Psichologės Karolinos Gurskienės mintys apie motinystę ir šeimų pasirinkimą auginti daugiau kaip vieną vaiką.
1. Augti šeimoje ne vienam vaikui visada yra smagiau. Vaikai judrūs, smalsūs ir aktyvūs, jiems nuolat norisi veiklos. Augant keliems vaikams kartu, tarpusavyje jie puikiai atitinka vieni kitų poreikius. Turėdami vieni kitus jie visada turi su kuo pakvailioti ir padūkti. Su tėvais ne taip įdomu, o ir pats dūkimo procesas būna labai trumpalaikis. Su seserimi/broliu dažniausiai dūkstama taip smagiai ir ilgai, kol smagumynai arba baigiasi ašaromis, arba griežtu tėvų sudrausminimu. Vaikas niekada nesijaučia vienišas!
2. Antri, o ypač paskesni vaikai dažniausiai greičiau ir paprasčiau auga. Mažylis turi pavyzdį – vyresnėlį, todėl bandydamas vytis greitai tobulėja. Jis jau turi krūvas visokiausių žaislų ir geriausią žaidimų partnerį, todėl tėveliams reikia mažiau guguoti, kukuoti ir kitaip užimti mažylį. Paprastai tėvai tyliai palygina, kad antrasis greičiau pradėjo sėdėti, ropoti ar vaikščioti. Jie turi panašų žmogų beveik savo akių lygyje, ir tai didžiausia paskata jiems augti ir tobulėti.
3. Paradoksalu, tačiau augindami ne vieną vaiką tėvai jų atžvilgiu būna labiau atsipalaidavę. Mamos su vienu vaiku labai dažnai pergyvena dėl mažiausių smulkmenų, kurios labai dažnai tampa nepakeliama našta vaikui, nes jis jaučiasi nuolat kontroliuojamas. Vos sušlapusį baloje kelnes vaiką nebūtina iškart vesti namo perrengti, bet tokia galimybė yra ir ji nesunkiai įgyvendinama. Kai jie du ar trys, visus juos parvesti ir perrengti – tai jau visas darbas su labai, labai maža galimybe vėl juos išvesti, todėl labai apsvarstai, ar verta. Šiltą vasaros dieną sėdintys baloje ir net akių vokus purvu apsitaškę vaikai neatrodo labai tvarkingai, bet atrodo tikrai labai laimingi.
4. Vaikai, kurie auga ne vieni, paprastai būna savarankiškesni. Su vienu vaiku mama turi laiko jį apkamšyti ir užsagstyti jam sagas, kai šeimoje du ar trys – jie padeda vieni kitiems, bando patys greičiau tai išmokti, nes mato pavyzdį, kaip vyresnieji susikaupę rengiasi patys, todėl veiksmas vyksta produktyviau. Su vienu vaiku mamai yra daugiau laiko ir noro sagstyti tas sagas, tačiau ne visada taip ilgai tą daryti yra būtina. Kai nebespėji susagstyti vyresniojo, supranti, kad jam jau laikas tai išmokti padaryti pačiam, tačiau kai vaikas vienas – tą laiką numatyti nėra taip jau lengva.
5. Augdamas kompanijoje nuo pat mažų dienų vaikas priverstas išmokti dalintis, palaukti ir užjausti. Duoti pažaisti su nauja lėlyte ir mažajai sesutei nėra labai trokštamas dalykas, tačiau mokytas užjausti ir suprasti, kad norėti gali ir kiti, vaikas pamažu lengviau išmoksta dalintis. Suptis ant sūpynių ir užleisti vietą kitam nėra labai lengva, tačiau jei laukiantysis yra tavo mažesnė sesuo ar brolis, tėvai deda tikrai daug pastangų, kad vyresnėlis suprastų vietos užleidimo esmę. Laimi visi, nes vaikai išmoksta ir palaukti, ir užjausti, ir dalintis.
6. Kuo daugiau vaikų šeimoje – tuo mažiau tėvai skundžiasi nuovargiu. Labai dažnai tėvai su vienu vaiku jaučiasi labai pavargę ir išsekę, nes jie pervertina situacijas, jų lūkesčiai dažnai būna nerealistiški. Esant daugiau nei vienam vaikui šeimoje, lūkesčius greitai pakeičia patyrimas, ir tu galiausiai supranti, kad nėra laiko svajoti, nes turi visur suspėti. Ir pasiskųsti ar padejuoti laiko tikrai atsiras, vaikai ir pažaidžia vieni, ir pabūna tylumoje, nors ir trumpai, tačiau tam tiesiog nebematai prasmės. Tylumoje tyliai geri kavą – ir ji tokia skani!
7. Didesnių šeimų tėvai paprastai pasižymi didesniu gebėjimu organizuoti ir valdyti situacijas. Vaikai turi konkrečias savo užduotis, paprastai aiškią tvarką ir discipliną. Kadangi vaikų yra daugiau nei vienas, jiems reikia konkretumo ir taisyklių, kad būtų galima išvengti chaoso namie. Taisyklės vaikus apsaugo nuo papildomų pykčių ir isterijų, nes įveda aiškumo. Taisyklės išmoko vaikus tvarkos ir supratimo, kad tam tikri elementai reiškia konkrečius dalykus („pastatyta tvorelė visada reiškia, kad už jos dėl tam tikrų priežasčių lipti negalima”). Pasiskirstyti darbais, kaip, pavyzdžiui, susitvarkyti ant žemės išmėtytus žaislus, yra labai svarbus uždavinys, nes jis moko ne tik tvarkos, bet ir nuo mažens ugdo vaiko supratimą, kad dirbant komandoje darbas vyksta greičiau. Iš pradžių vadovaujant tėvams, vėliau vaikai patys ima vieni kitiems vadovauti, ir nors ir dažniausiai su pykčiais – ugdosi vaikų lyderiavimo ir vadovavimo savybės.
Auginti daugiau nei vieną vaiką – tai tarsi nuolat bręsti ir vis nesenti. Nuolatinis mokymasis ir ieškojimas kompromiso, kad būtų tinkamas kiekvienai asmenybei, kiekvieną kartą priverčia jaustis reikalingu ir pasukti galvą kitu kampu. Situacijos kartojasi iš naujo, ir tu vėl mokai mažesnįjį duoti vieną kastuvėlį broliui, tačiau su antru vaiku pamoka iškalbingesnė, o su trečiu – užtikrintesnė. Taip vis labiau tiki savimi ir savo vaikais.
Nes su kiekvienu vaiku branda vis gilesnė, o džiaugsmas subtilesnis, bet tu pati tvirtesnė. Vaikai kaip niekas kitas išmoko atskirti tikrus dalykus…
