Išties, šį patiekalą kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Ar apkepas, ar troškintos bulvės – jokio skirtumo. Svarbiausia, kad jas pasičepsėdama valgė visa šeimyna.
Dažniausiai nauji patiekalai mano virtuvėje gimsta ekspromtu, priklauso tik nuo to, iš ko pagaminti reikia (che, dažniausiai – iš ko yra, nes po darbo taip tingisi dar po parduotuves slampinėti…) ir kiek laiko yra iki tol, kol susirinks valgytojai prie stalo.
Tąkart laiko buvo pakankamai. Pirma mintis – pakepsiu bulvių – gal bus gana? Bet skutant bulves, „radau“ ir morkų, ir svogūnų, ir česnako. Netgi pora raudonų paprikų po šaldytuvą tango šoko. Visą šį gėrį supjausčiau plonais griežinėliais (o dar kai pjaustymo darbą perima kombainas – vienas malonumas taip „pjaustyti“!) ir sluoksniais sudėjau į špižinį puodą.
Pridėjau druskos, pipirų (mėgstu šviežiai maltus pipirus) ir sumąsčiau dar padažu aplieti. Aišku, man jau čia kaip kareiviui su koše iš kirvio išėjo, bet neatsilaikiau: ištraukiau žalios šoninės gabaliuką, smulkiai supjausčiau, pakepinau, apibarsčiau prieskoniais, šaukštą miltų įkrėčiau, o kai sukaito pastarieji – pieno įpyliau, grietinėlės šlakelį.
Visą sutirštėjusį padažą ant bulvių užpyliau ir vidutinio karštumo orkaitėn gerai valandai su puse įkišau.
Reikia:
6 bulvių;
3 svogūnų;
2 morkų;
2 paprikų;
kelių skiltelių česnako;
pipirų;
druskos;
apie 300 g žalios šoninės;
kupino šaukšto miltų;
apie 200 g grietinėlės,
apie 300-500 ml pieno (pyliau tikrai iš akies – kiek tilpo į keptuvę),
pipirų, druskos, žalumynų, kokių turėjau (gelsvė, petražolė).
Mama Laima
