Kaip tėvams teisingai reaguoti į besiskleidžiantį vaikų seksualumą, kad netraumuotų savo vaikų, tačiau akcentuotų vertybinius dalykus? Apie tai kalbamės su Aušra ŠŪMAKARIENE, psichologijos magistre, dailininke, dailės terapijos specialiste, dirbančia su vaikais.
Kalbėjosi Nijolė KOSKIENĖ
„Mano ketverių metų mergaitė atrado savo lyties organus ir matau, kad juos lytėdama jaučia didžiulį pasitenkinimą. Nežinau, kaip elgtis: drausti ar ne. Kai viešėjau pas draugę, ši savo dukrai pasakė, kad eitų į savo kambarį ir taip nedarytų viešojoje vietoje. Man tai atrodo šiek tiek keista. O gal normalu?”
„Šešerių metų sūnus karpo lėles ir lipdo žmones su lyties organais, kurie užsiima seksu. Nežinau, kaip su juo kalbėtis. Ar tai normalu?”
„10 metų berniukas masturbuojasi ir save filmuoja mobiliuoju telefonu. Aš suradau tą įrašą ir kartu nepažįstamą savo vaiko pusę. Nežinau, kaip elgtis, ką kalbėti, bijau traumuoti, papasakodama apie savo radinį, tačiau nenoriu visko palikti savieigai.”
TAIP PAT SKAITYKITE:
2 vaikų mama atvirai: motinystė man – kaip budizmas
Astrologė atskleidžia, kokie vardai neša sėkmę, o kokių geriau neduoti
(Iš pokalbių su tėvais)
Net jei teoriškai suprantame, kad mūsų vaikai išgyvena natūralius raidos ciklus, ir kad daktarus žaidžia nuo neatmenamų laikų kaip pats gyvenimas, vis dėlto daugelis tėvų suglumsta ir susikremta, užtikę savo vaikus žaidžiančius seksualinius žaidimus. Kaip teisingai reaguoti, nuo kokio amžiaus apie tai su vaiku pradėti kalbėti ir kaip?
Natūralu, kad augdamas vaikas siekia pažinti aplinkinį pasaulį, taigi, kartu ir savo kūną. Jį tyrinėdamas atranda vieteles, kurias liesti yra malonu. Retkarčiais pasireiškianti savistimuliacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai – tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.
Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas. Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną, bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizduodavo: ar tikrai esu berniukas (mergaitė)? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištirti, pažinti. Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis, kuris, įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę, t. y. maždaug 11-12 metų, virsta sąmoningu lytinio pasitenkinimo siekimu, taip ruošiant save būsimam abipusiam lytiniam gyvenimui.
Kaip atpažinti, kada elgesys peržengia normalumo ribą?
Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi ir psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi ar sekso scenų atkartojimas taip pat gali būti ženklas, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai. Įtarus seksualinę prievartą, reikia reaguoti nedelsiant – stabdyti smurtą ir suteikti vaikui būtiną psichologinę pagalbą ir saugumą.
Prie seksualinio smurto priskirtinas ir pornografinių filmų ar scenų žiūrėjimas. Pastebėjus įtartiną elgesį, reikėtų ramiai vaiko paklausti, kur jis tai matė, kas taip darė ir su kuo… Visgi reikėtų nepamiršti: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau patikimi, realūs ir jo atsakymai.
Grįžkime prie save tyrinėjančių mažylių, kurių tėveliai gan dažnai nerimaudami klausia, kaip ir kada reikėtų savo vaiką mokyti padorumo?
Kalbėtis su vaiku derėtų tik tuomet, kai pastebime netinkamą elgesį ar padidėjusį domėjimąsi seksualiniais dalykais. Pastebėjus jaunesnį nei trejų metų mažylį užsiimant savistimuliacija, geriausias būdas atitraukti jo dėmesį – pasiūlyti kitą įdomią veiklą ir niekaip vaiko veiksmų nekomentuoti. Vyresniam vaikui jau galima paaiškinti, kad viešai taip elgtis negalima, vėlgi be moralizavimo ar gėdinimo, nes antraip vaikas pradės savo seksualinius potyrius suvokti kaip gėdingus net ir būdamas suaugęs. Jau nuo trejų metų reikėtų mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai. Taip pat tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruojant savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems, – taip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo savo knygoje „Vaikų seksualumas”. Taigi, kai trejų metų ar vyresnį vaiką tėvai vedasi kartu į nudistų paplūdimį, greičiau tai turėtų būti vertinama ne kaip pažangus, bet kaip traumuojantis elgesys.
Kai trejų metų ar vyresnį vaiką tėvai vedasi kartu į nudistų paplūdimį, tai greičiau turėtų būti vertinama ne kaip pažangus, bet kaip traumuojantis elgesys.Psichologė Aušra ŠŪMAKARIENĖ
Jei tokio amžiaus vaikas pradeda viešai nusirenginėti, toks elgesys dažniausiai gali reikšti tėvų dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus. Kartais trimečiai užsimano pažaisti su tėvų lytiniais organais, dažniausiai – mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėvų kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat, kaip ir vaiko kūnas, todėl vaikui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.
Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei vaikas pasakoja tėvams, kad „vyresnis vaikas kieme man liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti”, reikėtų ramiai paaiškinti, kad taip elgtis negalima, pasakant maždaug panašiai: „tu turi savo lytį (įvardinate taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, tu neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo”. Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, kad kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.
Amžiaus periodu tarp penkerių ir septynerių metų seksualinė vaiko sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama. Šio amžiaus vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduodantys aplinkos įtakai.
Kaip tėvams elgtis, jei paaiškėja, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas?
Reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti, pasakant, kad, pavyzdžiui, „negalima kitiems rodyti savo užpakaliuko”, „gatvėje ar svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę”, „negalima taip žaisti, kai kiti žmonės tave mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi”. Jeigu sužinote, kad nutiko kas nors neįprasta, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatiniai perpasakojimai giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su aukos vaidmeniu. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.
Kartais trimečiai užsimano pažaisti su tėvų lytiniais organais, dažniausiai – mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėvų kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat, kaip ir vaiko kūnas, todėl vaikui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.Psichologė Aušra ŠŪMAKARIENĖ
Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys trunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų – psichoterapeutų – pagalbos. Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, pabrėždami, kad kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite ir šio susitarimo laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti – užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu išreiškiami ir paleidžiami intensyvūs jausmai, vaikas greičiau nusiramina.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
-
Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
-
Seksualinius žaidimus vaikai žaidžia vieni prieš kitus naudodami grasinimus, prievartą, papirkinėjimus.
-
Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusių draudimo.
-
Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi tuomet, kai suaugusysis elgiasi taktiškai – nekaltina, negrasina nubausti.
-
Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėjantis ir pažeidžiantis kitų vaikų privatumą.
-
Vaikas žaidžia su gerokai vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
-
Seksualinio pobūdžio žaidimas vyrauja tarp kitų žaidimų ir veiklų, vaikui rūpi tik „tai”.
-
Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones, siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
-
Vaikas tiesiogiai siūlo save kitiems kaip seksualinį objektą.
Aptartas seksualinis elgesys reiškia, kad vaikas tiesiogiai patyrė seksualinį smurtą, galėjo stebėti seksualinį suaugusiųjų elgesį arba jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, kuri taip pat prilygsta psichologiniam smurtui. Pastebėjus aptartą elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją arba vaiko raidos specialistą, psichologą. Pasirinkti reikėtų pagal situaciją ir galimybes.
