Neseniai viena jauna žinoma mama dar besilaukdama pradėjo ieškoti auklės, kuri kartu gyventų bei padėtų auginti būsimą vaikelį, ir apie tokius savo norus paskelbė viešai.
Internautai pasidalijo į dvi stovyklas, vieni smerkė, kokia, girdi, motina, kuri nori patikėti naujagimį svetimam žmogui, kiti užjautė ir gynė, nes „jeigu tik galėtų sau leisti, irgi pasinaudotų tokia galimybe.“
Mes nusprendėme pakalbinti auklę, kuri dirbo ir gyveno šeimininkų namuose, tiesa, užsienyje. Radome tokių, dirbančių paromis, ir Lietuvoje, bet jos nekalba – per daug geri pinigai ir, be jokios abejonės, saistančios slaptumo sutartys.
Pasakoja Sandra, dirbusi turtuolių namuose Londone.
Įsidarbinau aukle viename turtingiausių Londono rajonų – Meifere. Šeima – azerbaidžanietė mama, kuri buvo „bosas“, jos vyras, kuris nesprendė nieko, močiutė ir trys vaikai – septynmetė dukra ir trimečiai dvynukai sūnūs. Darbo sąlygos iš pradžių atrodė gundančios – beveik pusantro tūkstančio svarų į rankas, gyvenimas prabangiame name, maistas jų sąskaita. Maniau, su vaikais tikrai nebus sunku – ne naujagimiai, o dar tikėjausi močiutės pagalbos, nes ji, dar gan nesena moteris, greičiausiai ir taip prižiūri anūkus. Deja, viskas pasirodė kur kas blogiau.
Aitan, toks buvo mamos vardas, pirmiausia pasakė man, kad esu per daug „apvali“ ir turėčiau numesti bent penkis kilogramus, tada davė adresą ir liepė vykti į privačią kliniką. Joje turėjau atlikti pagrindinius tyrimus ir atnešti jai pažymą, kad nesergu jokiomis, kaip ji pati sakė, „bjauriomis ligomis“. Namuose buvo ir namų šeimininkė, maloni moteris iš Ukrainos, valgyti man nereikėjo gaminti. Turėjau turėti dvi valandas laisvo laiko, bet jos buvo tik teorinės, nes dvyniai pietų miego beveik nemiegodavo. Gavau darbų sąrašą, kas man priklauso ir kas griežtai draudžiama.
Pigi tarnaitė
Vyresnioji duktė lankė mokyklą, mano darbas buvo suruošti ją kas rytą ir kartu su vairuotoju nuvežti į mokyklą, po pietų pasiimti. Kaip tik pataikiau, kai mama nusprendė savo dvynius atpratinti nuo sauskelnių, man teko mokyti juos sėdėti ant puoduko. Kiekvieną kartą tik pamatę savo prabangius puodus jie žviegdavo lyg apsėsti. Net išėjusius į namų kiemą palakstyti ant sodininko išpuoselėtos žolės turėdavau nuprausti, perrengti, išplauti nosį jūros vandeniu. Filmukus galėdavau įjungti tik kai valgydavo, bandžiau iš pradžių protestuoti, kad vaikams taip nėra gerai, bet buvau užčiaupta, nes taip rekomendavo prieš tai buvusi anglė auklė, o ji buvo ne bet kokia, o iš Normando koledžo! Jame ruošiamos auklės profesionalės, dirbančios daugiausia aristokratų namuose. Kaip man vėliau papasakojo ukrainietė namų šeimininkė, profesionali anglų auklė jų namuose ištvėrė vos savaitę, neapsikentusi Aitan priekabių, išėjo pamiršusi geras angliškas manieras. Beje, auklių iš Normando koledžo metinė alga – 25 tūkst. svarų, aš „kainavau“ beveik tris kartus pigiau.
Stebėjimo kameros – visur
Po savaitės darbo Aitan lyg tarp kitko užsiminė, jog visuose namuose įrengtos stebėjimo kameros, kad tarnai (taip ji ir vadino samdomus žmones), kurie jai dirbo, elgtųsi padoriai, nevogtų, o aš – neskriausčiau vaikų. Vyras buvo užguitas, kaip supratau iš aplinkybių, jaunas rusas buvo tiesiog „sėkmingai ištekėjęs“ už Aitan, jos šeima turėjo stambų naftos verslą. Močiutė namuose neveikė nieko, kai ji nebūdavo kokiame nors manikiūro ir pedikiūro salone ar nesiaubdavo prabangių parduotuvių, stebėdavo mane per kompiuterį ir parašydavo žinutę, pavyzdžiui, kad ne taip valgydinu vaikus. Jos darbas būdavo ir vakarais peržiūrėti visus dienos įrašus ir taip kontroliuoti „tarnus“. Meilę dukteriai ir sūnums motina rodydavo tik dovanomis. Vyresnioji mergaitė nuo galvos iki kojų buvo aprengta tik dizainerių drabužiais. Septynmetė kiekvieną rytą rengdamasi tiksliai pasakydavo, kokio gamintojo ir kiek kainavo jos kelnaitės, kojinytės ir batukai, nekentė uniformos, nes ji nebuvo siūta dizainerio.
Nesiilgėjo mamos
Dvyniai valgydavo namų šeimininkės gamintus patiekalus. Man maistas buvo perkamas atskirai, jį turėdavau valgyti savo kambaryje. Iš pakuočių suprasdavau, kad man pirkdavo tik nukainotą ir iš pigių parduotuvių. Kartais gaudavau ir to, kas likdavo nuo šeimininkų stalo, man maloningai leisdavo pasiimti, kaip aš vadindavau, „išėdas“.
Dažnai Aitan išvažiuodavo ilgam, keista, bet vaikai jos visiškai nesiilgėdavo, niekada nesu išgirdusi iš jų: „Kada grįš mamytė?“ Yra motina, gerai, nes gauna dovanų, nėra – irgi nieko blogo, tada močiutė perka įvairiausius daiktus.
Nežinau, kaip tie vaikai augo iki manęs, ar motina juos žindė, ar glaudė, ar skaitė pasakas, greičiausiai, kad jie nieko to nebuvo gavę, nes elgėsi kaip laukinukai, man jų buvo nuoširdžiai gaila. Naktimis miegodavau dvynių kambaryje, jiems susapnavus blogą sapną, glaudžiau ir tyliai dainuodavau lietuviškas lopšines. Niekada nemačiau, kad Aitan juos apkabintų ar paglostytų, bučiniai – šalti pakštelėjimai į viršugalvį.
Auklė – ne motina
Mažieji dvyniai viską gaudavo, ko tik užsimanydavo, parpuolę ant grindų ir spiegdami ne savo balsais. Iš pradžių tokį triuką bandė taikyti ir man, buvo labai nustebę, kad neišsigandau ir nepanikavau, o ramiai laukiau, kol baigs. Po kelių kartų tokio pasiraitymo ant žemės baigė „pasirodymus“.
Su septynmete kalbėdavome ne tik apie dizainerių drabužius ir „jos būsimą plastinę nosies operaciją, kad nosytė būtų kaip mamos“, bet ir apie draugus mokykloje, kaip sekėsi, kaip jaučiasi. Man pačiai buvo labai sunku, pats požiūris kaip į tarnaitę labai slėgė ir dar tas žinojimas, kad tave stebi kameros visur, net ir tualete. Gal būčiau pabėgusi jau po pirmo darbo mėnesio, bet tiesiog buvo gaila vaikų, kurie nepatiria mamos meilės ir švelnumo. Tai buvo klaida, nes jokia auklė negali atstoti motinos ar būti jos pakaitalas.
Pirmą darbo mėnesį gavau tiek, kiek buvome sutarę, vėliau prasidėjo cirkai. Antrą mėnesį ji man išskaičiavo pusę už privačios klinikos tyrimus, nes, girdi, ir man taip naudinga žinoti apie savo sveikatą. Vėliau pradėjo kabinėtis prie smulkmenų – įskėliau porcelianinį puodelį iš „Harrods“ parduotuvės – minus penkiasdešimt svarų, suvalgiau ekologišką obuolį, kuris man nebuvo skirtas, dar minus dvidešimt svarų, įtartinai sumažėjo jos specialiai atsisiųsdintų kvepalų iš Omano buteliuko tūris, kas gi kitas, jei ne aš, galėjo juos iškvėpinti? Taip „minusuodavo“, kad nebeuždirbdavau nei 1000 svarų. Į jokias kalbas nesileido, negalėjau pasiaiškinti, tiesiog mokėdavo, kiek norėdavo. Dabar, prabėgus metams, po darbo tuose namuose, manau, kad Aitan tiesiog norėjo mane „išėsti“, nes matė, kad mezgasi mano ir vaikų šilti santykiai, kad ir kokia motina buvo, kad auklė pakeistų ją, nenorėjo.
