprendęs, kad skinti kukurūzus neatsiklausus tėvų yra beveik vagystė, įkrėtė diržo kaip reikiant, namo grįžau verkdama.

Tėvai pasakė, kad greičiausiai kaimynas teisus, turėjau atsiklausti. Etiopijoje abejingų nėra, jei mato neteisybę, net ne tik pastabą padaro, bet ir diržo duoda. Lietuvoje tėvai tokiam kaimynui turbūt policiją iškviestų”.

Fotografės Nendrės

Į Afriką aplankyti senelių

Kai jau beveik atsisveikindama paklausiu Eskedar, ar planuoja aplankyti savo tėvus Etiopijoje, parodyti vaikaičius, moteris nutyla ir, jaučiu, sunkiai nurija graudulio gniužulą. „Dabar Etiopija taip pasikeitusi! Kai per google pasižiūriu, neatpažįstu Adis Abebos – pristatyta daugiabučių, net siauriausia gatvelė turi pavadinimą, viskas aukštyn kojom. O dieve!

Bet yra viena vieta, kurią Etiopijoje svajoju aplankyti. Vaikystėje buvau piemenėlė. Būdavo, atsikeliu ryte ir varau gyvulius į tolyn į tą pievą, ten augo vienintelis medis, tolumoje – kalnai.. Ta kaimo vieta tebegyvena mano jausmuose, aš vis dar jaučių rasą po pėdomis…

Su šeima kasdien bendrauju per skaipą. Štai sausio 7 d. Etiopijoje buvo Kalėdos, skambinau pasveikinti. Dukart Kalėdas, Naujuosius metus ir Velykas švenčia ir mano šeima – pagal lietuvius, ir pagal etiopus, todėl mūsų namuose – amžina šventė, – Eskedar balsas vėl pagyvėja. – Be to, Etiopijoje dabar yra 2007 m., o čia – 2015 m., mat etiopai laiką skaičiuoja pagal seniausią pasaulyje kalendorių. Kai nuvyksiu aplankyti tėvų, ten būsiu aštuoneriais metais jaunesnė, nei esu čia!”

Mano išsaugoti straipsniai