Vieni teisia, kiti teisina, treti tikina, jog moters pasirinkimo laisvė – visų svarbiausia. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar vaikų nenorėjimas moteriai – nenormalus reiškinys? Šią diskusiją redakcijoje pakurstė skaitytojos Irenos laiškas. O jį pakomentuoti paprašėme psichologės Gintautės Malinauskienės.
Iš Irenos laiško:
„Aš pati ilgai neturėjau vaikų, nes nenorėjau. Vienintelė dukra gimė po 10 m. santuokos. Sveikatos problemų neturėjau, tiesiog labai nesinorėjo. Ilgai studijavau, 8 metus neturėjom nuosavo būsto. Dirbau ir mokiausi (filosofija, teisė).
Buvau ir esu feministė tikrąja šio žodžio prasme. Moterys ir vyrai biologiškai skirtingi (lyties atžvilgiu), bet visi „kiti parametrai“ negali būti saistomi su šiais skirtumais ir taip diferencijuotai pateikiami. Patriarchalinės tradicijos susiklostę per tūkstantmečius ir dabar dar labai gajos. Vyras – tai tarsi žmogus su įgimta kokybe. Ir moteris prilyginama vyrui tik tuomet, kai kelis kartus jį pranoksta.
Aš manau, kad nenoras turėti vaikų yra pasirinkimas, jei žiūrėsime asmens akimis, ir problema, jei žiūrėsime visuomenės poreikių „akimis“. Galų gale, pats supratimas, kas yra normalu, kuo toliau, tuo labiau tampa juokingu.
Juk niekas tų normų nenustato ir negali nustatyti. Normos kinta su laikmečiu, papročiais, vertybėmis. Apie tai, kas normalu, o kas – ne, gali nesutarti ir to paties laikmečio žmonės, dėl jų skirtingo mąstymo ir supratimo.
Viskas turi priežastis. Vaikų nenoras – taip pat. Kiekvienos, vaikų nenorinčios moters priežastys taip pat gali skirtis. Viena nenori, kad vaikai varžytų laisvę, galimybes atskleisti save moksle ar kūryboje, kitoms tiesiog motinos statusas nepatrauklus: ypač moterims, kurios labai nori būti patrauklios ir žavios visiems – atrodo, turint ar besilaukiant vaikų, prarandamas patrauklumas vyrams Kūno kultas taip pat prisideda prie nenoro, juk vaikai „sugadina“ formas dažnai…
Plečiamos vaikų teisės ir tėvų varžymai bei atsakomybės jiems didinimas (vieno iki 12 m. nepalikti namuose ir kitur be suaugusiojo priežiūros) irgi gali prisidėt prie nenoro. Religijos įtakos drastiškas smukimas – irgi viena iš priežasčių. Sunkios daugelio materialinės sąlygos irgi neprisideda prie vaikų (ne)norėjimo… Begalė tų priežasčių. O kai jos susideda kelios, tai ir priimamas pasirinkimas neturėti: nėra vaiko – nėra problemos.
Bodėjimasis „kurti kūnu“, kai gali kurti dvasia, moters tapatinimas su gimdymo funkcija, visuomenės spaudimas, tam tikrų vertybių stereotipai (motinystė, šeima – prioritetas moteriai) atgraso feministinių pažiūrų moteris turėti vaikų, skatina priešintis. Vaikas labai susaisto. Ir visokie laisvamėgiai taip pat nepasisako už vaikų turėjimą.
Šeimą, neplanuojančią atžalų, draugai ir artimieji vertina tradiciškai – kažkas su ta šeima negerai. Atvirai nei šaiposi, nei priekaištauja, bet ir kaip normos nepriima“.
Diskusiją tęsiame su Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologe Gintaute Malinauskiene.
Ar motiniškas instinktas užkoduotas kiekvienos moters genuose?
Dažnai motinystės instinktas yra painiojamas su biologiškai nulemta moters galimybė gimdyti, tačiau motinystės instinktas yra kur kas platesnis fenomenas ir negali būti paaiškintas vien įgimtais mechanizmais.
Motinystės instinktas apima ir moters fizinį pasirengimą, ir įgimtus prieraišumo mechanizmus, tačiau poreikį ir galimybę būti mama labiausiai nulemia įgyta patirtis ir susiformavusi asmenybė. Motinystė yra ne tik moters gebėjimas išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet, svarbiausia, gebėjimas užmegzti ir palaikyti su juo tokį emocinį ryšį, kuris leistų kuo geriau patenkinti vaiko poreikius.
Jei šis instinktas nepabunda, ar tai reiškia, kad moteris turi psichologinių sutrikimų?
Nebūtinai. Jei sprendimas neturėti vaikų yra sąmoningas, atvirkščiai – tai gali rodyti moters brandą. Dvasinis pasiruošimas motinystei, finansinio saugumo užtikrinimas, tenkinančių santykių su partneriu sukūrimas ir kiti sėkmingam vaiko auginimui svarbūs veiksniai užima laiko, todėl visa tai priverčia prislopinti ar kuriam laikui atidėti motinystės instinktą.
Kita vertus, jei moteris nesąmoningai priešinasi motinystei neigdama ar išvengdama šio poreikio, tai gali rodyti psichologinius moters sunkumus: tyrimais nustatyta, kad apie 80 proc. motinų, atsisakiusių auginti savo vaikus, dar iki gimdymo turėjo psichinių ar psichologinių sutrikimų – nerimo, depresijos, emocinio nestabilumo, įvairių baimių ir kt.
Kokie šeimos santykiai, patirti vaikystėje, gali lemti vaikų nenorėjimą ateityje?
Jei sprendimas neturėti vaikų yra sąmoningas, atvirkščiai – tai gali rodyti moters brandą.Psichologė Gintautė Malinauskienė
Be abejonės, motinystės, kaip ir visos sveikos asmenybės formavimuisi, didelę įtaką turi šeimos santykiai, patirti vaikystėje. Mergaitė, augusi meilės ir švelnumo atmosferoje ir patyrusi saugią tėvų globą, be didelio specialaus mokymosi pasitikės savo kaip būsimos mamos jėgomis ir bus pasiruošusi priimti iššūkius, su kuriais susidurs augindama vaikelį.
Mergaitė, augusi konfliktinėje šeimoje, kurioje tėvai nesugebėjo užtikrinti jos saugumo ir nepatenkino pagrindinių jos kaip vaiko poreikių, ateityje gali nepasitikėti aplinkiniais, sunkiai užmegzti partneriškus santykius, atsisakyti vaikų. Ankstyvasis artimiausių žmonių santykių pavyzdys stipriai veikia moters pasirinkimą kurti šeimą.
Prireikia nemažai laiko, o kartais ir sunkaus psichoterapinio darbo, kol moteris susitvarko su patirtomis traumomis, išgyvena nuoskaudas, atkuria pamatinį saugumą, pradeda pasitikėti aplinkiniais, sugeba sukurti stabilius partneriškus santykius ir pajunta prabudusį norą tapti mama.
Kokios psichologinės problemos gali paskatinti moterį nenorėti vaikų?
Kaip jau ir minėjau, viena iš priežasčių, paskatinančių moteris atsisakyti vaikų – vaikystėje patirtos traumos. Tačiau nesinorėtų į moters tokį pasirinkimą žiūrėti tik kaip į turimų psichologinių problemų pasekmę. Dažnai taip gyventi sąmoningai pasirenka ir moterys, neturinčios didelių psichologinių sunkumų. Tačiau visuomenės požiūris, deja, nėra vis dar joms palankus.
Panašu, kad didžiausias aplinkos spaudimas, kurį vis dar patiria moterys, yra dėl vaikų. Konsultuojant dažnai tenka palaikyti moteris, kurios sąmoningai ar dėl tam tikrų aplinkybių pasirinko gyvenimą be vaikų. Nepriklausomai nuo to, kiek jos yra pasiekusios ir kaip sėkmingai gyvena, dauguma pasakoja susiduriančios su aiškiu nuvertinimu dėl to, kad nėra gimdžiusios.
Tačiau svarbiausia yra iki galo suprasti ir palaikyti bet kokį moters pasirinkimą, nepamiršti žmogaus pasirinkimo laisvės ir autentiško savęs išgyvenimo, net jei tai neatitinka socialiai priimtų normų.