53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mamos gėdijasi prisipažinti ir apie tai kalbėti

Mamos gėdijasi prisipažinti ir apie tai kalbėti, tačiau taip būna daugeliui

Nėra namų be dūmų. Nėra ir motinystės be nusivylimų. Kaip rodo apklausos, savo vaikus be priežasties aprėkia daug mamų. Pykčio minutę joms atrodo, kad „dėl visko kaltas vaikas“, tačiau iš tiesų priežastys dažniausiai būna kitos.

1 priežastis. Nuovargis

Pusė atvejų, kai mamos kantrybė neatlaiko, ir ji ima šaukti ant vaikų, įvyksta dėl nuovargio. Ir dažniausiai tai būna net ne fizinis, bet psichologinis nuovargis. Mamos taip dažnai užsikrauna sau nepakeliamą pareigų ir reikalavimų, ką turi daryti gera mama, naštą. Gera mama turi užtikrinti vaikui sveiką maistą, turi daryti su juo namų darbus, turi prižiūrėti, kad jis būtų tvarkingai apsirengęs. Ir dar daug tokių „turi“. Būtent siekdama žūtbūt įvykdyti visus šiuos reikalavimus mama ir pervargsta.

Į psichologą kreipėsi 8 metų Kajaus mama. Kajus niekaip nenorėjo būti tvarkingas. Kasdien iš mokyklos jis grįždavo tai purvinas, tai su suplyšusiomis kelnėmis. Mama stengėsi ramiai prašyti jo būti atidesniu, bet kadangi šie jos prašymai dažnai būdavo ignoruojami, ji dažnai rėkdavo ir pykdavo. Ką daryti tokioje situacijoje? Atiduoti skolas. Konkrečiai: išsiaiškinti, ką jūs iš tiesų privalote užtikrinti savo vaikui, ir ko neprivalote.

Akivaizdu, kad sulaukęs 8-erių, vaikas jau gali pats pasirūpinti savo drabužiais. Bet nenori. Ir jūsų užduotis yra padėti jam užsinorėti, o ne kontroliuoti, kad jis vykdytų jūsų prašymus. Šioje konkrečioje situacijoje rekomendacija mamai apsišarvuoti kantrybe ir leisti vaikui pačiam suprasti, kodėl reikia rūpintis savo drabužiais. Pirmadieniais ji jam duodavo švarius drabužius ir iki penktadienio nebesikišo į jo išvaizdos klausimus. Prireikė apie mėnesio laiko ir labai daug mamos kantrybės, kad vaikas pats, be mamos priminimo, imtų rūpintis savo išvaizda. Tai buvo maža jų abiejų pergalė.

2 priežastis. Pyktis ant kito žmogaus

Dažnai būna taip, kad vaikų neklausymas tampa tik akstinu mamai išlieti savo susikaupusią agresiją. Pavyzdžiui, mama pyksta ant tėčio dėl to, kad jų santykiai susiklostė ne taip, kaip norėtųsi. Ir tada bet kokia smulkmena gali sukelti susierzinimo priepuolį arba priversti mamą šaukti ant vaikų.

Į psichologą kreipėsi dviejų vaikučių mama. Ji buvo ištekėjusi už žmogaus, kurio jau nebemylėjo. Bet jo nepaliko, nes manė, kad negali palikti vaikų be tėvo. Bet tai, kad ji gyveno su nemylimu žmogumi, nuolat sukeldavo jai susierzinimo priepuolius ir nuovargį. Ir kai vaikai išdykaudavo, ji ant jų išsiliedavo. Ant vaikų ji perkeldavo savo pyktį ant jų tėvo. Nors vaikai šiuo atveju buvo niekuo dėti.

3 priežastis. Kaltės jausmas

Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, bet labai dažnai agresija gali slėpti kaltės jausmą. Penkerių metų Tėjos mama buvo labai optimistiška, bet ir nerimastinga. Ją dažnai kankindavo klausimai, ar ji gerai auklėja savo dukrą, ar viską daro teisingai. O nuo auklėjimo klaidų, kaip žinome, niekas nėra apdraustas.

Kartą Tėja susirgo ir ją paguldė į ligoninę. Mama labai išgyveno, jausdama kaltę dėl to, kas nutiko. Kai jas išleido iš ligoninės, mama tapo labai dirgli. Bet kokia situacija, kurioje ji jautė savo kaip motinos bejėgiškumą, ir kaltę dėl savo netobulumo, sukeldavo jai pyktį. Juk kaltės ir bejėgiškumo ji nesuvokė.

4 priežastis. Vaikas riboja mamą

Ne kartą tenka matyti pavyzdžius, kai mama negali savęs realizuoti gyvenime, nes „augina vaiką“. Pavyzdžiui, negali eiti dirbti, nes „gera mama neatiduoda vaiko į darželį anksčiau 3-jų metų“. Arba nesusitinka su draugėmis, nes „gera mama nenumeta vaiko auklėms“.

28 metų Edita jau trečius metus nedirba, nes prižiūri vaiką. Visą laisvalaikį ji leidžia su savo mažyliu, kuris dažnai serga. Ir mama nesiryžta jo palikti su aukle. Ji dažnai susierzina ir ima šaukti, kai vaikas neklauso. Pagrindinė priežastis yra ta, kad moteris jau seniai nori daugiau laisvės, bet ir bijo. Taip mažylis jai pamažu tapo ne džiaugsmu, bet nemaloniu „apribojimu“.

Tokių priežasčių, kodėl aprėkiame savo vaikus ir po to jaučiamės blogai, yra tikrai daug. Jei jūs dažnai išsiliejate, rėkiate ant vaiko, paanalizuokite, kas iš tiesų slypi po jūsų pykčiu? Nuovargis, baimė, kaltė, gėda? Jei jaučiate, kad sunku su tuo gyventi, ieškokite specialisto pagalbos.

Mano išsaugoti straipsniai