Persileidimas – nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės. Iki dvyliktos nėštumo savaitės įvykęs persileidimas vadinamas ankstyvuoju, po 12 savaičių – vėlyvuoju. Savaiminiu persileidimu baigiasi 15 -20 procentų visų nėštumų, tai yra kas 5-6 nėštumas.
Kodėl įvyksta savaiminiai persileidimai, dažnai neįmanoma tiksliai atsakyti
Tiesa. Persileidimų priežasčių yra labai daug ir dažnai – net iki 60 procentų – atvejų jos nenustatomos. Visas žinomas priežastis galima skirstyti į kelias grupes: moters patologija, sutrikusi apvaisinto kiaušinėlio raida, vyro spermos sutrikimai. Pagrindinės sėkmingo nėštumo kliūtys yra: gimdos kaklelio nepakankamumas, miomos, gimdos apsigimimai (dviragė, su pertvara, balno formos gimda), jei moteris po operacijų ar uždegiminių ligų, kai sutrikusi hormonų gamyba. Persileidimus įtakoja lėtinės infekcinės ligos (sifilis, tuberkuliozė), ligos, kai karščiuojama (ūminės infekcinės, gripas, raudonukė), vidaus organų ligos (širdies ir kraujagyslių, inkstų, skydliaukės). Labai dažnai savaiminiai persileidimai įvyksta toms moterims, kurios praeityje turėjo persileidimų arba nėštumo nutraukimų.
Sakoma, kad norint išvengti persileidimų, nėščiosioms reikia nesinervinti
Tiesa ir mitas. Moterys jaudinasi dėl būsimo vaikelio, jų patiriamas stresas, baimė ir psichinės traumos yra viena iš persileidimų priežasčių. Kaip tai veikia? Išgyvenant stresą, moters nervų sistema aktyvinama, sutrinka hormonų gamybos pusiausvyra ir tai sukelia gimdos raumens susitraukimus bei skatina persileidimus. Todėl labai svarbu, kad nėščioji būtų psichologiškai saugi. Tačiau taip yra ne visada. Yra tam tikrų fiziologinių priežasčių, tuomet persileidimas tiesiog įvyksta, nepriklausomai, ar mama jaudinasi, ar yra labai rami.
Dažnai po persileidimo sakoma, kad tai „gamtos klaida“, kurią atmetė pats organizmas
Taip. Maždaug pusė visų savaiminių persileidimų (ir ypač per tris pirmus nėštumo mėnesius) atsitinka dėl sutrikusios apvaisinto kiaušinėlio raidos – dėl chromosominių ar genetinių anomalijų arba, todėl, kad jis netinkamai įsitvirtina gimdoje. Tuomet embrionas žūsta ir nėštumas nutrūksta. Apie 20 proc. persileidimų įvyksta dėl vyro spermatozoidų pakitimų, kurie gali atsirasti dėl infekcinių ligų (persirgta kiaulyte, jonizuojanti radiacija, ilgalaikis apsinuodijimas benzinu, nikotinu, alkoholiu, sunkiaisiais metalais).
Artėjantį persileidimą išduoda tam tikri požymiai
Tiesa ir mitas. Kai gresia persileidimas, nėščiajai gali skaudėti arba mausti pilvo apačią, iš gimdos pasirodo kraujingos išskyros, gali kietėti gimda arba teka vaisiaus vandenys. Kitas požymis – skauda nugaros kryžminę dalį.
Kartais moteris nejaučia jokių persileidimo simptomų, o jis įvyksta. Jei persileidimo priežastis – gimdos kaklelio nepakankamumas, moteris gali nieko nejausti. Dažnai persileidimai įvyksta tomis dienomis, kai teoriškai turėtų būti mėnesinės – tai pats pavojingiausias laikotarpis. Jei persileidimas itin ankstyvas, moteris gali jo nepajusti, tarkim, nėštumas keturių savaičių ir kraujavimas sutampa su mėnesinėmis. Jei moteris nedarė nėštumo testo ar kraujo tyrimo, kuris labai anksti, dar neatėjus kitoms mėnesinėms gali parodyti nėštumą, ji nesupras, ar tai eilinės mėnesinės, ar persileidimas. Tik jeigu menstruacijos užtrunka, moteris pasidaro nėštumo testą ar gydytojas echoskopu patvirtina nėštumą, po kelių dienų prasidėjęs kraujavimas akivaizdus persileidimo ženklas.
Pagrindinis vaistas nuo gręsiančio persileidimo – ramybė
Mitas. Pačiom nėščiosioms gydytis dėl gręsiančio persileidimo nereikėtų. Prižiūrintis ginekologas sprendžia, kaip gydyti – namuose ar ligoninėje. Nėščiajai galima taikyti apsauginį ar lovos režimą, skirti nėštumą palaikančių vitaminų E ir folinės rūgšties, mineralinių medžiagų, nėščioji turi valgyti visavertį maistą. Moteriai gali būti skiriami gimdos susitraukimus slopinantys magnio preparatai, raminantys vaistai. Jei reikia – kraujavimą stabdantys medikamentai ar hormoniniai preparatai (kai trūksta hormonų).
