Tęsiame vardų temą ir šįkart išklausome psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės komentarą.
Paprastas geriau nei sudėtingas
„Vardas atspindi ir mūsų meilę vaikui. Dar ir todėl norisi, kad jis būtų išskirtinis. Mūsų vaikų vardai yra kitokie nei mūsų senelių ar prosenelių, kitokie nei prieš kelis šimtus metų. Kiekviena karta turi savo vardus. Kad vaikas gerai jaustųsi, nebūtinai jo vardas turi būti trumpas ir paprastas. Antra vertus, kuo trumpesnis ir paprastesnis bei aiškesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad bus iškraipomas. Pavyzdžiui vardo „Asta“ nelabai įmanoma trumpinti ar kaip nors iškraipyti. Turėdamas paprastą neįmantrų vardą vaikas labai lengvai su juo susitapatina.
Jeigu vaiko vardas ilgas ir sunkiai tariamas, mažylis dėl jo gali turėti bėdų. Jo vardo gali neprisiminti draugai, bendramoksliai, bendraamžiai ir tada kreipsis į jį „Ei, tu“ arba pravarde. Tai jau yra tam tikras pažeminimas.
Gana dažnai tėvai savo vaikams parenka literatūros ar filmų herojų vardus, neretai net nelietuviškus, ir nesąmoningai tikisi, kad jų mažylis užaugs kaip Arnoldas Schwarzeneggeris, Angelina Jolie ir pan. Žvaigždžių vardais vaikai pavadinami nesąmoningai dėl to, kad jų gyvenimas būtų toks pats sėkmingas. Apskritai jeigu vaikui duodamas kokio nors konkretaus žmogaus vardas, kad ir senelio, tėvo, giminaičio, nesąmoningai tikimasi, kad vaikas užaugs toks pats, su tomis pačiomis geromis savybėmis. Pasitaiko, kad vaikai blogai jaučiasi dėl tokių didelių tėvų lūkesčių, ir elgiasi priešingai.
Kai vardas „netinka“
Būna, kad suaugę žmonės pasikeičia savo nemėgstamą vardą į kitą. Dažniausiai tada, jeigu jis nuolatos iškraipomas arba neatitinka žmogaus tipažo. Pavyzdžiui, berniukas, vardu Drąsutis, išauga į drovų vaikiną, nuolatos raustantį iš gėdos. Arba Teisutis, kuris mėgsta muštis mokykloje, ir yra labai gyvo temperamento. Drovi, švelni, gležna mergaitė gali nesusitapatinti su veržliu vardu, tarkim, Audra.
Dar norisi dėmesį atkreipti į mažybines priesagas. Kol vaikas mažiukas, gražu ir jos tinka, bet paauglystėje vaikas gali turėti bėdų dėl savo mažybinio vardo. Jis nori būti jau suaugęs, o yra „-utis“. Paaugliai labai jautriai reaguoja į mažybinius vardus, juo labiau kad neretai šaipomasi iš jų vardų.
Trumpiniai
Vaikystėje ir paauglystėje bendraamžiai mėgsta trumpinti vardus. Gerai, jei vaikui trumpinys patinka, jeigu ne, jis jaučiasi nejaukiai, tarsi pravardžiuojamas. Jeigu vardas nepatogus tarti, jo skambesys neįprastas ausiai, yra beveik 100 proc. tikimybė, kad bendraamžiai tam vaikui sugalvos kokią nors pravardę – ir nebūtinai susijusią su vardu. Pravardė gali atsirasti ir dėl vaiko išvaizdos ar būti „perdaryta” iš pavardės. Ne visi vaikai, o vėliau paaugliai gerai jaučiasi šaukiami pravarde. Na, o jeigu vardas yra trumpas, lengvai ištariamas, tikimybė, kad jis bus iškraipytas ar sutrumpintas, ar bus „priklijuota“ kokia nors pravardė, sumažėja.“
