Kaimynė džiaugiasi, kad jos trečiokas – kone tobulas sūnus. Kiemas nevilioja, draugai – irgi, taigi galimybių patekti į blogą kompaniją nedaug. Paklausus, tai ką gi vis dėlto veikia jos dešimtmetis, paaiškėja, kad dienas leidžia prie kompiuterio: žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo internete.
Deja, tai ne toks jau nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas, kaip gali atrodyti. Kasdien valandų valandas praleidžiant prie kompiuterio gali atsirasti priklausomybė.
Yra įrodyta, kad azartinių kompiuterinių žaidimų, kurie dažniausiai yra smurtiniai, metu vaiko smegenyse išsiskiria labai daug adrenalino. Taip smegenys pripranta būti nuolat stimuliuojamos, to negaunant atsiranda nerimas, irzlumas, agresija. Žaisdamas kompiuterinius žaidimus vaikas pamažu tampa virtualiosios realybės narkomanu, mat nuolatinis žaidimas kompiuteriu gali sukelti tokių pat pokyčių smegenyse kaip alkoholizmas ir priklausomybė nuo rūkymo, narkotikų.
Ištirpsta riba tarp tikrovės ir virtualiosios erdvės: tai, kas vyksta „anapus”, priimama kaip tikrovė. Vaikas net gali manyti, kad žmogus, kaip ir mėgstamo kompiuterinio žaidimo veikėjas, turi kelias gyvybes.
Kai kompiuterinis pasaulis tampa tikrojo pasaulio pakaitalu, vaikas tampa vis vienišesnis, nebendrauja su bendraamžiais ir, norėdamas pabėgti nuo slegiančio vienišumo jausmo, dar labiau įninka į kompiuterį – susidaro uždaras ratas. Vaikai pamažu tampa priklausomi nuo kompiuterio ir savo valios pastangomis atsispirti šiai priklausomybei jau nebegali.
Drovuolis virsta „drąsuoliu”
Internete vaikas jaučiasi drąsus, galintis save pateikti tokį, koks norėtų būti. Pokalbių svetainėse ar forumuose jis gali pasisakyti labai atvirai „draudžiamais” ar ginčytinais klausimais. Kai savo minčių šiomis temomis nedrįsta išsakyti artimiausiems žmonėms, nes mano, kad šie jį gali išjuokti.
Skaudu, kad gerindamas savo kompiuterinius įgūdžius vaikas nelavina svarbesnių dalykų: neišmoksta bendrauti paprasta žmogiška kalba, tampa uždaras, irzlus, nuolat patiria psichinę įtampą. Vėliau tokiam žmogui bus labai sunku susirasti draugų ar merginą. Toks bendravimas sukuria draugiškų santykių iliuziją be įprastų draugystės reikalavimų. Kompiuteris drovuoliui gali padėti nors trumpam virsti „ereliu”.
Priklausomybės požymiai
Kaip pastebėti, kad vaikui jau reikia pagalbos? Keletas požymių:
– kompiuteris visiškai nebeišjungiamas;
– kasdienę veiklą, tarkim, valgyti ar net pamokas ruošti, vaikas įsigudrina atlikti prie kompiuterio;
– tai, ką mėgdavo anksčiau veikti laisvalaikiu, vaiko nebedomina;
– jis vengia susitikti su draugais, giminėmis, o laiką leidžia prie virtualiosios „dėžutės”;
– sunku atsipalaiduoti – tiek fiziškai, tiek psichiškai;
– nebemoka kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio;
– nors ir nelabai reikia, programinė įranga perkama ir kaupiama.
Priklausomybė nuo kompiuterio (juk nuolat sėdima) sukelia ir sveikatos sutrikimų: pablogėja laikysena; pablogėja rega; pablogėja klausa – juk neretai žaidžiama su ausinėmis; atrofuojasi raumenys, atsiranda mėšlungis; vargina nuovargis, miego sutrikimai, skauda galvą.
Anapus ekrano – patyčios ir grėsmės
Pokalbių svetainėse, socialiniuose tinkluose ar rašydamas elektroninius laiškus vaikas dažnai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Ne visada jie linki gero. Netgi gali įtikinti ar net priversti vaikus daryti įvairius nusikaltimus virtualiojoje erdvėje ir už jos ribų. Kartais iš smalsumo vaikai, nesuvokdami grėsmės (gali patirti fizinį ar emocinį smurtą), sugalvoja susitikti su savo internetiniu „draugu”.
Tad savo atžalas griežtai įspėkite, kad negalima tartis susitikti su kitais interneto vartotojais be tėvų žinios ir leidimo, nes tai labai pavojinga.
Perspėkite vaiką neskelbti tikrų duomenų apie save: vardo, adreso, telefono numerio.
Netinkamo turinio internetiniai tinklalapiai (pornografija, smurtas, baimės ar neapykantos kurstymas) neretai lengvai prieinami, žaloja vaiko ar paauglio psichiką. Tėveliai turėtų pamąstyti ir apie grėsmę šeimos biudžetui, jei vaikas be jų priežiūros turi priėjimą ir galimybę naudotis internetu – juk čia galima laisvai pirkti, sudaryti įvairius sandorius.
Su vaikais būtina kalbėtis apie internete tykančius pavojus – svarbu išaiškinti tiek jo galimybes, tiek ir trūkumus.
Turi įsikišti tėvai
Tėvai turėtų griežtai kontroliuoti – ir laiką, kiek vaikas praleidžia prie kompiuterio, ir jo turinį. Geriausia tai aptarti su pačiu vaiku. Taip parodysite, kad jo nuomonę gerbiate ir niekas neketina visiškai uždrausti žaisti kompiuteriu.
Patariama ikimokyklinukui prie kompiuterio praleisti ne daugiau nei 30 minučių per dieną, pradinukui – apie 45 min. Beje, kai kurie užsienio psichologai yra ypač griežti ir mano, kad vaikui iki 10 metų išvis nėra ką prie kompiuterio veikti. Patariama vaikui daryti pertraukėles bent kas 10 minučių. Tėvai turėtų su vaiku sutarti, kiek laiko per dieną gali praleisti prie kompiuterio.
Drausti ar ne?
Klaidinga manyti, kad visiškai išbraukus kompiuterį iš vaiko gyvenimo, problemos bus išspręstos – priėmus greitą sprendimą padėtis gali tik pablogėti. Greičiausiai vaikas pradės meluoti tėveliams, kad kompiuteriu nesinaudoja, o pats įnirtingai ieškos būdų žaisti. Tad kaip padėti savo vaikui įveikti šią nepriklausomybę?
Labai svarbu nustatyti taisykles, kontroliuoti laiką prie kompiuterio. Taip pat parodykite, kad laisvalaikį galima praleisti ir kitaip: nueiti į koncertą, lankyti būrelį ir panašiai. Gerbkite vaiką – parodykite, kad tai, kas vyksta, jums rūpi, o ne tyčiokitės iš jo pomėgio.
Mamos patirtis
12 metų Evaldo mama Eglė: „Kai vaikas naktimis ėmė sapnuoti košmarus, o iš mokyklos kasdien pradėjo grįžti su vis prastėjančiais pažymiais, išties išsigandau. Bandžiau išklausti, kas jam neduoda ramybės: gal prasidėję nauji mokslo metai, gal pablogėję santykiai su draugais. Atsakymo taip ir nesulaukdavau, sūnus tik kažką piktai sumurmėdavo. Tik kai gatvėje Evaldas pradėjo imituoti, kad šaudo žmones ir tuo gėrėtis, labai sunerimau, o sūnus paaiškino, kad taip elgiasi vieno kompiuterinio žaidimo veikėjai ir tas, kuris nušauna daugiausia žmonių, yra pats „kiečiausias”.
Eglė prisipažino, kad į sūnaus pomėgį laisvą minutę vis bėgti prie kompiuterio tiesiog nekreipė dėmesio. Jai buvo ramu, kad vaikas nesišlaisto gatvėmis, yra namuose, saugus. O ir ji su vyru, abu atkakliai karjeros siekiantys žmonės, dažną vakarą namo grįždavo pavargę. Tik pasikeitęs sūnaus elgesys, anksčiau nepastebėtas grubumas bendraujant, neramus miegas privertė sunerimti. Kuo daugiau laiko Evaldas praleisdavo prie kompiuterio, tuo daugiau streso patirdavo kasdieniame gyvenime.
Eglės sesuo Birutė, dirbanti vienoje Vilniaus mokykloje, iš karto atpažino prasidedančią vaiko priklausomybę nuo kompiuterio. Jos nuomone, šį reiškinį netrukus galėsime vadinti visos bręstančios kartos problema, mat vaikai, pavilioti kompiuterio, praranda socialinius įgūdžius, nebemoka raiškiai reikšti minčių, rašyti paprastučių rašinėlių, nebeskaito knygų. O ir tarpusavio pokalbiai dažniausiai rutuliojasi apie tai, kas kokį kompiuterinį žaidimą šiuo metu žaidžia ir kiek gyvybių jau „pašovė”. Tačiau Birutė pripažįsta, kad protingai naudojant kompiuteris yra didelė pagalba mokantis.”
