Kodėl šiandien tiek daug jaunų porų negali susilaukti vaikų? Kokie jausmai apima, kai po 15 nevaisingumo metų paimi ant rankų ką tik gimusį kūdikį? Knygą „Kai atgimsta viltis“ parašiusi Gintarė Jankauskienė drąsiai ir atvirai pažvelgė į nevaisingumo temą Lietuvoje.
Susipažinkime, Gintare, gal galite pristatyti save keliais žodžiais ir papasakoti, kaip nutiko, kad ėmėtės rašyti knygą?
Pastaruosius šešerius metus dirbu komunikacijos srityje, tačiau prieš dešimt metų savo profesinį kelią pradėjau kaip žurnalistė. Mano knyga „Kai atgimsta viltis“ apie nevaisingumo prevenciją ir gydymą – tai savotiškas žurnalistinis tyrimas. Pasirinkusi knygos formatą, nusprendžiau pasidalinti per kelerius metus surinkta naudinga informacija ir atkreipti visuomenės dėmesį į nevaisingumo problemas.
Pirmoje knygos dalyje surinktos 10 lietuvių šeimų, įveikusių nevaisingumą, istorijos. Jas komentuoja vaisingumo specialistai. Antroji dalis – 10 pokalbių apie nevaisingumo priežastis ir gydymo galimybes su akušeriais-ginekologais, endokrinologu, urologu, psichologe, funkcinės medicinos, naprotechnologijos, ajurvedos specialistais.
Man buvo įdomu pažiūrėti į nevaisingumą iš plačios perspektyvos. Kodėl šiandien tiek daug jaunų porų negali susilaukti vaikų? Ar šiuolaikinis gyvenimo būdas ir civilizacijos patogumai gali turėti įtakos augančiam nevaisingų žmonių skaičiui? Kokios dabartinių medicinos technologijų galimybės, gydant vaisingumo sutrikimus? Kokią vietą bandant pastoti užima psichologinė būsena? ir pan.
Knyga visų pirma yra skirta tiems, kurie šiuo metu eina sudėtingu nevaisingumo keliu ir jaučiasi atsidūrę aklavietėje. Akušeriai-ginekologai Reda ir Rolandas Žiobakai pasakoja apie dažniausias ligas, sukeliančias moterų ir vyrų nevaisingumą. Psichologės Romenos Kačinienės komentarai supažindina su emocijų etapais, kuriuos išgyvena kiekviena pora, išgirdusi diagnozę „Nevaisingumas”.
Ši knyga gali būti naudinga ir nevaisingų porų artimiesiems, nes jų supratimas ir rūpestis labai padeda kovojant su nevaisingumu, o netinkamai parinkti žodžiai (pvz., „Gal jus pamokyti atsipalaiduoti?”, „Išgerkite daugiau vyno ir pavyks…”) – gali žeisti ir skaudinti.
Knygai talkinusi psichologė R. Kačinienė pastebi, kad nevaisingumas nėra tik poros krizė. Retai kas pripažįsta, kad liga turi įtakos visai šeimai, paliečia kelias kartas – kažkas negali tapti seneliais, dėdėmis ar tetomis. Tėvai gali jausti kaltę, kad pagimdė vaikus su nevaisingumo liga. Jie mato, kaip atžalos kenčia, bet jaučiasi beviltiškai, nes negali ir nemoka padėti.
Norėčiau, kad ši knyga paskatintų susimąstyti apie vaikų negalinčius turėti žmones. Kova su nevaisingumu yra didelis iššūkis, tad pasistenkite būti jautresni ir atidesni sunkumus išgyvenantiems artimiesiems ar pažįstamiems.
Ar tiesa, kad jus įkvėpė asmeninė patirtis?
Taip, ši tema palietė mane pačią. Su būsimu vyru susipažinau būdama 28 metų. Jam tuo metu buvo 35 m. Abu labai norėjome tapti tėvais, todėl nepraėjus nė metams nuo pažinties pradžios, sukūrėme šeimą ir sąmoningai ruošėmės tėvystei – atlikome profilaktinius tyrimus, rekomenduojamus prieš planuojant nėštumą, nebevartojome alkoholio, koregavome mitybą ir kt.
Ši knyga gali būti naudinga ir nevaisingų porų artimiesiems, nes jų supratimas ir rūpestis labai padeda kovojant su nevaisingumu, o netinkamai parinkti žodžiai gali žeisti ir skaudinti.Gintarė JANKAUSKIENĖ
Atsisakius žalingų įpročių, atsirado daug energijos, jautėmės puikiai, tačiau gandrai į mūsų namus neskubėjo. Po metų kreipėmės į vaisingumo specialistą. Išbandžiau kelis gydymo metodus, jie nebuvo veiksmingi. Tik pakeitus gydytoją po daugiau nei 2 metų paieškų man buvo diagnozuota endokrininė liga, sukelianti nevaisingumą. Vartoju medikamentus ir neprarandu vilties, kad vieną dieną tapsiu mama. O atviras dalijimasis patirtimi išlaisvina ir, tikiu, kad tampa mano gijimo proceso dalimi (šypsosi).
Knygoje pasakojate istorijas šeimų, kurios po diagnozės „Nevaisingumas” susilaukė vaikučių. Kaip ieškojote šių šeimų ir kaip jos reagavo į pasiūlymą tapti herojais?
Keli pasakojimai yra iš mano aplinkos – draugų, kolegų, pažįstamų – rato. Papildomų istorijų ieškojau interneto forumuose. Užmezgusi ryšį lankiau šeimas visoje Lietuvoje. Su keliomis poromis bendravome anonimiškai elektroniniu paštu ir telefonu.
Istorijas pradėjau rinkti prieš 2 metus. Įkalbėti žmones prisiminti kryžiaus kelius, nueitus bandant susilaukti vaikų, nebuvo lengva. Vieni bijojo būti atpažinti, gėdijosi savo patirties, kiti tiesiog nenorėjo prisiminti išgyventų fizinių ir emocinių kančių. Tačiau sužinoję knygos misiją – parodyti, kad nevaisingumas nėra nuosprendis – mielai sutiko dalytis savo patirtimi ir įkvėpti nevaisingoms poroms stiprybės nenurašyti savęs per anksti.
Praėjusių metų pabaigoje vykstant aršioms diskusijoms dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto vis daugiau žmonių ryžosi garsiai prabilti apie sunkumus bandant susilaukti vaikų. Išleidusi knygą kone kasdien išgirstu po kelias dar negirdėtas įkvepiančias istorijas. Medžiagos naujai knygai turėčiau su kaupu (šypsosi). Džiugu, kad situacija per porą metų pasikeitė į gerąją pusę ir žmonės nebebijo atvirai ir drąsiai kalbėti apie patiriamus išgyvenimus.
Kuri iš papasakotų istorijų jums labiausiai suvirpino širdį ir kodėl?
Turbūt labiausiai įkvėpė susitikimas su žavia moterimi, kuri dukters susilaukė po 15 metų. 15 metų ji gyveno neprarasdama vilties. Negailėdama savęs, ištvėrė ne vieną skausmingą procedūrą, išgyveno kelis skaudžius persileidimus. Moteriai buvo pašalinti abu kiaušintakiai, tikimybė pastoti su amžiumi vis mažėjo. Bet ji nepaleido savo svajonės tapti mama ir būdama 40-ies po pagalbinio apvaisinimo Latvijoje sėkmingai pastojo. Šis pavyzdys parodo, kad stiprus motinystės instinktas gali įveikti didžiausias kliūtis. Svarbu nenuleisti rankų.
Visos knygoje papasakotos istorijos man savaip brangios, nes iš jų herojų daug ko išmokau: ryžto, stipraus tikėjimo, pasitikėjimo savimi, savo kūnu ir gydančiu mediku… Nors nevaisingumas – liūdna patirtis, ji gali ir labai daug duoti – padėti ūgtelėti, užgrūdinti, išmokyti kažko naujo.
Nors kartais gali būti labai sunku patikėti, kad iš nevaisingumo galima išpešti ką nors gero, – susitaikius su diagnoze, vaikelio laukimas tikrai palengvėja. Išnaudokite šį laiką savo asmenybės auginimui: skaitykite įdomias knygas, atraskite jums įdomių naujų veiklų, investuokite į santykių su partneriu stiprinimą ir pan. Taip ne tik tobulėsite, bet ir nukreipsite mintis nuo nevaisingumo temos, o tai padės greičiau sveikti.
Mano kalbinti vaisingumo specialistai patvirtino – gera pacienčių emocinė būsena turi labai daug įtakos gydymui, net ir pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmei.
Rašydama knygą, ko gero, tapote nevaisingumo temų eksperte, juk išklausėte daugybę nuomonių – ginekologų, endokrinologų, psichologų. Ar galite pasakyti, kokios dažniausiai yra nevaisingumo priežastys?
Šiandien vaisingumo bėdų turi maždaug 40 proc. vyrų ir apie 45–50 proc. moterų iš visų vaikų susilaukti negalinčių porų. Viena dažniausių moterų nevaisingumo priežasčių – ovuliacijos sutrikimai, kai kiaušidėje nesubręsta lytinė ląstelė. Taip pat – endometriozė, mažojo dubens uždegiminės ligos, įvairių infekcijų pasekmė – kiaušintakių sąaugos – ir kt. Vyrų vaisingumo sutrikimus lemia genetinės, infekcinės ligos, prostatos, sėklidės uždegimai ir kt.
Apie 10–15 proc. porų nevaisingumo priežastis nenustatoma. Šiandien tai vadinama neaiškios kilmės nevaisingumu. Jis diagnozuojamas, kai abu partneriai yra visiškai sveiki, tačiau pastoti vis tiek negali.
Mano kalbinti vaisingumo specialistai patvirtino – gera pacienčių emocinė būsena turi labai daug įtakos gydymui, net ir pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmei.Gintarė JANKAUSKIENĖ
Kartais po nevaisingumu gali slypėti gilesnės psichologinės problemos: savivertės trūkumas, baimė gimdyti, netvirti santykiai su vyru, konfliktai su tėvais ir pan. Tai mūsų pasąmonės blokai. Psichologinio nevaisingumo priežastimi gali tapti ir pernelyg stiprus troškimas turėti vaikų – paniška, įkyri baimė nepastoti.
Anot kalbintų gydytojų, pagrindinė nevaisingumo profilaktika – planuoti vaikus kuo jaunesniems, idealiausia – iki trisdešimties metų. Tad nevaisingumą gali nulemti ir nėštumo atidėjimas vėlesniam laikui. Juk šiandien tapo įprasta vaikus planuoti tik baigus mokslus, padarius karjerą, įsigijus nuosavą būstą ir pan. Tačiau gamta diktuoja savo taisykles…
Ar Lietuvoje yra pakankama pagalba įvardytoms nevaisingumo priežastims gydyti?
Lietuvoje yra taikomi visi pažangiausi nevaisingumo gydymo metodai. Mūsų akušeriai-ginekologai vaisingumo sutrikimų gydymo srityje dirba daugiau nei 10 metų. Jie padėjo susilaukti vaikų tūkstančiams nevaisingų pacientų.
Visgi šiandien mūsų šalyje nevaisingumo gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose labai trūksta kvalifikuotos psichologų pagalbos. Norisi tikėti, kad ledams išjudėjus – po 14 metų trukusių svarstymų Lietuvai priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, bus atkreiptas dėmesys ir į didelį psichologinės pagalbos nevaisingoms poroms poreikį.
Šiandien nemokamas psichologines paramos grupes nevaisingoms moterims organizuoja Vaisingumo asociacija. Kartą per savaitę Vilniuje vykstančiuose susitikimuose dalijamasi žiniomis, asmenine patirtimi, išgyvenimais. Psichologė moko, kaip įveikti stresą, pažinti save, įvairių socialinių įgūdžių, kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimų, padedančių lengviau įveikti nevaisingumą. Susitikimai su tokio paties likimo moterimis, išsikalbėjimas labai palengvina sunkų kelią vaikučių link.
Vaisingumo asociacijoje galima gauti ir individualią psichologinę pagalbą, taip pat psichologines konsultacijas šeimoms, poroms.
Gana neretai šeimoms, kurioms sunku susilaukti vaikelio, oponentai siūlo įsivaikinti. Kaip jūs tai vertinate?
Kaip mano knygoje pastebi psichologė R. Kačinienė: „Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad įsivaikinimas yra lengvas, greitas, pigesnis būdas tapti tėvais. Toli gražu taip nėra.”
Įvaikinimas suteikia galimybę patirti motinystę/tėvystę, tačiau jis nėra nevaisingumo gydymo metodas. Tai – labai didelės atsakomybės, vidinės stiprybės ir brandos reikalaujantis žingsnis. Ne kiekvienas iki jo užauga.
Įvaikinimas suteikia galimybę patirti motinystę/tėvystę, tačiau jis nėra nevaisingumo gydymo metodas. Tai – labai didelės atsakomybės, vidinės stiprybės ir brandos reikalaujantis žingsnis. Ne kiekvienas iki jo užauga.Gintarė JANKAUSKIENĖ
Pažįstu šaunių šeimų, kurios laimingai augina įvaikintus vaikus. Tačiau tai yra asmeninis dviejų žmonių apsisprendimas. Mano nuomone, niekas neturėtų suaugusiems žmonėms brukti savo patarimų. Kiekviena pora pati savarankiškai pasirenka – pagalbinio apvaisinimo procedūros, pasinaudojimas donorinėmis lytinėmis ląstelėmis, įvaikinimas ar kt. – jiems yra priimtiniausias būdas tapti tėvais.
Šiandien apie nevaisingumą visuomenė žino tikrai nemažai, ir mitų lieka vis mažiau. Kaip jūs tai vertinate – ar esame jau pakankamai sąmoningi ir pozityvūs, o gal atvirkščiai – vis dar susiduriate su neigiamomis nuostatomis šiais klausimais?
Pastebiu, kad Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad dėl nevaisingumo dažniausiai kalta moteris. Deja, vyrų spermos rodikliai kasmet prastėja. Prieš kelerius metus Pasaulio sveikatos organizacija net pakeitė rekomenduojamą spermos rodiklių normą – spermatozoidų skaičių mililitre spermos nuo 40 milijonų sumažino iki 15 milijonų. Dabartinės tendencijos rodo, jog vyrų nevaisingumas ilgainiui gali tapti vyraujančiu veiksniu.
Taip pat daugėja atvejų, kai pora negali pastoti dėl abiejų partnerių ligų. Todėl gydant nevaisingumą jie turėtų būti tiriami abu iš karto.
Jūsų knygos pasirodymas sutapo su Seimo bandymu iš naujo reglamentuoti ką tik priimtą Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Kaip jūs vertinate šią garsiai nuskambėjusią istoriją?
Pasirašiau peticiją dėl pažangaus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ir palaikiau jos autorius. Mano nuomone, apsisprendimas dėl pagalbinio apvaisinimo procedūrų yra ne politikų, o dviejų žmonių reikalas. Būsimų embrionų apsauga neturėtų būti svarbesnė už gyvų žmonių, šiuo metu išgyvenančių gyvenimo dramą, sveikatą. Kiekvienai negalinčiai susilaukti vaikų porai jų valstybėje turėtų būti sudarytos sąlygos gauti šiuolaikišką, moters sveikatą tausojantį nevaisingumo gydymą.
Tie žmonės, kurie lengvai susilaukia ir augina vaikus, net nesusimąsto apie tai, kokį emocinį krūvį pakelia nevaisingos šeimos. Ne visoms poroms pavyksta nenuleisti rankų ir ieškoti visų įmanomų galimybių gydytis bei auginti savo išlauktus vaikus.
Iki šiol finansinis klausimas, mažos pajamos daugumai dėl sunkių ligų nevaisingais tapusių vyrų ir moterų nesuteikė net galimybės pabandyti susilaukti vaikelio, taikant pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Įteisintas pažangusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas – itin reikšmingas įvykis nevaisingiems Lietuvos žmonėms.
Linkiu, kad valstybės parama rimtų vaisingumo sutrikimų turintiems žmonėms padėtų išpildyti jų gyvenimo svajonę – susilaukti savo atžalų.