53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mamos atvirauja: kokio vardo niekada neduočiau savo vaikui

Mamos atvirauja: kokio vardo niekada neduočiau savo vaikui

Vieni labai atidžiai renka vardą savo vaikui – žiūri reikšmę, kreipia dėmesį net į skambesį ar derina prie pavardės, kiti nesivadovauja jokiais kriterijais, svarbu tik, kad, anot jų, būtų gražu. Klausiame mamų – kuo remdamiesi davėte savo vaikams vardus, ar kreipėte dėmesį į jų reikšmes? Kokio vardo niekada neduotumėte savo vaikui?

Živilė: „Sūnaus vardą (Dovydas) tiesiog susapnavau, o dukrai (Aistė) ilgai rinkome. Aš siūliau pavadinti Auguste, o vyras – Deimante. Abiem netiko (juokiasi). O tada vieną dieną tiesiog pasakiau, kad gal Aistė… Ir abiem tiko. Net nežinau kodėl. Dovydo vardo reikšmę jau vėliau išsiaiškinau – visų mylimas. Kokio vardo neduočiau?.. Keisto, įmantraus mano ausiai. Dar visad man patiko vardas Monika, bet netyčia sužinojau, kad jo reikšmė – viena/vieniša. Tokio vardo irgi neduočiau savo vaikui.”

Silvija: „Norėjau pavadinti savo vaiką šventu vardu, sąraše turėjome Luką ir Vakarį. Bet, kai gimė sūnus, net negalvojom, kad tiktų koks nors kitas, ir pavadinom Mykolu. Dabar galvoju, kad Vakaris gal visai ir būtų tikęs, bet Mykolas vis tiek geriau (šypsosi). Močiutė labai džiaugėsi tokiu vardu, nes jos senelis, pasirodo, irgi Mykolas, sakė, buvo labai geras žmogus.”

Reda (laukiasi pirmagimio): „Turiu labai aiškius vardų parinkimo kriterijus: man svarbu, kad vardas būtų lengvai tariamas užsienyje, kad reikšmė būtų teigiama, kad būtų galima vadinti tiek mažybine forma, tiek ne, kad sunkiai pavyktų jį kaip nors trumpinti ar iškraipyti. Taip, kriterijų išties daug. Dabar laukiuosi vaikelio, su vyru sukame galvą, koks vardas labiausiai tiktų mūsų vaikui, ir niekaip nerandame to vienintelio. Norime turėti iš anksto ir berniukui, ir mergaitei, nes, kai gims, bus ne laikas galvoti ir ieškoti, tuo labiau kad bet koks mums tikrai netinka. Vyras nėra toks skrupulingas šiuo klausimu, bet aš žiūriu į ateitį – jei, tarkim, vaikas važiuos į užsienį gyventi (kas šiais laikais labai tikėtina), o jo vardas, bus, pavyzdžiui, Ąžuolas, tikrai niekas taip nevadins. Tikiu, kad su vardu žmogus gauna kažkokią lemtį, tad vardo parinkimas – labai atsakingas dalykas. Kokio vardo neduočiau savo vaikui? Tokių kaip Smiltė, Kęstas ir pan. Būtent todėl, kad, sakykim, Kęstas siejasi su kančia, o Smiltė man atrodo maža, smulki mergytė. Niekaip neįsivaizduoju, kad Smiltė galėtų būti vyresnio amžiaus apvalaina moteris…”

Samanta: „Mano vaikų vardai – Laurynas ir Martyna. Rinkome pagal skambesį – mums gražu ilgesni vardai, abu baigiasi -ynas, -yna, tad dera tarpusavyje. O reikšmė… Prisipažinsiu – nežiūrėjome, ką reiškia, ir mums tai nesvarbu. Nors turbūt daugelis mamų perskaičiusios mus smerks, bet iš tiesų aš tikiu, kad ne vardas kuria žmogaus gyvenimą, o jis pats. Ir žinote, pažįstu Laimį – atrodo, pagal vardą jis turėtų būti laimingas žmogus, bet toks nėra! Juk negali būti, kad visi Laimiai bus laimingi, todėl, jei vardas patinka, nesukame galvos dėl reikšmių.

Man tik visiškai nesuprantamas dalykas, kai tėvai duoda vaikams vardus prisižiūrėję serialų, taip atsiranda visokių Ignasijų, Rozaurų… Tokiais vardais savo vaikų nevadinčiau. Kita vertus, jei tai – ne serialo įtaka, o tiesiog patinka, kaip skamba vardas, tuomet – kitas dalykas.”

Laurencija: „Mano pačios vardas, sakyčiau, ne visai įprastas, tad ir vaikams norėjome retų, nekasdieniškų ir populiarumo viršūnėse nesipuikuojančių vardų. Dukrai išrinkome Norgailė (reiškia stiprų norą), o sūnui specialiai galvojome irgi iš N raidės ir davėme Neilanas. Kadangi Norgailė yra lietuvių kilmės vardas, sūnui irgi norėjome išrinkti lietuvišką, bet neradome patinkančio. Akis užkliuvo už Neilano – ilgai svarstėme, galvojome ir apsisprendėme, kad bus būtent toks, nors kai kurie giminaičiai ir bandė atkalbėti (juokiasi). Šis vardas kilęs iš Neilo, jo kilmė tiksliai nežinoma, gal airių, gal škotų, o ir reikšmė gali būti „debesys” ar „nugalėtojas”. Abi tinka (juokiasi). O kokio neduočiau… Nevadinčiau vaikų mirusių giminaičių ar draugų vardais jų garbei, nes tikiu, kad taip galima perimti jų likimą, bent jau kokias nors detales, o jos nebūtinai bus geros. Kiekvienas gyvenkime savo gyvenimą…”

Rūta: „Sūnų pavadinome Eimantu, nes patinka trumpinys Eimis, be to, kažkada buvau įsimylėjusi vaikiną Eimį – jau koks fainas! (Juokiasi.) Tik vėliau sužinojau, kad tai – Eimučio trumpinys, o mažybiniai vardai man ne prie širdies… Taigi nusprendžiau, kad mano Eimantui visai tiks trumpinys Eimis (juokiasi). Tik pati kažkodėl taip ji pavadinu labai retai… O kokiu nevadinčiau… Tomu! Nes mano atmintyje iškyla storas diedas (juokiasi).”

Iveta: „Kad mano vaiko vardas bus Matas, žinojau jau maždaug nuo aštuoniolikos… Tiesiog pažinojau žmogų tokiu vardu, tas žmogus buvo išties išskirtinis, o ir vardas tuomet dar atrodė gana retas. Aišku, po 10 metų tapo labai populiarus Lietuvoje, bet vis tiek neketinau jo atsisakyti, be to, patiko ir vyrui. Nenukryžiuokit, bet kitas variantas buvo Sebastianas (juokiasi). Kai laukiausi, pažiūrėjome labai gražų filmą apie berniuką tokiu vardu. Tačiau, kai gimė sūnus, tapo aišku, kad bus tik Matas. Kokių nors nusistatymų prieš vardus neturiu, stengiuosi tolerantiškai žiūrėti į visus, bet gal vieni keistesnių, duodamų vaikams, atrodo miestų vardai: Vilnius, Kaunas ir pan.”

Jovita: „Sūnaus vardas Bernardas gimė netikėtai, tikrai niekur neieškojom ir neskaitėm vardų variantų. Tačiau vizija, koks vardas būtų gražus ir tinkamas, visada buvo. Kalbant apie berniukų vardus, norėjom, kad vardas būtų vyriškas, griežtas ir skambus. Man, turbūt atvirkščiai nei daugumai, kaip tik patinka ilgi, o ne trumpi vardai, ir visai nesibaiminu, kad trumpins. Juk jeigu vaikui vardas patinka, jis pats niekuomet nesileis vadinamas kitaip, o, jei bus duotas trumpas vardas, dar nereiškia, kad tikrai patiks vaikui, be to, ir iš trumpo vardo gali gimti pravardė. Man atrodo, kad dažniausiai patys tėvai išdarko vardus juos trumpindami (šypsosi).

Taigi norėjome vyriško vardo, aš labiau galvojau apie tai, kaip jis skambės, kai sūnus jau bus suaugęs, o ne apie tai, kaip reikės vadinti mažybiškai (dar nė karto nesam sūnaus pavadinę Bernarduku).”

Rita: „Mūsų dukra – Austėja. Tiesiog žiūrėjom reikšmes patinkančių vardų ir atkreipėm dėmesį, kad nebūtų toks, jog kitiems kiltų noras pravardžiuoti. Niekada nepavadinčiau dukros, tarkim, Kaspisija ar Estera, nors pažįstamų tarpe tokių yra. Beje, mažybiniu vardu dukros niekad nevadiname. O giminaičiams, kai klausia, kaip gyvena Austytė, atsakome, kad nežinome, nes tokios nepažįstame (juokiasi).”

Ingrida: „Gimus dukrai abu su vyru ant atskirų lapų surašėme patinkančius vardus – vienintelis sutapęs buvo Gabija, taip ir pavadinome. O sūnui vardą išrinko dukra. Net nežinau, kodėl, bet labai norėjo brolio Jokūbo, tai taip ir liko.”

Valentina: „Savo vardu nuo mažumės esu nepatenkinta, mokykloje buvau vadinama „Valė malė”, kartais – ir dar negražiau, tad nuo jaunystės svajojau apie retus ir gražius vardus, kuriuos duosiu savo vaikams. Svajonė išsipildė (šypsosi). Dukra Arneta, o sūnus Soteras. Ir man visiškai nesvarbu, tikrai sakau jums nuoširdžiai, ką galvoja kiti. Ne kitų gyvenimą gyvenu, o savo. Vyras iš pradžių bandė prieštarauti, norėjo įprastesnių vardų. Laukiantis dukros siūlė pavadinti Egle arba Daiva, o aš – Arneta, ir, kai gimė mažylė, buvo aišku – nei Eglė, nei Daiva jai netinka, tą pripažino ir vyras, tad beliko Arneta (juokiasi). Žiūrėjome, be abejo, ir reikšmę – šis vardas kilęs iš Arnos, Arnės, kurio reikšmė – erelis, aras. Manau, tai teigiama reikšmė. O sūnui vardą vyras jau lengvai leido išrinkti, nes pamatė, kad jo sugalvoti nelimpa (juokiasi). Vardų žinyne ieškojau tokio, kurį perskaičius iškart ateitų mintis – tai jis, šitas! Toks buvo Soteras. Graikų kilmės vardas, reiškiantis gelbėtoją, išganytoją. Vaikų vardų niekaip neiškraipome, netrumpiname ir kitiems neleidžiame to daryti. O neduočiau tikriausiai tokių vardų kaip Ona, Božena, Birutė (teneįsižeidžia jų turėtojos), nes man tiesiog nepatinka skambesys.”

Milda: „Mes norėjome lietuviškos kilmės vardo, kad būtų aiškus, lengvas ir tiktų prie mūsų labai gražios lietuviškos pavardės. Išrinkome kelis variantus, bet buvo neramu, ar ištars kiti, nes gyvename ne Lietuvoje. Vyras sugalvojo darbe padaryti apklausą – prašė visų pasakyti, kurį lengviau ištarti. Didžioji dauguma sutiko, kad Vėjas labai gražus ir nesunkiai ištariamas. Taip ir yra – nesigailime davę šį vardą. O vėjas ir gyvenime yra vėjas (šypsosi).”

Mano išsaugoti straipsniai