Psichologė ir meno terapeutė Jurgita Valiulienė tvirtina, kad nėra tokio dalyko, kaip vaiko problema, yra tik visos šeimos problema.
Rūpestingos mamos, pasiryžusios pasibelsti į psichologo kabineto duris, dažniausiai taip nusako savo apsilankymo priežastį: „Mano vaikas turi problemą”. Tos vaiko problemos – įvairiausios: nuo bendravimo (baimė eiti į mokyklą, drovumas, užsisklendimas, agresyvumas, pasyvumas, hiperaktyvumas) iki psichosomatikos (mikčiojimas, enurezė, migrena ir t. t.).
„Didžiausia kliūtis padėti vaikui yra tada, kai tėvai nenori net pasistengti suvokti, jog nėra tokio dalyko, kaip „vaiko problema”. Visada yra šeimos problema, ir padėti reikia visai šeimai”, – tvirtina psichologė, meno terapeutė Jurgita Valiulienė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad tada, kai šeimoje kyla suirutė, nesantaika, nesusipratimai, dažniausiai išskiriamas ir „taisomas” vienas iš šeimos narių, ir paprastai tai būna vaikas. Būtent į jį sutelkiamas dėmesys – todėl, kad vaikas ima elgtis kitaip. „O jis ima elgtis kitaip todėl, kad dėl savo amžiaus ypatybių, dėl savo nesugebėjimo slėpti išgyvenimų aiškiausiai – tarsi veidrodis – atspindi visos šeimos bėdas. Pirmiausiai – tėvų tarpusavio santykių problemas, – sako specialistė. – Kai vaikas negali pasakyti, kas emociškai jam skauda, jam ima reikštis psichosomatiniai sutrikimai.”
Kai vaiko elgesys tampa kitoks, neįprastas, o ypač kai atsiranda tokie sutrikimai, kurių nebeįmanoma ignoruoti (pavyzdžiui, šlapinimasis į kelnes), dažniausiai mamos ima vaiką už rankos ir veda pas gydytojus. Šiems neradus fiziologinių „ligos” priežasčių, mamos kreipiasi į psichologą.
„Tačiau specialistas mažai ką gali nuveikti, jeigu terapijoje nedalyvauja visa šeima, taip pat ir tėtis, – akcentuoja Jurgita Valiulienė. Deja, bet būtent tėvelius yra sunkiausia įtraukti į terapinį procesą. – Tėveliai dažnai būna įsitikinę, kad jeigu su vaiku „kažkas ne taip”, tai terapeutui reikia pasikalbėti būtent su mama.”
„Mano vyras nenori kištis, jis atsiribojęs nuo vaiko problemų”, – tokią frazę dažnai išgirsta meno terapeutė, kuri yra įsitikinusi, jog tėčio įsitraukimas į reikalus, kurie liečia vaiko sveikatą, yra būtinas. Mat kai terapeutas pradeda bendrauti su visa šeima, išryškėja svarbūs aspektai, kurie, kaip paaiškėja, ir gimdo arba paaštrina tuos nepageidaujamus vaiko simptomus, pavyzdžiui, šlapinimąsi į kelnes.
„Mamos, iki ateidamos į mano kabinetą, būna jau ilgą laiką susitelkusios į „vaiko problemą” ir išbando, kaip joms atrodo, viską: nuo švelnaus įtikinėjimo iki šiurkštaus barimo. Paklaustos, kaip šuo metu šeimoje yra bendraujama su vaiku, kuriam pasireiškia nepageidaujami simptomai, jos sako: „Visąlaik kartojame ,kad jis per didelis daryti į kelnes”, „Man sunku su juo bendrauti ramiu tonu”, „Nebežinau, kaip su juo kalbėtis”, „Nebeturiu jėgų kariauti” ir pan., – pasakoja psichologė. – Vėliau, terapijos metu, paaiškėja, kad neseniai tėvams grėsė skyrybos arba kad namuose atsirado naujagimis, arba kad tėtis išvyko dirbti į užsienį ir namo grįžta retai, o kai grįžta, su vaiku nebendrauja.”
Šeimos terapijos kursus ir individualias konsultacijas vedanti meno terapeutė tokiais atvejais tėvams pataria pirmiausiai susitelkti savo dėmesį ne į vaiko simptomus, o į savo tarpusavio santykius.
„Jeigu šeimos gydytojas nerado objektyvių fiziologinių priežasčių (infekcijos, anatominių pakitimų ir pan.), kodėl vaikui skauda galvą, skrandį arba kodėl jis vėl pradėjo šlapintis į kelnes, vadinasi, jis patiria stiprų emocinį stresą dėl tam tikrų jo gyvenime vykstančių pokyčių arba tėvų tarpusavio santykių, – aiškina specialistė. – Reikia liautis koncentravus vaiko dėmesį į tai, kad jam „kažkas ne taip”, juo labiau negalima jo barti ir smerkti. Tai labai svarbus aspektas, kurį yra pastebėję šeimos terapeutai: kai tėvai su „problemišku” vaiku elgiasi kitaip negu su „normaliu”, tai tik dar labiau pablogina situaciją. Dar daugiau – esant tam tikriems vaiko elgsenos sutrikimams, tėvai ima elgtis kitaip ir tarpusavyje.”
Meno terapeutė akcentavo, kaip svarbu tėvams yra suvokti, kad jų, kaip sutuoktinių, santykiai daro didžiulę įtaką jų, kaip vaiko gimdytojų, tarpusavio santykiams. „Kai sutuoktiniai jaučiasi artimi vienas kitam, kai savo emocinį dėmesį labiau sutelkia vienas į kitą, o ne į „problemišką” vaiką, pastarojo būklė, elgesys pagerėja – taip rodo šeimos terapijos praktika. Kai bet kuris iš tėvų savo emocijas sutelkia į vaiką, o ne į savo partnerį, vaiko būklė pablogėja”, – sako Jurgita Valiulienė.
Anot specialistės, nėra jokio „neteisingo auklėjimo”, jeigu tėvai tarpusavyje yra artimi, jeigu tarp jų vyrauja supratimas ir taika. „Tada vaikas normaliai priima ir pokyčius (pavyzdžiui, vietos pakeitimą, darželio, mokyklos lankymą), ir tėvų reikalavimus, ir visas kitas auklėjimo priemones. O kai tėvai yra „emociškai išsiskyrę”, nutolę vienas nuo kito, tai jokia auklėjimo priemonė nebus sėkminga”, – sako Jurgita Valiulienė.
