Vis tenka išgirsti gydytojų pasakojimų apie tai, kad išgirdę žinią apie vaiko ligą tėveliai nusprendžia jo negydyti. Kas nutinka mamai ir tėčiui, kad galėdami suteikti vaikui būtinąją pagalbą, jos atsisako ir net pabėga iš ligoninės su vaiku ant rankų?
Kodėl tėveliai atsisako gydyti vaiką?
Į klausimą atsako atsako psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.
„Išgirdus žinią apie sunkią vaiko ligą ar gyvybei pavojingą būklę, dažną mamą ištinka šokas, kurio stiprumas prilygsta potrauminiam šokui. Neigiamai reaguoti, neigti tikrovę, vienu metu išgyventi ir baimę, ir nerimą, ir rūpestį, ir begalinį norą nuo viso to pabėgti yra normalu. Neigimas yra natūrali žmogaus reakcija esant tokioms aplinkybėms.
Šeimos ir medikų užduotis yra suprasti, kas ir kodėl darosi mamai, ir jos, neigiamai nusiteikusios, neatstumti. Priešingai, duoti laiko, bet tuo pat metu stengtis su ja bendrauti, įtraukti ją į gydymo proceso planavimą, aiškinti, kokių priemonių bus imamasi, kokių gydymo rezultatų tikimasi ir pan.
Visos mamos patiria minėtus jausmus – baimę, sumaištį, norą nieko nežinoti, pabėgti, tačiau ne visų reakcija yra kraštutinė: atsisakyti gydyti vaiką. Gali būti, kad itin didelė baimė, nepasitikėjimas medikais, ligonine slypi pačios mamos gyvenimo istorijoje.
Gali būti, kad didelis potrauminis šokas susijęs su mamos, tėvų ar visos šeimos patirtimi, pavyzdžiui, turi patirties, kad ligoninėje gydytas artimas giminaitis mirė. Ir nors jis mirė ne dėl to, kad gulėjo ligoninėje, o dėl nepagydomos ligos, ištikus šokui žmonės apibendrindami praeities įvykius daro logines klaidas, todėl dažnai girdime sakant: „Ligoninėse vaikai tik miršta.”
Svarbu, kad mama, tėvai neliktų vieni. Svarbu suprasti tėvus ir padėti jiems išsiaiškinti, kas kelia baimę ir kaip ją galima sumažinti. Padėti gali ligoninės psichologas, tačiau ne mažiau svarbu yra artimųjų parama ir gydančio gydytojo bei tėvų bendradarbiavimas.”
Kas gina vaiko teisę sveikti?
Į klausimą atsako atsako LSMUL Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. dr. Rimantas Kėvalas.
Kol vaikui sukanka aštuoniolika, sutikimą jį gydyti turi pasirašyti tėvai ar vaiko globėjai.Jei kūdikiui ar vaikui reikia skubios pagalbos (pavyzdžiui, esant traumai ar ūmiai bakterijos sukeltai ligai, kaip antai, meningokokemijai), o tėvai atsisako leisti ją suteikti arba tėvų nei globėjų nėra, o paciento būklė tokia, kad laukti negalima, gydytojai vadovaudamiesi Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo VIII straipsniu atstovauja mažojo paciento interesams ir suteikia medicininę pagalbą.
Jei ligoniukui reikalinga medicininė pagalba nėra skubi, pavyzdžiui, liga yra lėtinė, ir nors laiku pradėtas gydymas yra efektyviausias, tačiau savaitę ar kelias galima luktelėti, o tėvai atsisako bet kokio gydymo, medikai vadovaujasi minėtu įstatymo straipsniu ir sušaukia konsiliumą dėl būtinio gydymo. Medicinos etikos komisiją, kuri yra kiekvienoje ligoninėje, suteikia teisę gydyti. Apie tokius atvejus taip pat visada informuojama Vaiko teisių tarnyba.
„Vienam mažyliui buvo diagnozuota onkologinė liga, kurios prognozė laiku pradėjus gydyti buvo gan gera, tačiau tėveliai dingo su juo penkiems mėnesiams, į ligoninę grįžo jau išplitus ligai. Mestos didelės pajėgos, parinktas gydymas buvo efektyvus ir, laimei, vaikutis pasveiko”, – vaikų ligų gydytojų kasdienybę praskleidžia LSMUL Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. dr. Rimantas Kėvalas.
Kada tėveliai, atsisakydami gydytojo paslaugų, rizikuoja labiausiai, atsakymo ieškokite rugsėjo mėnesio „Tavo vaiko” žurnale, straipsnyje „Naujausia mada: padėti sveikti” su rubrika „Eksperimentas”. Išsamus žurnalo anonsas – čia.
