Vilnietė mama nėštumo metu ne kartą girdėjo, kad jei tik labai norės, galės savo kūdikį žindyti pati. Tačiau gimus pirmagimiui pieno buvo labai mažai, o noras būti gera mama didžiulis. Viskas baigėsi ilgais mėnesiais nežinomybės ir gydimu stipriais antibiotikais.
Būsiu tobula mama
Aida su vyru pirmagimį planavo ir labai jo laukė: lankė nėščiųjų kursus, pirko reikalingus daiktus kūdikiui ir ruošėsi būti tobula mama. Pirmasis nusivylimas atėjo kai gydytojai neleido gimdyti pačiai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Vilnietė Meda: mano siūtus slingus nešioja ir Amerikoje, ir Australijoje
Gydytoja psichiatrė – apie vaikų darželio naudą vaikams ir tėvų lūkesčius
„Dažnam mamų forume, net nėščiųjų kursuose priimta manyti, kad kūdikiui daug geriau, jei jis gimsta natūraliai. Neva taip gauna papildomą gerųjų bakterijų dozę, kuri sustiprina imunitetą. Tačiau mano akys labai silpnos, vaikystėje ir paauglystėje turėjau net dvi akių operacijas. Du akių specialistai patvirtino, kad galiu drąsiai gimdyti pati, tačiau gydytojas, pas kurį tariausi gimdyti, net nesileido į tokias kalbas. Jis pasakė, kad taip stipriai nerizikuos ir nenori, kad po gimdymo apakčiau“, – prisiminė moteris.
Sūnus į šį pasaulį neskubėjo ir po Cezario pjūvio gimė pora savaičių vėliau. Aida iškart pastebėjo, kad pieno ji neturi tiek, kiek reiktų.
Tačiau aš nepasidaviau, juk geros mamos turi kūdikį maitinti pačios. Todėl prieš kiekvieną maitinimą įsidėdavau žvakutę nuo skausmo ir žindydavau verkdama. Skausmas buvo neapsakomas.Mama Aida
„Dar gulint gimdymo skyriuje sunerimau, kad pieno neturiu tiek, kiek reiktų. Tačiau šventai tikėjau nuolat girdimu pasakymu, kad reikia tik noro, ir pieno bus. Kita problema, jaučiau, kad sūnus bando žįsti, bet greitai pavargsta ir neištraukia pieno. Tą sakiau ir medicinos seselėms, bet jos tik atšaudavo, kad nemoku tinkamai prisidėti vaikučio prie krūties. Bet jau buvau išbandžiusi ne kartą visas žindymo pozas, kokias tik rodė ir buvau mačiusi žindymo kursuose nėščiosioms“, – pasakojo jauna mama.
Košmariškas žindymas
Grįžus namo Aida toliau atkakliai stengėsi žindyti, tačiau netrukus moters krūtų speneliai tapo didelėmis žaizdomis.
„Mažylis greit pavargdavo traukti pieną, nusnausdavo apžiojęs spenelį, prabudęs vėl pažįsdavo ir vėl užsnūsdavo. Netrukus nuo tokio žindymo ant spenelių ėmė vertis žaizdos. Tačiau aš nepasidaviau, juk geros mamos turi kūdikį maitinti pačios. Todėl prieš kiekvieną maitinimą įsidėdavau žvakutę nuo skausmo ir žindydavau verkdama. Skausmas buvo neapsakomas. Labai greitai kantrybė trūko mano vyrui, kai kūdikis ėmė atpylinėti pieną su kraujo priemaišomis. Jis bandė visaip įkalbėti – ir geruoju, ir su pykčiu, kad nustočiau save kankinti ir pieną pradėčiau nusitraukinėti, bent iki tada, kol sugis žaizdos“, – pasakojo moteris.
Pieno daugiau taip ir neatsirado, nors jauna mama su pientraukiu darbuodavosi kas dvi ar tris valandas. Net ir naktį.
„Per valandą pavykdavo šiaip ne taip išspausti po 20 ar 30 mililitrų. Tai buvo kaip užburtas košmariškas ratas – traukiu pieną, maitinu vaiką, traukiu pieną, maitinu vaiką. Miego trūko žvėriškai, džiaugdavausi, kad pavykdavo nusnausti bent porą valandų. Taip gyvenau kelis mėnesius. Galiausiai prasidėjo pogimdyvinė depresija, verkdavau kiekvieną dieną“, – sunkų laikotarpį prisiminė Aida.
Sūnus nustojo valgyti
Nedidelis pieno kiekis ir nuolatinis miego trūkumas buvo mažiausia bėda. Dviejų mėnesių sulaukęs sūnus staiga nustojo valgyti. Kūdikiui tapo sunku įsiūlyti daugiau nei 30 mililitrų pieno.
Tuos mėnesius prisimenu kaip košmarą, nors jau praėjo keleri metai. Mus pažinojo tikriausiai visi Vilniaus gydytojai. Sūnui atlikta begalė tyrimų, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kas yra.Mama Aida
„Niekaip negalėjau suprasti, kas negerai. Šiaip ne taip suvalgo 20 ar 30 mililitrų pieno, ir viskas. Džiaugdavausi, jei pavykdavo sugirdyti 50 mililitrų. Aišku, tuo pačiu nustojo augti ir svoris. Per mėnesį priaugdavo po šimtą ir mažiau gramų. Einant pas gydytoją svertis bandydavau save apgauti, taikydavau sverti ką tik pamaitintą, kad tik būtų keliais gramais daugiau svorio. Gydytojai negalėjo atsakyti, kas negerai ir kodėl mano kūdikis nevalgo“, – pasakojo moteris.
Maratonas po ligonines truko apie pusmetį. Kūdikis buvo tirtas nuo įvairiausių alergijų, pati Aida gydytojų parekomenduota valgė tik virtą jautieną ir bulves, tačiau tai nedavė nei rezultatų, nei atsakymų. Kelis kartus teko gultis į ligoninę dėl mažylio organizmo išsekimo.
„Tuos mėnesius prisimenu kaip košmarą, nors jau praėjo keleri metai. Mus pažinojo tikriausiai visi Vilniaus gydytojai. Sūnui atlikta begalė tyrimų, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kas yra. Pati taip pat ieškojau atsakymų internete. Galiausiai gulint paskutinį kartą ligoninėje, šovė mintis gydytojų paprašyti, kad ištirtų mano pieną. Teko pavargti, kol to išsireikalavau“, – sakė jauna mama.
Pavojinga liga ir stiprūs vaistai
Aida prisimena, kaip jai pakirto kojas, kai ligoninės gydytojas pranešė apie jos piene rastą didžiulę auksinio stafilokoko koncentraciją. Jai ir kūdikiui buvo paskirti stiprūs antibiotikai.
„Suėmė toks baisus pyktis ant savęs pačios. Tai aš buvau kalta, kad mano kūdikis sirgo. Tikriausiai tada mano pasaulis apsivertė, supratau, kad nereikia klausyti visų teisingų patarimų apie tobulą motinystę. Ne visos turi pieno ir gali žindyti, net jei to labai nori. Kūdikiui kur kas sveikesnis pieno mišinukas, nei mamos pienas praskiestas krauju ir nuo atsivėrusių žaizdų užkrėstas auksiniu stafilokoku“, – pasakojo moteris.
Šiandien Aidos sūnus sveikas tačiau gana nevalgus ir silpno imuniteto vaikas. Jauna mama prisipažino, kad tos pačios klaidos jau nedarė gimus antrajam vaikučiui. Pienui neatsiradus, drąsiai maitino mišinukais ir džiaugėsi motinyste. O skirtumas akivaizdus. Antroji dukrytė gerokai atsparesnė visoms vaikiškoms ligoms.
