Viena mama, kuriai patyčias patiriantį sūnų teko perkelti į kitą mokyklą, jas vadina XXI a. maru. Moteris sako, kad patyčių mastas – didžiulis. Deja, apie jas nenoriai kalba patys vaikai, kartais tai slepia ir pačios mokyklos, nenorėdamos „teršti munduro”. Konsultuoja VšĮ „Vaikų linija” koordinatorė psichologė Ivona Suchodolska.
Tiesa ir mitai apie patyčias.
Patyčias patiria tik vyresniųjų klasių mokiniai.
Mitas. Patyčios yra paplitusios Lietuvoje, ir tai pirmiausia yra suaugusiųjų bei visos mūsų visuomenės bėda. Tyrimų rezultatai rodo, kad pats patyčių pikas yra paauglystėje, t. y. tarp 12-15 m. vaikų, bet tokio elgesio užuomazgų galima rasti ir vaikų darželiuose. Kuo anksčiau apie tai su jais kalbėsimės, tuo bus geresni rezultatai. Maži vaikai kartais netinkamai elgiasi netyčia: jei darželyje Tomas pastūmė Miglę, svarbu, kad šalia esantis suaugęs žmogus sureaguotų, paaiškintų, kad tai netinkamas elgesys, taip elgdamasis skaudini kitą. Vaikai negimsta skriaudikais, netinkamo elgesio išmoksta matydami, kaip bendraujama aplink: šeimoje, kaimynystėje, mokykloje.
Patyčios – tai nuolat skriaudžiamas vaikas.
Tiesa. Patyčios – toks elgesys, kai iš vaiko tyčiojamasi, jis tyčia yra skaudinamas ir žeminamas. Patyčioms nepriskiriami vienkartiniai atvejai, kai du draugai susipyko ir vienas kitą negražiai pavadino ar kartą susimušė bendraklasiai. Yra sutarta mokslininkų patyčiomis laikyti, jei jos kartojasi bent 2-3 kartus per mėnesį (ar dažniau).
Patyčias vienodai dažnai patiria ir mergaitės, ir berniukai.
Tiesa. Statistika yra apylygė. Berniukų patyčios nebent kartais gali būti labiau pastebimos, nes jos su daugiau fizinio veiksmo: sumušė, pakišo koją, pastūmė, įspyrė, uždarė patalpoje ir neišleidžia. Tuo tarpu mergaičių patyčios dažnai būna subtilesnės, ne visada taip lengvai pastebimos, pavyzdžiui, paskleidžia gandus, kad kiti imtų nemėgti tam tikro vaiko, arba susitaria grupelė ir nepriima vieno kurio vaiko žaisti, t. y. ignoruoja. Šios patyčių formos yra netiesioginės ir jas gali būti suaugusiesiems sunkiau pastebėti.
Tiesioginės patyčios gali būti fizinės ir žodinės. Šios (žodinės) yra kur kas labiau paplitusios tiek tarp mergaičių, tiek tarp berniukų. Kartais mokyklos sako: „Ne, pas mus patyčių nėra, o jei atsiranda, mes iš karto su jomis susitvarkome.” Tačiau dažniausiai jos įvardija atvejus, kai jau „kraujas liejasi”, bet ne žodinį, taip pat labai skaudinantį žeminimą. Kiek mokyklose yra pravardžiuojama? Jeigu kiekvieną dieną tave vadina „debilu”, „žąsinu”, kaip jaustis vaikui? Didėja vaiko nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas, mažėja savęs vertinimas.
Patyčias dažniau patiria ramūs ir lėti vaikai.
Ir taip, ir ne. Noriu pabrėžti, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, yra nekaltas. Pirmiausia tai jam ir reikia pasakyti, kad patyčias patiriantis vaikas nejaustų jokios savo kaltės. Visada galima rasti dėl ko pasityčioti. Tyčiojamasi iš languoto megztuko? Kitą kartą atėjęs su taškuotu vaikas vėl gali tapti patyčių objektu. Problema yra ne pats vaikas, o aplinka, į kurią jis papuola. Vienoje klasėje iš lėto ir stambaus vaiko gali tyčiotis, o kitoje klasėje jis gali tapti lyderiu. Svarbiausia yra stabdyti skriaudikų elgesį. Jeigu šalia sėdintys draugai matydami skriaudą pritardami ploja, visa tai stiprina patyčias. Šioms reikia žiūrovų, jos paprastai nevyksta „akis į akį”. Svarbu, kad patyčias stebintis vaikas išdrįstų užstoti skriaudžiamąjį, pasakytų skriaudikui, kad šis nustotų taip elgtis, arba kreiptųsi pagalbos į suaugusįjį.
Vis dėlto tyrimai rodo tendencijas, kad skriaudžiamaisiais dažniau tampa ramesnio būdo vaikai, kurie nereaguoja agresyviai, nepuola „duoti atgal”. Dažnai nutinka, kad vaikui patyrus patyčias svarstoma apie tai, jog reikia keisti mokyklą, tačiau kyla klausimas: „Kodėl jis turi keisti mokyklą?” Ne skriaudžiamas vaikas turi palikti savo mokyklą, o skriaudėjų elgesys turi būti stabdomas.
Skriaudėjais tampa blogai besimokantys vaikai iš asocialių šeimų.
Mitas. Daugiausia skriaudėjų yra labai normalūs mokiniai, turintys vidutinę ar didesnę savivertę, linkę dominuoti ir siekti dėmesio, laužyti taisykles. Tai gali būti populiarūs mokiniai, netgi mokytojų numylėtiniai! Dažnai tai vaikai iš visiškai normalių ir niekuo neišsiskiriančių šeimų. Aišku, yra skriaudėjų (bet jų mažiau), kurie patys patiria smurtą, nemoka bendrauti, nepasitiki savimi. Tokie dažnai yra ir skriaudėjai, ir aukos.
Rizika, kad vaikas skriaus kitus didėja, jei namuose naudojamos fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė, jeigu jis nesulaukia iš tėvų šilumos ir paramos. Taip pat, jei neaiškios priimtino ir nepriimtino elgesio ribos šeimoje (tėtis leidžia, mama – ne; už tą patį elgesį kartais baudžiama, kartais – ne). Vaikui tampa neaišku, kas leidžiama, kas – ne, todėl ir interpretuoti gali savaip, kaip patogiau. Vaikui svarbu žinoti priimtino ir nepriimtino elgesio ribas ir mokykloje. Štai pravardžiuoja kitą ir jį sustabdęs mokytojas pasako: „Tuojau pat nustok prasivardžiuoti. Tai patyčios, o šios mūsų mokykloje nėra toleruojamos.” Tačiau jeigu kiti penki mokytojai, stebėdami tokį pat šio vaiko elgesį, praeina pro šalį ir nekreipia dėmesio, taip tarsi patyčioms įjungiama žalia šviesa. Taip vaikas gauna prieštaringų žinių iš suaugusiųjų ir tikimybė, kad nustos tyčiotis, tampa mažesnė, jis nebent galės atsirinkti, prie kurių mokytojų elgtis mandagiai, o kuriems esant galės įžeidinėti ir tyčiotis.
Kai kurie vaikai slepia patiriamas patyčias.
Tiesa. Apie trečdalį patiriančiųjų patyčias niekam to nepasakoja. Tėvai ir mokytojai, kurie apie tai nežino, negali įsikišti ir padėti. Susidaro užburtas ratas. Nemažai vaikų nepasitiki tėvais, mokytojais arba laikosi nuostatos: „Nebūk skundikas.” Svarbu vaikui nuolat priminti, kad papasakoti apie patyčias nėra skundimas, tai pagalbos prašymas, informavimas, kad su tavimi ar tavo draugu elgiamasi netinkamai. Tėvai ir pedagogai turi nuolat vaikui priminti, kad jis neturi kentėti ir gali bet kada ateiti pasikalbėti apie tai.
Patiriamos patyčios – viena dažniausių priežasčių, dėl ko skambinama į „Vaikų liniją”.
Tiesa. Vaikai skambina, kai jiems sunku, jaučiasi nemylimi, patiria prievartą, tiesiog nori pasikalbėti. Patyčios, sunkumai bendraujant su bendraamžiais, konfliktai su tėvais, mokslo nesėkmės – dažniausiai minimos skambinančių vaikų problemos. Per praėjusius metus „Vaikų linija” atsiliepė į daugiau kaip 139 tūkst. skambučių. Nemokamu telefonu 116111 galima skambinti kasdien nuo 11 iki 21 val. Mūsų tikslas – išklausyti vaiką, padrąsinti, suteikti emocinę paramą. Mes nežinome nei jo vardo, nei miesto. Pasitaiko, kad vaiko problemos seniai tęsiasi, daug kas išbandyta ir padaryta, tada, jei jis sutinka ir nori, perduodame jo skambutį kitoms institucijoms.
Tam, kad vaikas augtų be agresijos širdyje, tėvų pastangų reikia nuo gimimo.
Tiesa. Patyčių priešnuodis yra mandagus, draugiškas ir pagarbus elgesys. Tam, kad vaikas jo išmoktų, pirma ir svarbiausia pamoka tėvams – patiems būti pagarbiems, mandagiems ir draugiškiems. Vaikas, matydamas, kaip mama bendrauja su tėčiu, kaip suaugusieji bendrauja su mažaisiais, perima jų elgesio modelius. Mes patys turime būti tokie, kokius norime užauginti vaikus. Žinoma, labai svarbus ir pedagogų elgesys, ar jie irgi bus tuo gražaus elgesio pavyzdžiu? Kaip bendraus su vaikais: rėkiančiu „Eik prie lentos!”, pašaipiu tonu „Kaip tu čia šiandien apsirengei?” ar elgsis pagarbiai, kalbės ramiai, draugiškai? Suprantama, kad kartais reikia sudrausminti vaikus, nubrėžti ribas ir tai svarbu daryti tvirtai bei ryžtingai. Tačiau buvimas tvirtam nėra tas pats, kaip buvimas agresyviam. Džiugu, kad Lietuvoje patyčių mažėja. Nors ir labai mažais žingsniais. Pirmas žingsnis yra problemos pripažinimas. Šiandien jau daugelis mokyklų pripažįsta patyčių problemą kaip svarbiausią.
Patiri patyčias? Nori apie jas pranešti?
Pagalba telefonu: nemokamas tel. 116111, kasdien nuo 11 iki 21 val.
Pagalba internete: www.vaikulinija.lt
