Su keturiais vaikais po skyrybų į Didžiąją Britaniją gyventi išvažiavusi verslininkė, rašytoja ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė rašo nepadailintus savo gyvenimo dienoraščius. Naujasis įrašas – apie moterį apnikusias abejones.
Savaitgalis buvo toks, kokio seniai neturėjau – be rūpesčių. Paskutinį kartą taip kelias dienas leidau laiką, berods, daugiau nei prieš metus, Milane. Kai galėjau miegoti tiek, kiek norėjau, kai galėjau eiti kur norėjau, arba neiti niekur, kai nejaučiau jokio įsipareigojimo kažkam, pas ką svečiuojuosi, kai kažkur smegenyse negrojo tarsi užstrigusi plokštelė: „Negali čia gulėti, ilsėtis ir rinkti akmenukus prie jūros, vaikai namuose su tavo sese, čia jos sąskaita tavo poilsis.” Plokštelė negrojo todėl, kad vaikus prižiūrėjo jų tėvas.
Kad ir kiek ant manęs „bevarytų” komentatoriai, aš vis tiek manau ir manysiu, kad jam auginti, auklėti ir prižiūrėti vaikus priklauso lygiai tiek, kiek man – per pusę. Aišku, kad tai tik graži svajonė, tačiau kartą kas pora mėnesių aš galiu ramiai uždaryti duris ir išeiti, nesigrauždama, kad ir vėl išeidama palieku vaikus sesei.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Nuogą knygą parašiusi Birutė: džiaugiuosi išvažiavusi iš Lietuvos
Apie vaikų tramdymą ir motyvavimą
Dėl tos pačios priežasties, neskaitant su darbu susijusių reikalų, einu kur nors labai retai, tiksliau beveik niekada, net į tango šeštadieniais nebevaikštau. Suprantu, kad kvaila taip manyti, bet aš negebu užtildyti tos plokštelės galvoje. Na, bet šis savaitgalis buvo kitoks. Pagaliau ir Anglijoje turiu pas ką nuvažiuoti, kad nereikėtų badytis užpakaliais dėl vietos stokos, kad būtų galima nuvažiuoti pigiai su taukiniu, o ne vėl skristi. Tik ką išsinuomotas draugės butas Pietų Anglijoje yra ant jūros kranto. Ji gyvena viena. Tai tokia draugė, kurią pažįstu penkiolika metų ir yra iš nedaugelio, kurie turi savo tvirtą, sveiką ir pozityvią nuomonę, geba su manim diskutuoti įvairiomis temomis ir nebijo man prieštarauti. Todėl kalbų ir diskusijų būta daug, atvirų ir iki pat šaknų. Apie mano knygą, buvusią santuoką, vyrų ir moterų santykius. Gliaudėm kaip riešutus savo įsitikinimus, patirtis, pasidarytas išvadas. Tie pokalbiai ir tyla namuose, laikas, praleistas prie jūros, nori nenori mane paskatino mane apmąstyti, ką toliau daryti, kaip gyventi ir ką pasirinkti.
Pirmas klausimas, kuris neduoda man ramybės, yra toks – rašyti antrą knygą, ar ne. Po pirmosios išleidimo praėjo šiek tiek daugiau nei pusė metų. Pakankamas laikas pajusti, koks tas gyvenimas, parašius ir išleidus tokią knygą, kokią parašiau aš. Pakankamas laikas gauti atgalinį ryšį, išgirsti įvairių nuomonių, sulaukti palaikymo ar pasmerkimo. Apie tai šiandien ir noriu pasidalinti.
„Kodėl tu parašei tą knygą?” „Kodėl ją išleidai?” „Koks tavo tikslas?” Šiuos klausimus man uždavinėjo dar berašant, uždavinėja ir dabar. Turiu kelis atsakymų variantus: „Kad tai, kas nutiko, kada nors galėtų perskaityti suaugę mano vaikai, nes viskas užsimiršta, detalės dingsta, o būtent iš jų susideda visuma”, „Kad užsidirbčiau pinigų”, „Kad pasiteisinčiau pasauliui, Dievui, kaip labai stengiausi ir vis tiek viskas baigėsi skyrybomis” Bet nei vienas iš šių atsakymų nėra tas tikrasis, kodėl taip padariau. Kai galvoju apie juos visus ir kiekvieną atskirai, mano viduje niekas neatsiliepia. Ten giliai yra tik labai aiškus žinojimas, kad aš turėjau taip padaryti ir kodėl padariau tokia, o ne kokia kitokia forma, lėmė daug veiksnių, atsitikimų ir ženklų. Aš tiesiog ėjau pirmyn ir dariau.
Kad ir kiek ant manęs „bevarytų” komentatoriai, aš vis tiek manau ir manysiu, kad buvusiam vyrui auginti, auklėti ir prižiūrėti vaikus priklauso lygiai tiek, kiek man – per pusę.Birutė Jakučionytė
Viena didžiausių inspiracijų buvo mano draugės Gabijos Vitkevičiūtės prieš ketverius metus išleista knyga „Karavansarajus”. Man buvo nerealu skaityti istorijas apie žmones, kuriuos aš pažįstu, man buvo nerealu, kad Gabija įtraukė į knygą istoriją apie mane. Labai tuo didžiavausi ir jaučiausi pripažinta. Jos knyga man tarsi žmonių žemėlapis, kaip mes visi susieti, kaip daug reiškiam vienas kitam. Neprisimenu kiek, bet nupirkau jų iš Gabijos daugiau negu dvidešimt ir dovanojau visoms savo draugėms. Ta knyga yra nereali, išskirtinė, šiandien manau, kad taip ir liko deramai neįvertinta, nepastebėta. Bet ji padarė savo darbą bent jau mano gyvenime – aš taip pat norėjau papasakoti apie ryšius, kurie mus visus sieja, apie buvimo šalia svarbą, apie įtaką, kurią mes darome vienas kitam. Todėl norėjau pasakoti tuos šimtus istorijų apie žmones, kuriuos sutikau – savo draugus, gydytojus, net automobilio meistrą ar giliai širdin įstrigusį vienkartinio renginio užsakovą. Nusprendusi, kad tie pasakojimai pradžiugins visus, apie kuriuos rašiau (nekalbu apie „neigiamus” personažus, kurių vardus pakeičiau), matyt, pasielgiau labai egoistiškai ar savanaudiškai.
Kad tai patiks mano buvusiam vyrui, tai tikrai neturėjau iliuzijų – kol kas mes abu gyvename dvejose savo poskyrybinėse tiesose, bet kad tai gali nepatikti kažkam iš tų, kuriuos labai myliu, kuriuos išgyriau, kuriais didžiavausi, tikrai nesusimąsčiau. „Mums tai nelabai patiko skaityti apie save”, „Kai rašyti kitą knygą, tai apie mane nerašyk”, Ne kartą ir ne du aš galvojau apie taip pasakiusius žmones. Su kuo susietas jų nenoras būti viešai pagirtam? Esu įsitikinus, kad būtent toks žmogus dar po kokių trisdešimt metų ves pirštu per tas vietas, kur apie jį rašau ir skaitys jas savo anūkams. Tokių nepatenkintų pagyromis nėra labai daug, bet pagaliau šį savaitgalį supratau, kodėl jie būtent taip sureagavo. Jiems per prasta garbė būti aprašytiems Birutės. Jiems gėda būti mano knygos, o tai yra, ir mano gyvenimo dalimi. Jie per daug susireikšminę, kad galėtų pasidžiaugti tuo, kad apie juos rašau savo knygoje.
Mažai kas man išdrįsta pasakyti atvirai: „Nusipirkau, pradėjau, bet nepabaigiau, nes knygos tiesiog negalėjau skaityti, ji „lieva”, tokių galėčiau pati dešimt parašyti”. Žinau, kad yra ne vienas taip galvojantis. Panašių pasakymų susilaukė Vilkaviškio knygyno, kuriame parduota daugiausia „Moters iš raudonos Audi” egzempliorių, darbuotojos. Ten jos pačios analizavo savo skaitytojus. Tas, kurios negalėjo perskaityti mano knygos, apibūdino taip: „Tai tokios moterys, kurias vyrai yra prispaudę po padu, joms nereikia rūpintis šeimos išlaikymu, bet jos ir jokio balso neturi.” Labai šalia šios grupės žmonių yra ir tie, kurie greičiausiai nesąmoningai jaučia grėsmę savo pasistatytam krištoliniam gyvenimui. Jų gyvenimas turtingas, gražus ir teisingas, jų namai dideli ir automobiliai labai prabangūs, jų vaikai lanko privačias mokyklas ir yra intensyviai lavinami įvairiuose būreliuose po pamokų. Esu tarsi dramblys jų krištolo rūmuose. Dramblys, kuris rėžia tiesiai, ką galvoja, ką jaučia. Dramblys, kuris sako, kad jūsų krištolo rūmai yra tik iliuzija, kuriai paaukojote visą savo gyvenimą. Kad vis brangesnis automobilis ar didesnis, prabangesnis namas niekada neapsaugos jūsų nuo tos dienos, kai reikės pažvelgti į pačią savo esmę, santykių reikšmę, gyvenimo prasmę. Žinau, kaip patogu gyventi apie tai negalvojat. Žinau, kaip skaudu suvokti, kad tavo statyti krištolo rūmai nekainuoja nei cento, žinau, kaip siutina tai, kas kelia grėsmę viso to netekti arba tarsi pirštu bedžia ir šaukia: „Alio! Visa tai tavo iliuzija, kuri gali labai greitai subliūkšti!” Aš keliu tą grėsmę ne tik su knyga, bet ir savo dienoraščiais.
Juos gąsdina mano drąsa gyventi ir klysti, mano gebėjimas būti atvira net tada, kai suklumpu. Jie neleidžia sau daryti klaidų, jie visada ir visais atvejais yra teisūs ir teisingi. Šiai kategorijai priskiriu ir tuos, kurie man sako: „Nevaryk ant Lietuvos“. Kartais, kai būnu geros nuotaikos, įsiveliu su jais į diskusijas apie vaikų ateitį. Sako man, kad kai tik sueis jų vaikams keturiolika, išsiųs mokytis į užsienį. Tada aš priremiu prie sienos klausimu: „Kodėl išsiųsi? Taip išeitų, kad pripažįsti, jog pats nebetiki Lietuvos švietimo sistema?” Tada gražiai susitariam, kad jo vadinamas „varymas ant Lietuvos” tėra mano priminimas jam, kad pats gyvena šūde, bet šypsosi, pasipurškia brangių kvepalų ir apsimeta, kad visai nesmirda. Yra toks anekdotas. „Kam patinka šūdas? Tik tam, kas jame gyvena ir jį valgo”.
Yra dar viena, neeilinė grupė „skaitytojų”. Kabutėse todėl, kad jie net neskaitė, bet labai turi savo nuomonę, žino viską, ką aš ten parašiau ir labai mėgsta mane paauklėti. „Neskaičiau aš tos knygos, bet žinau, kad nesąmonių ten prirašei. Gal jau tu antros tai neberašyk.”
Yra ir tokių, kurie skaitydami kažko tikėjosi iš manęs. „Tu tokia kovotoja už žmonių teises, štai už nėščias be eilės kiek kovojai, bet pati pasakodama apie savo vyrą, pamini tas žmogaus teises. Va, Čilinskas tai buvo tikras žmogaus teisių guru, o tu prieštarauji pati sau.”
Mieli žmonės, aš niekam niekuo neturėjau tapti, patikti, būti teisinga, kažkokia kovotoja, aš tik papasakojau ir dabar pasakoju savo asmeninę patirtį. Kiek įmanoma stengiuosi ir daugybę metų mokausi neaiškinti gyvenimo kitiems, o žiūrėti savojo.Birutė Jakučionytė
Mieli žmonės, aš niekam niekuo neturėjau tapti, patikti, būti teisinga, kažkokia kovotoja, aš tik papasakojau ir dabar pasakoju savo asmeninę patirtį. Kiek įmanoma stengiuosi ir daugybę metų mokausi neaiškinti gyvenimo kitiems, o žiūrėti savojo. Taip, kartais dar vis pravirkdau ką nors „beplaudama smegenis”, bet daug daug rečiau nei tada, kai buvau jauna ir nepatyrus. Tada mano „auklėjimo” būdai buvo labai drambliški ir kategoriški. Arba keiti savo gyvenimą ir judini šikną tuoj pat, arba man daugiau niekada nesiskųsk! O jeigu nieko nedarysi, bet vis dar skųsies, tai mums daugiau nepakeliui.
Štai kiek prirašiau tiems, kuriems kyla noras mane auklėti, patarti, tarsi sugedusią pataisyti. Jeigu nors viena išvardinta žmonių kategorija tave užkabino ar jai save priskyrei, tai įsikalk sau į galvą – tą padarei tu pats. Aš tau neuždėjau jokios klišės.
Taigi, grįžtu prie antros knygos rašymo. Esu apnikta abejonių ir noriu gauti ženklų. Ne todėl, kad rašyti nenoriu. Todėl, kad negaliu atsakyti į klausimą “Ką man duos antrosios knygos parašymas?” Labai gerai nujaučiu, ką atims, nes dar vasarą parašiau vieną skyrių. Jis toks smirdantis, kad baisu į eterį išleisti. Daug baisiau, nei papasakoti apie savo protezą. Papasakoti apie savo vaikystę, tėvus, brolius ir seseris. Papasakoti tai, ką visi jau seniai pamiršo, nes pamiršti buvo patogiau, nei prisipažinti klydus, nuskriaudus, suluošinus. O gal kaip tik laikas nuimti rožinius akinius ne tik nuo buvusios santuokos, be kurių ji būtų buvusi labai trumpa. Gal tuos rožinius akinius laikas nusiimti ir nuo savo šeimos? Jau šimtą kartų savęs klausiau: “O ką tai pakeis?” Ir kol kas nežinau atsakymo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
4 vaikų mama Birutė lygina mokyklas Lietuvoje ir Londone
Emigracijos dienoraštį rašanti Birutė: esu pavargusi iki išsekimo
Ar kalbėjimas apie tai, kas yra pati didžiausia gėda, yra išsigydymas? Greičiausiai taip, todėl, kad taip nutiko parašius “Moterį iš raudonos audi.” Taip nutinka kasdien kažkam, kas skaito knygą. O, taip, apie tą kategoriją skaitytojų neparašiau! Bet apie juos ir nenoriu šiandien kalbėti, jų puikių atsiliepimų ir laiškų pilnos mano ir knygos FB paskyros. Beje, jų, tų teigiamų, kurie palaiko, kurie dėkoja, kurie dalinasi, yra dešimt kartų daugiau, nei tų, apie kuriuos rašiau anksčiau.
Ieškau ženklų ir juos tikrai gaunu. Bet vistiek ignoruoju, sakydama, kad jie netikri.
Prieš mėnesį pradėjau mintyse sukti vairą atgal – beveik metus kalbėjau, kad šią žiemą rašysiu tęsinį, visiems prisižadėjau. Bet pradėjau klausti savęs: “O ką, jeigu aš klydau? Gal tos antros knygos net nereikia?” Patikėkit, gyvenime neturėjau jokios rimtos traumos, lūžio ar sužeidimo. Vien tik pradėjusi galvoti atsitraukimo planą, taip vožiausi vaikų kambaryje ir veidu nukritau ant atidaryto stalčiaus, kad galvojau, jog ne tik dantų nebesurinksiu, bet ir žandikaulio. Na, dantys liko vietoje, tik su mėlyne po akimi gerą savaitę pavaikščiojau. Papasakojau draugei, tai ji man: “Na, tu kaip visada, su savo nesąmonėm. Koks čia tau ženklas? Maldauju, nerašyk tos antros knygos!”
Nurašau tą kritimą visai ne kaip ženklą ir laukiu jų toliau. Vakar pamačiau vieną pasipiktinusio poeto straipsnį. Nepasakosiu, ką jis ten daug rašė, bet aš įskaičiau sau vieną žinutę: „ Visus rašančius, po pirmos knygos, reikia ravėti, kaip piktžoles. Kad jie daugiau neberašytų. Kad liktų tik patys geriausi, stipriausi, kurie negali nerašyti, nes jiems tai yra iš per daug giliai. Tokių neįmanoma išravėti.”
Tai laukiu ženklų ir paleidžiu savo abejones į eterį, galbūt jie ateis greičiau.
