Žinome, kad taip, kaip kūdikis žinda, lemia pagaminamo pieno kiekį. Tačiau mažiau kalbama apie pieno sudėtį.
Pieno sudėties reguliavimas
Kūdikis žįsdamas kontroliuoja, kad krūtis gamintų tokį pieną, kokio jam tuo metu reikia. Riebalų kiekis piene padidėja – visai nemažai – žindant. Nustatyta, kad maitinimo pabaigoje riebalų piene kartais padidėja penkis kartus, palyginti su maitinimo pradžia. Kartais žmonės kalba apie pirminį (pieną maitinimo pradžioje) ir galinį pieną (riebų ir sotų pieną maitinimo pabaigoje), bet tai ne skirtingos pieno rūšys. Nėra akimirkos, kada staiga liesas baigiasi ir prasideda riebus. Riebalų ir kalorijų kiekis didėja tolydžio, kaip parodyta paveikslėlyje.
Pradžioje kūdikis iš daugiau pieno gauna mažiau kalorijų, o pabaigoje – daugiau kalorijų iš mažiau pieno. Pamatysite, kad grafike nėra laiko. Jis priklauso nuo to, kaip greitai žinda kūdikis. Kad gautų pakankamai pieno, jam gali prireikti dviejų ar trijų minučių, o gal ir dvidešimties.
Taigi, kuo daugiau suvalgo per vieną maitinimą, tuo piene daugiau riebalų (žinoma, yra didžiausias limitas, bet jo niekada neįmanoma pasiekti, nes, kaip jau matėme, kūdikis krūties niekada neištuština visiškai). Paskutiniai lašeliai, ištekantys kūdikiui paleidus krūtį, turi labai daug riebalų. Kai po kelių valandų jis vėl pradės žįsti, pirmuose lašeliuose riebalų bus labai mažai. Per tas kelias valandas itin didelė riebalų koncentracija po paskutinio maitinimo bus praskiesta ką tik išskirtu, vandeningesniu pienu.
Manoma, kad taip veikia savaime besireguliuojanti sistema: krūtyje kūdikio palikti riebalai pradeda slopinti riebalų gamybą, ir kita pieno porcija bus vandeningesnė. Tarsi kūdikis būtų pasakęs: „Mama, negaliu baigti tų makaronų, jie per riebūs” ir mama atsakytų: „Nesijaudink, kitąkart aliejaus pilsiu mažiau.”
Įsivaizduokime, kad kūdikis žinda ir paleidžia krūtį, bet po penkių minučių persigalvoja ir vėl ima žįsti. Ar pienas turės mažiau riebalų? Žinoma, ne. Praėjo per mažai laiko, kad šviežias pienas atskiestų pieną, likusį po paskutinio maitinimo. Pirmasis pienas bus riebus, nes likęs iš anksčiau. Riebalų kiekis piene maitinimo pradžioje priklauso nuo to, kiek jų prireikė per ankstesnį maitinimą ir kiek laiko praėjo tarp žindymų.
Kalbėjau apie krūtį, tarsi ji būtų tik viena, bet, žinoma, jų – dvi. Taigi gerti 100 ml pieno iš vienos krūties – ne tas pats, kaip gerti po 50 ml iš dviejų. Tai reikštų, kad kūdikis gautų daug mažiau riebalų ir kalorijų. Taip pat ne tas pats gerti 70 ir 30 ml ar 85 ir 15 ml…Tada kada geriausia atitraukti kūdikį nuo vienos krūties ir duoti žįsti kitą? Neįsivaizduoju. Nežinome, kiek riebalų reikia kūdikiui. Knygoje apie žindymą rašoma: „Šešių–devynių mėnesių kūdikiams reikia nuo „x” ar „y” g/kg riebalų per dieną”, bet jums niekas nepasakys, kiek riebalų reikia aštuonių mėnesių Laurai 16.28 val. Tiksliai nežinome, kiek riebalų buvo piene pradedant maitinti, negalime išmatuoti, kiek mililitrų ji išgėrė, neįsivaizduojame, kaip greitai padidėjo riebalų kiekis piene vieno maitinimo metu, nežinome, kiek riebalų yra kitos krūties piene ir negalime suplanuoti, kiek pieno iš tos krūties tilps Laurai. Taigi kodėl žmonės vis dar sako: „Duok kūdikiui žįsti vieną krūtį, paskui – kitą”? Neįsivaizduoju. Kartais nežinojimas pasireiškia drąsiais pareiškimais.
Taigi kiekvienas kūdikis naudoja tris kontrolės mechanizmus geriamo pieno sudėtį keisdamas bet kuriuo metu – jis žino, kiek jo gerti, kiek palaukti iki kito maitinimo ir ar žįsti iš vienos, ar iš abiejų krūtų. Išanalizavus pieną kiekvienu atveju eksperimentai parodė, kad pieno sudėčiai poveikį daro visi trys veiksniai. Suvalgomo pieno kiekis turėtų priklausyti nuo to, kiek laiko kūdikis žinda, tačiau santykis toks nepastovus, kad yra statistiškai nereikšmingas (vieni kūdikiai pasisotina greičiau, kiti – lėčiau). Negalime kategoriškai teigti: „Jei ji žindo penkias minutes, išgėrė 80, o jei dešimt minučių – 130 ml”.
Pieno riebumas priklauso ne nuo to, kiek laiko kūdikis žinda, o nuo to, kiek pieno per tą laiką išgeria. Akivaizdu – jei kūdikį nuo krūties atitrauktume anksčiau, jis išgertų mažiau. Taip pat, nors ir lengva išmatuoti žindymo laiką, labai sunku pasakyti, kiek pieno išgėrė. Didaktiniais tikslais galėtume pasakyti, kad trys kontrolės mechanizmai, kuriuos naudoja kūdikis, yra: maitinimo trukmė, maitinimų dažnis ir maitinimas viena ar abiem krūtimis. Visi kūdikiai šiuos veiksnius keičia kiekvieną dieną ir naktį, kad gautų jiems reikiamą naudingųjų medžiagų kiekį.
Jei nuo krūties atitrauksite dar nepavalgiusį (gal todėl, kad koks nors gera linkintis žmogus pasakė: „Būtinai leisk jam žįsti ir antrą krūtį, kol dar neužmigo”), jam teks gerti liesesnį kitos krūties pieną, o ne pirmos krūties riebesnio pieno likučius.
Šiame paveikslėlyje matyti: kūdikiui reikės daugiau pieno, kad gautų tą patį kalorijų kiekį. Jei tai tik minutės klausimas, tikriausiai pakaks trumpai žįsti kitą krūtį. Tačiau, kūdikį nuo vienos krūties atitraukus gerokai per anksti (pavyzdžiui, po dešimties minučių, jei kūdikis įpratęs žįsti penkiolika ar dvidešimt), pieno iš kitos reikės tiek daug, kad nebetilps į skrandį.
Suaugusieji užpildo tik dalį skrandžio tūrio. Išgerti litrą vandens pavalgius nebūtų labai sunku. Tačiau kūdikio skrandis labai mažas, todėl laisvo tūrio beveik nėra. Nors ir vis dar jausdamas alkį, kūdikis yra priverstas paleisti antrą krūtį, nes skrandyje pienas nebetelpa. Šitaip būna ir tada, kai pasirinkta netaisyklinga žindymo padėtis.
1988 m. Michaelas Woolride’as ir Chloe Fisher viename geriausių medicinos žurnalų Lancet paskelbė penkis tyrimus apie kūdikius, kuriuos kankino nesiliaujamas verkimas, dieglių, viduriavimo ir kiti negalavimai. Pakako pasakyti motinoms neatitraukti kūdikių nuo krūties, o palaukti, kol jie patys paleis, baigę žįsti, ir visi simptomai dingdavo.
Netrukus Woolridge’as su kolegomis taip eksperimentavo su sveikais kūdikiais, kurie žindo be jokių bėdų. Pusei motinų buvo liepta kūdikius nuo krūties atitraukti po dešimties minučių, o kitai pusei – palaukti, kol krūtį paleis patys kūdikiai. Tyrėjai tikėjosi, kad pirmos grupės kūdikiai gaus per daug pieno, kuriame bus per daug laktozės ir per mažai riebalų, todėl pasireikš diegliai, vėmimas ir pilvo pūtimas. Iš tiesų, jie pradėjo gauti mažiau riebalų, bet dienai tęsiantis kūdikiai patys ėmė keisti du veiksnius – maitinimosi laiką ir žindo arba vieną, ar abi krūtis. Vadinasi, jie galėjo gauti tą patį riebalų kiekį, kurį gaudavo ir kita grupė. Jiems jokių negalavimų simptomų neatsirado.
Kadangi kūdikiai pieno sudėtį gali reguliuoti trimis būdais (prisiminkite: maitinimų dažnis, trukmė ir viena arba abi krūtys), net neleidžiant kontroliuoti trečio kintamojo, jie galėjo reguliuoti du kitus. Tikriausiai tie penki kūdikiai, kuriems, sutrumpinus maitinimo laiką, atsirado negalavimų simptomų, buvo išimtys. Galbūt jie (ar jų motinos) neprisitaikė psichologiškai. Juk visi mokame vaikščioti, bet kai kurie bėga lėčiau ir pavargsta greičiau.
Gyvų organizmų sugebėjimas prisitaikyti kartais stulbina, bet negalime prašyti stebuklų. Visą XX amžių daugybė daktarų reikalavo vienu metu paisyti visų trijų veiksnių. Jie teigė: kūdikis turi žįsti kiekvieną krūtį tiksliai dešimt minučių kas keturias valandas. Tikslumas tapo beveik manija. Net ir šiandien kai kurios motinos klausia, ar laiką tarp maitinimų turėtų skaičiuoti nuo maitinimo pradžios, ar nuo pabaigos.Daugybė knygų ir ekspertų, užuot teigę, kad reikia maitinti „kas keturias valandas”, nurodydavo tikslų laiką (aštuntą, dvyliktą, ketvirtą, aštuntą ir dvyliktą). Jokiu būdu nežindykite devintą, pirmą ir penktą! Tarp vidurnakčio ir aštuntos ryto būdavo išlaikomas aštuonių valandų poilsio tarpas (praleisti pusę nakties klausantis kūdikio verksmų ir negalėti jo žindyti buvo vadinama naktiniu poilsiu).
Keturių valandų taisyklę paskleidė vokiškoji mokykla. O prancūziškoji rekomendavo žindyti kas tris valandas ir daryti šešių valandų pertrauką naktį. Galime tik klausti savęs, ar žindymas penkis ar septynis kartus per dieną padarė įtaką šių šalių tautų būdui?
Kai kurios mokyklos palaikė žindymą viena arba abiem krūtimis (daugelis – pastarąjį) per vieną maitinimą, tad iš viso buvo keturios teorijos. Viena krūtis kas tris valandas, abi krūtys kas tris valandas, viena krūtis kas keturias valandas ir abi krūtys kas keturias valandas.
Tiesą sakant, kiekvienas daktaras įsikibdavo į vieną teoriją ir aktyviai ją gindavo. Rezultatas – kūdikiai buvo visiškai bejėgiai. Jie nebegalėjo rinktis maitinimo dažnio, trukmės ar krūtų skaičiaus. Jie negalėjo reguliuoti nei išgeriamo pieno kiekio, nei sudėties – turėjo tenkintis tuo, ką gauna. Dažniausiai pieno nepakakdavo, o sudėtis buvo netinkama, kūdikiai verkdavo, sirgdavo ir nepriaugdavo svorio.
Ištrauka iš pediatro Carlos González knygos „Žindyti yra paprasta“ (leidykla “Briedis”). Knygos lietuvių kalba specialioji redaktorė IBCLC žindymo konsultantė Rima Kurtinaitienė teigia, kad „tai puiki knyga apie žindymą, kurioje mamos ras atsakymus į daugybę kasdien kylančių klausimų“.
