Kas svarbiausia ruošiant vaiką mokyklai? Raidės, skaičiai ar tai, kad būtų savarankiškas?
Ar tikrai skaitymas yra svarbiausia?
Kartais suprantame, kad pasirengimas mokyklai – tai mokėjimas skaityti ir rašyti. Retas kuris vaikas dar iki mokyklos nesusidomi raidėmis ir skaičiais. Dažniausiai klausinėja tėvų, domisi ir nejučiomis išmoksta juos. Vieni greičiau, kiti lėčiau pradeda jungti raides į žodžius. Gerai, kad būsimas mokinukas pažįsta raides, bet, ko gero, svarbiau ne išmokyti skaityti, bet siekti, kad augtų savarankiškas ir mokėtų orientuotis erdvėje.
Atėjęs į mokyklą vaikas turi išmokti daug naujų dalykų. Ir labai gerai, jei jis kaip įmanoma labiau parengtas mokytis. Supaprastintai galima pasakyti taip: vaikas turi būti gana sveikas, fiziškai stiprus, turi sugebėti išsėdėti ramiai per pamoką, pirmose klasėse mokymas paprastai trunka apie keturias valandas per dieną. Jau vien sėdėti ramiai yra išbandymas ir sunkus darbas, nes darželyje niekas nereikalauja, kad ramiai sėdėtų bei klausytųsi auklėtojos.
Kalba
Labai svarbu, kad pirmoko kalba būtų kuo geriau išsivysčiusi. Skaitymas ir rašymas yra jos tąsa, aukštesnis lygmuo, kodavimas žodžių simboliais. Tad ir vaikas turi būti gana subrendęs, kad sugebėtų kalbą užrašyti ir ją perskaityti. Vadinasi, pati kalba turi būti gerai išsivysčiusi. Mūsų vaikai tokių bėdų turi, jie netaisyklingai kalba, derina arba pats žodynas yra skurdus. Pasitaiko, kad vaikai kalba neblogai, tačiau paprašyti atlikti užduotį nesupranta, kas jiems sakoma. Tai lemia šiuolaikinis gyvenimas, nes vaikai su tėvais mažai bendrauja, visą informaciją gauna regimuoju būdu. Žiūri daug filmukų, sėdi prie kompiuterio, varto gausiai iliustruotas knygeles. Kad būsimo mokyklinuko kalba būtų išlavėjusi, labai svarbu išmokyti vaiką klausytis. Mokytoja daug aiškina, žodžiu pasako užduotis. Pirmokas turi suprasti, ką jam sako, ir mokėti tai atlikti. O šiuolaikiniai vaikai dažniau vartoja buitinę kalbą, kurios mokykloje nepakanka.
Rankos judesiai
Mokykloje pirmokui sunkiausias darbas yra rašyti. Kad galėtų rašyti, turi būti išlavinta vadinamoji akies ir rankos koordinacija. Matydamas lentoje raidę vaikas turi susirasti atitinkamą vietą sąsiuvinyje ir parašyti identišką raidę. Šiuolaikiniams vaikams tai padaryti nėra lengva, nes jie daug žaidžia, daug žiūri, bet ta veikla nėra susijusi su smulkiąja motorika. Anksčiau viena svarbiausių vaikų veiklų buvo piešimas. Dabar mažieji nemėgsta piešti ir neretai tai daro per prievartą. O juk piešdamas vaikas tobulina rankos judesius.
Savarankiškumas
Labai svarbu, kad į mokyklą išėjęs pirmokas būtų kaip įmanoma savarankiškesnis ir socialiai brandus. Vaikas gali puikiai skaityti, bet jei nebus brandus emociškai, jam nebus lengva pritapti prie klasės ir būti grupės nariu. Neretai pasitaiko, kad pažintiniai vaiko gebėjimai vystosi puikiai, bet emocinė ir socialinė branda atsilieka. Vaikai į mokyklą ateina nesavarankiški, tėvai juos aprengia, užsega sagas, apauna batus… Jeigu pagalvotume, kad geriau kantriai palaukti ir nepulti visko daryti už vaiką, nes ateity dėl to neturės rūpesčių, ko gero, susiimtume ir skatintume jį būti savarankišką. Bet nepagalvojame, nes „spaudžia” laikas, nes trūksta kantrybės ir pirmokai tikrai neretai būna nesavarankiški. Moka skaityti, bet nemoka užsisegti striukės.
Vaikas, galintis savimi pasirūpinti, jausis saugiau. Tada ne tiek svarbios bus pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Bet tikrai blogai jausis, jeigu reikės mamos pagalbos apsirengti. Mokykloje juk reikia persirengti kūno kultūrai, choreografijos pamokoms, paskui greitai vėl susitvarkyti ir pasiruošti kitai pamokai. Kad tai pavyktų, vaikas turi turėti įgūdžių. Be to, pirmokas turi žinoti, kur tualetas, mokėti vienas ten nueiti, paprašyti pakėlęs ranką. Mokykloje daug taisyklių ir vaikas turi mokėti prie jų prisitaikyti.
