„Nemanipuliuokite maistu – nenaudokite jo baudimui ar apdovanojimui“, – sako psichologė Karolina Gurskienė ir aptaria vaikų iki 3 metų mitybos psichologinius aspektus.
Į klausimus atsako psichologė Karolina Gurskienė.
Dažnai tenka girdėti tėvų nusiskundimą, kad jų vaikas yra nevalgus. Tačiau paklausinėjus išsamiau, pasirodo, kad jis užkandžiauja ir tą, ir aną, tad visai nėra „nieko nevalgantis“, kaip atrodo tėvams. Tai galbūt „vaiko nevalgumas“ dažnai yra įsikalbėta tėvų problema?
Dažniausiai taip, ne tik kad įsikalbėta, bet ir įkalbėta pačiam vaikui. Labai dažna situacija, kai tėvai kalba su svečiais prie pietų stalo apie savo vaiką: „nedėk Liniukui daug, vistiek nesuvalgys“, „ai, juk tik pakapstys ir nueis“. Vaikai girdi labai daug ir viską dedasi į savo galveles, o ypač girdėdami, kad apie tai yra kalbama viešai, supranta kaip siektiną dalyką.
Kalbant apie užkandžiavimą, tai mūsų šalyje yra savaime suprantamas ir priimtinas dalykas, tačiau jis neturėtų pakeisti normalių pietų ar vakarienės. Pavyzdžiui, dabar labai populiarėjančiame prancūziškame auklėjime užkandžiavimo vaikams išvis nėra. Be to, saldainių ir kitus skanėstų jiems leidžiama paragauti nuo maždaug 3 metų amžiaus. Prancūzai sako: „Suspės, prisiragaus!“.
Pas mus, deja, didžioji dalis mažylių saldumynus pradeda vartoti labai anksti, o atsisakantieji valgyti pietums kotletuką su brokoliais yra kviečiami suvalgyti „bent bananą“, „nors sausainį“. Vaikui greit susiformuoja įprotis „negausūs pietūs ir užkandžiai, užkandžiai“. Kai tėvai ima sekti, ko ir kiek jų vaikas suvalgo per dieną, pastebi, kad suvalgo ne taip jau ir mažai, tik ne to, ko norėtųsi tėvams. Tokį vaiko nevalgumą galima „išgydyti” griežtu režimu ir tvarka prie stalo: valgyti visada tuo pačiu metu ir jokių užkandžiavimų tarp valgymų. Kadangi mūsų vaikai yra pripratę prie saldumynų, visiškai jų atsisakyti nesiūlyčiau, juk režimas tai nėra bausmė, tačiau apsiriboti ties jų valgymu tik pvz. šeštadienį būtų naudinga ir pilvui, ir dantims. Tai tarsi smagus žaidimas, nes šeštadieniai įgauna kitą prasmę, vaikas mokosi laukti ir gerėja jo mitybos įpročiai.
Tėvai mažiems vaikams stengiasi sumaitinti maistą bet kokiais būdais – su TV, planšetės pagalba, kartais atrodo, kad atsistotų ant galvos, kad tik mažylis suvalgytų tuos du kotletukus ir sriubos lėkštę. Ar iš psichologinio požiūrio yra tinkama taip elgtis?
Mažam vaikui sumaitinti maistą žaidžiant yra tikrai nesunku, taip pat nesunku ūgtelėjusį vaikutį primaitinti jam bežiūrint mėgstamą filmuką. Tačiau problema atsiranda tada, kai vaikas suvokia, kad nevalgydamas gali lengvai prisikviesti mamą, prikaustyti jos dėmesį ar tiesiog užsiimti jam mėgstama veikla. Ir šis fenomenas greitai įgauna pagreitį – vaikas pats nevalgo, valgo tik maitinamas, negana to, valgymas tampa smagiu žaidimu su mama arba įdomiu filmo seansu su „vis atskrendančiu šaukštu“, tereikia laiku išsižioti. Įjungdami televizorių mes tarsi vaiką užhipnotizuojame ir greitai „prikišame į jį maisto“, bet ar vaikas valgyti norėjo būtent tiek ir kaip labai jam patiko maistas? Vaikas pats nebekontroliuoja kiek ir ko jam norisi, atsisėdus prie stalo valgyti, valgymas tampa antraeiliu veiksmu, kuris atliekamas „lyg tarp kitko“.
Kaip Jūs suprantate, kas yra „manipuliacija maistu“ – kokiais atvejais tėvai naudoja baudimą ar apdovanojimą maistu?
Išgirsti tėvelius, manipuliuojančius maistu derybose su vaikais, galima tikrai dažnai. Tėveliai nuolat ieško būdų, kurie padėtų paprasčiau susitarti su vaikais, o į pagalbą dažnai pasitelkiami taip vaikų mėgstami saldumynai. Mainais už gerą darbą vaikams yra siūlomas apdovanojimas – porcija ledų, saldainiai ar kiti gardėsiai. Sąlyga „jei susitvarkysi žaisliukus, gausi ledų“ yra visiška manipuliacija, o naudojant dažnai šią konstrukciją vaikui tampa aišku: „už gerą darbą – po saldumyną“. Galbūt kartais tvarkydamas žaislus vaikas net negalvoja apie saldainį, tačiau gerai įsisamoninęs šį modelį jis pasąmoningai prisimins „susitvarkiau – reikia saldėsio“. Visų pirma, tai negerai tuo, kad vaikas skatinamas už atliktą darbą visada gauti apdovanojimą ir formuojasi požiūris, kad tvarkytis reikia ne dėl pačios tvarkos, bet būtent todėl, kad būčiau apdovanotas tam tikru prizu. Antra, taip skatinami ne visai geri mitybos įpročiai, nes tvarkytis reikia kasdien, o saldumynus valgyti nebūtinai.
Manipuliacija maistu baudžiant yra dar dažnesnė nei manipuliacija apdovanojant. Sąlyga: „jeigu nesuvalgysi sriubos – neisi į lauką“ yra ne tik visiška manipuliacija, bet dar ir nelogiškos sekos. Vaikas turėtų būti nuo mažų dienų mokomas logiškai mąstyti ir kalbėti, o tą padaryti turėtų tėvai. „Jeigu nevalgysi sriubos, gali pradėti skaudėti pilvuką“ būtų labiau logiška ir be jokios manipuliacijos, nors kartu ne mažiau veiksminga. Dar galima vaikui „nupasakoti“ tolimesnius įvykius: „kai tu suvalgysi sriubą, mes eisime į lauką“ – taip vaikui nėra iškeliamos sąlygos, neiššaukiamas pyktis ir maistui nesuteikiama tokia didelė reikšmė.
Kokie būtų patarimai tėvams, kaip išvengti tokios manipuliacijos maistu ir ugdyti tinkamus mitybos įgūdžius vaikui?
Visada reikėtų vaikus bausti ir skatinti logiškomis pasekmėmis, ypač kalbant apie maistą. Taip pat visada ir su visais turėtumėte pozityviai kalbėti apie savo vaiko mitybą. Tokie pasakymai kaip „sveiko maisto jis nevalgys“ gali tapti tarsi užkoduota pranašyste jūsų vaikui. Reikėtų stengtis negatyvizmą pakeisti į pozityvizmą: „Pauliukas labai pamėgo mažas morkytes“. Ir vienareikšmiškai, būti pavyzdžiu savo vaikui – valgyti sveikai ir kartu su visa šeima. Kai visa šeima skaniai valgys morkytes prie šeštadieninio animacinio filmuko, mažajam Pauliukui kartu bus ne tik įdomiau, bet ir skaniau. Ir labai tikėtina, kad kitą šeštadienį žiūrint televizorių jis ir vėl paprašys tų pačių morkyčių.
