Deja, tačiau diagnozę – nevaisingumas – išgirsta vis daugiau porų. Statistikos duomenimis, maždaug apie 15-ai proc. porų ilgai arba visai nepavyksta pastoti. Nevaisingumas įprastai diagnozuojamas sergant tam tikromis ligomis arba turint reguliarius lytinius santykius, kuomet nevartojant/nenaudojant kontracepcijos nepavyksta pastoti per metus. Ką daryti išgirdus tokią diagnozę? Kaip su ja susitaikyti? Kokių priemonių imtis?
Emocijos
Iš tiesų, nusprendus pagaliau pradėti šeimos pagausėjimą, poros nuolat laukia teigiamo nėštumo testo. Juos lydi viltis. Visgi, kuomet bėga mėnesiai, o pastoti vis nepavyksta, mintis užvaldo abejonės, viltys blėsta, prasideda neigiamos emocijos. Tokie jausmai ir emocijos – normalu. Juk ilgą laiką svajojote apie vaikelį, galbūt net rinkote vardus, galvojote, kaip įrengsite jo kambarį, kaip apie nėštumą pranešite artimiesiems…
Nevaisingos poros dažnai ima kaltinti save. Net atsiranda dvejonės išsiskirti su partneriu, nes galbūt pavyks pastoti su kitu žmogumi. Tokios poros susiduria ir su kitomis emocijomis – atsiranda pavydas kitoms šeimoms, turinčioms vaikų, taip pat nutrūksta draugystės su draugais, turinčiais vaikų. Neretai nevaisingos poros jaučiasi nepritampančios prie tokių draugų rato.
Kaip susitaikyti su nevaisingumo diagnoze?
- Specialistų pagalba. Bene labiausiai tokioje situacijoje gali padėti patyrę specialistai, psichologai, kurie padės suvaldyti emocijas, susitaikyti su žinia.
- Gėdėjimas. Nors ir nebuvote pastoję, nepastojimas – irgi yra gėdėjimas. Tai – gėdėjimas neužsimezgusios gyvybės. Egzistuoja penkios gėdėjimo fazės, todėl reikėtų jas visas išgyventi, jog pavyktų toliau mėgautis gyvenimu ir poros santykiais: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas.
- Dėmesys mylimajam. Kuomet suvokiate, kad šeimyniniame gyvenime liksite judu su antrąja puse, belieka skirti savo laiką ir meilę jam/jai. Keliaukite, mėgaukitės vienas kito draugija, išsimiegokite, supraskite, jog vaikų auginimas šeimoms sukelia ir daug streso, todėl galima įžvelgti ir gerų šeimų be vaikų patirčių, kurios laimingai gyvena be atžalų.
- Bendraukite. Labai svarbu neužsisklęsti savyje bei išsikalbėti. Suprantama, kad apie šią problemą nesinori diskutuoti, tačiau išsikalbėjimas – padeda. Kalbėkitės su partneriu, šeima, draugais. Išsakykite savo lūkesčius, baimes, išreikškite liūdesį ir nusivylimą.
