Atėjus metui po vaikučio auginimo atostogų grįžti į darbą, mamą užgriūva šimtai abejonių ir klausimų: „Ar ne per anksti?“, „Kaip jaučiasi vaikas be manęs?“, „Kaip reaguos darbdaviai, jei vaikas sirgs?“… Mūsų skaitytojų pamąstymai.
Laima, 1 m. dukrytės mama:
„Į darbą grįžau likus dviem savaitėms, kai dukrytei suėjo vieneri metai. Visada buvau toji, kuri nori dirbti, daug mokiausi, įgijau kelias specialybes, ir man buvo sunku būti tik mama namie. Norėjosi veiklos, bendrauti su suaugusiaisiais, siekti naujų tikslų, atsakomybės. Dirbu nekilnojamojo turto vadybininke oro uoste. Išeidama vaiko auginimo atostogų, rašiau prašymą skirti dvejus metus atostogų, buvau įsitikinusi, kad laikas su dukryte neprailgs. Nesakau, kad man nepatiko būti su vaiku, tiesiog trūko darbinės veiklos. Susiradome auklę, bet ji gali pradėti dirbti tik po kelių mėnesių, tad paprašiau savo tėvų, kad padėtų mums. Jau pirmą dieną, kai išėjau į darbą, dukrytė susirgo. Nežinau, ar jai čia psichologinė įtampa, ar liga tiesiog sutapo su pirma mano darbo diena?.. Kažkoks virusas… Esu darbe, turiu dirbti ir tuo pačiu metu galvoti, kaip mano vaikas jaučiasi, kaip nuvesti patikrinti pas gydytojus, kokių vaistų duoti… Taip sutapo, kad apsirgo ir mano tėvai, tad mes su vyru turime kiekvieną dieną spręsti klausimą, kas prižiūrės dukterį. Šitos dvi savaitės man buvo labai sunkios. Negalėjau visiškai sutelkti dėmesio ties savo darbu. Paėmiau nedarbingumo lapelį ir vakar bei šiandien esu namuose. Tikiuosi, ryt galėsiu išeiti į darbą. Nežinau, koks požiūris į mane yra darbe, kai vieną savaitę padirbusi paėmiau nedarbingumo lapelį, įsivaizduoju, kad visi galvoja: „Greičiausiai taip ir bus artimiausiu metu, nes vaikas mažas…“ Tikiuosi, kad taip nebus, ir aš galėsiu darbe dirbti, o namie būti mama.
Nesvarsčiau galimybės leisti dukrytės į lopšelį, manau, per maža, be to, auklė gali pabūti su susirgusia, jei nestipriai kosėja ar sloguoja. Su aukle aptarėme, kad prireikus ji ir į polikliniką nuves. Nors daug kas nepatenkintas, man patinka dabartinė motinystės išmokų sistema. Išėjusi vaiko auginimo atostogų dvejiems metams, pirmus metus gauni 70 proc. buvusio atlyginimo, antrus – 40 proc., ir antrais metais gali neribotai dirbti, gaudama atlyginimą ir išmoką. Taip išeina, kad gaunamą 40 proc. išmoką sumoku auklei, nereikia mokėti iš atlyginimo.
Ar nesigailiu išėjusi į darbą? Dabar mano nuotaikos įvairios… Kol kas manau, kad gal nelabai gerai padariau. Negaliu dirbti, kaip norėjau, nes mama yra mama, ji nuolat galvoja apie vaiką: ar jis gerai jaučiasi, ar nelabai, ar nepatiria įtampos be mamos ir pan. Bet man patyrusios mamos sakė, kad tokia būsena yra daugelio dirbti pradedančių mamų. Reikia laiko „įsivažiuoti“, bent jau mėnesį kitą, tada galėsiu pasakyti, gerai padariau ar ne. Pirmą darbo dieną, prisipažinsiu, kone visą praverkiau… Nors, gerai pagalvojus, gal ir gerai padariau, nes mamai reikia savos veiklos. Vaikas laimingas tada, kai mama laiminga. Manau, kad nelabai nuskriaudžiu dukrytę, nes randu gerų žmonių, kurie ja tinkamai rūpinsis. O nerimauti vaikui sergant ir norėti būti šalia yra natūralu. Nežinau, ar įmanoma tik dirbti ir negalvoti apie vaiką. Pradėti dirbti po metų ir grįžti iš namų į darbinę aplinką sunku. Po dvejų metų, manau, dar sunkiau būtų „įjungti“ smegenis profesinei veiklai, neįsivaizduoju, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, po penkerių metų, paauginus du vaikus… Noriu pasakyti, kad labai svarbu yra aplinkinių, aišku, labiausiai vyro parama. Vyras mane palaikė, nors aplink vis dėlto dar vyrauja nuomonė , kad kuo ilgiau mama būna namie su vaiku, tuo ji geresnė mama. Aš manau, kad tai visiška nesąmonė – juk kiekviena moteris yra skirtinga ir pagimdžiusi vaikus negali visiškai pasikeisti.“
Joana, dviejų vaikų mama, dukrytei – 4 metai, sūnui – 4 mėnesiai
„Per tą laiką, kol laukiausi pirmagimės, bankrutavo buvusi darbovietė, tad netekau darbo vietos ir įstojusi į darbo biržą laukiau, kad man pasiūlytų darbą. Planavau leisti dukterį į darželį nuo dvejų metukų. Dveji jai suėjo gruodžio 21 d., ir tą žiemą ji labai daug sirgo, teko net gulėti ligoninėje, todėl nusprendžiau palūkėti ir dar paauginti namuose pati. Susitariau su darželiu, kad leisiu nuo trejų metų. Tuo metu darbo birža pasiūlė virėjos darbą, ėmiau dirbti ir pradėjau pratinti dukrytę prie darželio. Išėjusi į darbą pirmomis dienomis apie dukrytę galvodavau tikrai daug, nerimavau, kaip jai sekasi. Pirmą ir antrą savaitę paliekama verkdavo, atsiprašydavau iš darbo anksčiau, paimdavau prieš pietų miegą. Paskui ji gana greitai apsiprato, pradėjo miegoti pietų miego, susirado draugų. Kadangi į darželį ėjo noriai, darbe buvau gana rami. Nedarbingumo lapelį dėl dukrytės ėmiau tik vieną kartą, kai sirgo plaučių uždegimu. Darbdaviai reagavo gerai, ir bendradarbės buvo supratingos, nors jos turėjo dirbti už mane savo laisvadienių sąskaita. Net atėjo mūsų aplankyti, tikrai patekau į gerą kolektyvą.
Manau, kad geriausiai auginti vaikučius namie iki 2-3 m. Ilgiau neapsimoka, nes vis tiek vaikui teks pradėti eiti į darželį, o kuo jis ilgiau prie mamos bus, tuo sunkiau bus pritapti prie kolektyvo. Darželis, mano nuomone, yra reikalingas vaikui, džiaugiuosi matydama, kad jame dukrytė patenkinta: mokosi, žaidžia, piešia, skaičiuoja, jau bando rašyti ir bendrauja kitaip – drąsiau, negu darželio nelankantys bendraamžiai. Man treji metai auginant dukrytę neprailgo, patiko būti tik mama. Gal tai lėmė ir tai, kad gyvename nuosavame name, todėl čia veiklos netrūksta. Į svečius atvažiuodavo ir močiutės, ir pusbroliai, ir pusseserės, liūdna tikrai nebuvo.“
Olga, 9 metų dukters ir 1 m. 2 mėn. sūnaus mama
„Kai dukteriai sukako metai, pradėjome ieškoti lopšelio. Apėjome kelis, kol viename ji iškart pasiliko! Kol bendravau su direktore ir auklėtoja, pradėjo žaisti, ir pedagogės man pasiūlė tą pačią dieną palikti dukrytę, eiti namo ir grįžti apie pietus. Taip ir padariau. Buvo labai neramu: išėjau, pirmas vaikas, nežinojau, kaip sureaguos pamačiusi, kad manęs nėra. Grįžtu per pietus jos pasiimti, o man ir sako: „Pavalgė su vaikais ir nuėjo miegoti…“ Buvau „apšalusi“… Taip ir liko ji tame darželyje, na, o man nebuvo prasmės namuose sėdėti. Tada dirbau vadybininke, su darbdaviais sutariau, kad pirmus mėnesius dirbsiu po pusdienį, „dėl viso pikto“.
Dukrytė puikiai priprato, tad netrukus pradėjau dirbti visą dieną. Darbe jaučiausi gana rami, nes dukrytė buvo labai savarankiška – jau valgė su šaukšteliu pati, prašėsi ant puoduko ir sauskelnių reikėjo tik pietų miegui. Tad grįžti į darbą buvo labai lengva, džiaugiausi ir supratingais darbdaviais, kurie išleisdavo prireikus.
Sūnelį pagimdžiusi, pirmus penkis mėnesius buvau namuose. Dabar su vyru turime nuosavą verslą ir kadangi šalia gyvena močiutė, pradėjau pamažu dirbti. Sūnus labai ramus nuo gimimo, naktį teko žindyti vos kelis kartus, tad šeštą ryto pažindydavau, tada nusitraukdavau pienuko, palikdavau buteliuke, kad močiutė pamaitintų, ir išvažiuodavau į darbą. Nuo namų iki darbo – 5–7 min. automobiliu, perpiet, apie 13 val., jau grįždavau ir pati žindydavau. Žindžiau iki septynių mėnesių. Sunkiausia buvo pirmos dienos darbe, vis skambindavau paklausti, kaip sekasi, bet močiutė visada nuramindavo, kad viskas gerai, o sūnelis, tikras miegaliukas, vis miega ir miega. Mielu noru leisčiau jau dabar sūnų į lopšelį, bet negauname vietos, jei pavyks, nebent rudenį eilė ateis. Turiu patirties su dukterimi ir niekada nesigailėjau, kad anksti išleidau į darželį. Priešingai, manau, kad tai duoda vaikui daug naudos. Į privatų neleidžiame, nes nematau prasmės tiek daug mokėti. Kol kas pavyksta puikiai suderinti ir darbus, ir vaikų auginimą. Nemanau, jog mano vaikai nuskriausti, kad aš pusę dienos dirbu. Nemoku vien tik būti namuose, man nuolat reikia ką nors veikti. Kai pabūnu savaitę tik namuose, man jau pradeda kažko trūkti…“
