Viktoriją pamatau iš tolo. Akį patraukia šviesūs švelnaus vėjo plaikstomi plaukai ir ryškiai geltona suknelė. Be makiažo, nemanieringa, lengvai bendraujanti moteris, netelpanti į jokius „rėmus“: gyvena pagal savo ir savo šeimos principus, niekam jų nepiršdama ir nesakydama, kad teisi tik ji.
Viktorija Prokofjeva (33 m.) kartu su vyru, menininku Tadu Černiausku, auginanti metukų dukrytę Aną, šiek tiek daugiau nei prieš metus svečiavosi mūsų redakcijoje ir pasakojo apie kūdikio laukimą bei savo ateities planus. Kaip žinoma vedybų planuotoja gyvena šiandien?
Visada jus regėdavome veiklią – bėgančią, daug dirbančią, kad kitų vestuvės taptų pačia gražiausia gyvenimo švente. Dėl laiko stokos ir motinystę atidėliojote. Kas pasikeitė gimus dukrytei? Gal stabtelėjote, nurimote?
Kol nežinojau, kokie jausmai užplūsta tapus mama, atidėliojau motinystę, vis buvo reikalų, darbų, veiklos… Dabar noriu kuo greičiau susilaukti daugiau vaikų, nes jie – didžiausias gyvenimo gėris. Būti mama man yra tikras stebuklas galbūt dėl to, kad Aną pagimdžiau prieš pat savo 33 m. gimtadienį, galbūt dėl to, kad ilgai laukiau, o gal dėl to, kad ji labai gera ir rami. Pati žaviuosi, kaip stipriai mane „pavergė“ motinystė, atrodo, nieko daugiau nenoriu, tik būti su mažyle. Kol kas nesinori jos net kelioms valandoms palikti svetimo žmogaus priežiūrai. Būti su Ana man – pati smagiausia veikla gyvenime. Kitos mamos sako, kad augindamos vaikus ir besisukiojančios tarp puodų jaučiasi uždarytos, o aš, priešingai, jaučiuosi ne uždaryta, o „atidaryta“. Man nėra nieko geriau už galimybę būti su vaiku namie ir laukti iš darbo grįžtančio vyro. Jeigu galėčiau, auginčiau vaiką ir nedirbčiau, bet mano įmonė gyvuoja jau daug metų, negaliu taip paprastai visiems pamoti „ate“ ir išeiti motinystės atostogų. Negaliu pasakyti: „Nebeskambinkite“, tad derinu motinystę su darbu, kelias valandas per dieną būnu biure, o kitą laiką skiriu Anai. Na, dar tuo metu, kai mažoji miega, atsakau į laiškus. Vis dažniau pagalvoju, kaip smagu būtų darbe turėti kampelį, kuriame galėtų žaisti vaikai. Norėčiau, kad mano darbuotojos, pagimdžiusios vaikus, juos atsivestų į mūsų saloną – vaikai žaistų, vaikštinėtų, bėgiotų po saloną teikdami visam mūsų darbui žavesio ir jaukumo.
Neįmanoma auginti vaiką, dirbti ir nepavargti. Kaip atrandate „pusiausvyrą“ ir netampate bambančia mama ir vadove?
Manau, motinystė – toks metas, kai niekas „nespaudžia“ smegenų. Kalbu taip, nes mano Ana labai gera – ji nuolatos šypsosi, o smarkiai verkė, kai negalėjau suprasti priežasties, tik tris kartus.
Aišku pavargstu, net „nusikalu“, vakare vos padėjusi galvą ant pagalvės užmiegu. Nesu superherojė ir matau, kad auginant vaiką yra ką veikti nuo ryto iki vakaro, bet tai nėra sunku, tik tiek, kad reikia atlikti daug darbų. Manau, sunku būna darbe, kuriame tenka patirti įtampą, kai kas nors nepavyksta, priimti skubius sprendimus, o štai auginti vaiką yra pasakiškai gera – niekada anksčiau man neteko tiek daug šypsotis. Aš labai mėgstu aiškų, paprastą gyvenimą, tad man būtina dienotvarkė, tam tikras ritmas. Aną užmigdau 7 val. vakaro, tad kurį laiką dar turime su vyru laiko tik sau arba savo darbams. Man patinka anksti keltis – nuo 6 val. ryto mes jau ant kojų. Atsikėlusi Anai pakeičiu sauskelnes ir pati atlieku jogos pratimus. Tuo metu vyras pabūna su dukterimi. Pasportavusi greitai paruošiu pusryčius ir bėgu į darbą. 12 val. grįžtu namo, išleidžiu vyrą į darbą. Tokia dienotvarkė leidžia nesiblaškant, ramiai, gyventi mamos ir veiklios moters gyvenimą. Aš – ne ta moteris, kuriai verslas yra svarbiausia, kuri nedirbdama „dūsta“ ar jaučiasi nelaiminga. Kitos mamos piktinasi, kad motinystės atostogos vadinamos „atostogomis“, o man regis, kad kai augini vaiką, kartu ir atostogauji, nes nėra jokios įtampos, tik laimė matyti bekrykštaujantį vaiką. Dar įdomu tai, kad tapusi mama fiziškai geriau jaučiuosi nei prieš nėštumą – dabar esu sveikesnė ir laimingesnė. Aišku, pirmą mėnesį reikėjo „apsišlifuoti“ visiems trims, susivokti, kaip dabar gyvensime trise, bet tas laikas praėjo, dabar gyvenimas aiškus ir paprastas.
Šiek tiek daugiau nei prieš metus audėte svajonę gimdyti natūraliai. Ar pavyko ją įgyvendinti?
Gimdžiau dviem savaitėmis vėliau, nei gydytojai numatė, arba laiku – pagal pačios pasiskaičiuotą natūralistinį gimdymo terminą. Iki šiol pamenu spaudimą, kad kas nors nutiks mano kūdikiui, kad privalau kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Nenorėjau skatinamųjų, jaučiau ir žinojau, kad vaikelis ateis į pasaulį jam tinkamiausiu metu. Ramiai laukiau, kol nubėgs vandenys. Jie nubėgo anksti ryte, tada aš ramiai susitvarkiau neatidėliotinus reikalus ir grįžusi namo laukiau sąrėmių. Jie prasidėjo vakare, pamenu, itin karštą liepos dieną. Kai pajutau, kad sąrėmiai vis stiprėja ir dažnėja, išėjome su vyru pasivaikščioti po senamiestį. Labai padėjo juokas, vyro pokštai, naktinė senamiesčio tyla. Ana gimė paryčiais labai ramiai, be jokios įtampos. Gimdžiau taip, kaip norėjau, tupėdama. Niekada nepamiršiu akimirkos, kai gimė dukrytė – guli susirietusi į kamuoliuką, o man taip maga sužinoti, kas gimė: berniukas ar mergaitė. Lyties nežinojome, nes nesu dažno medicininio įsikišimo šalininkė. Echoskopu tikrinausi du kartus, pirmą kartą, kai pastojau, o antrą, kai reikėjo suskaičiuoti pirštelius, pasižiūrėti vidaus organus. Nemačiau reikalo vien dėl lyties drumsti kūdikio ramybės ir dar kartą atlikti ultragarso tyrimą. Gimdymas buvo magiškas – mus supo jauki nakties tyla, vis dėlto skaudėjo labiau, nei tikėjausi. Aš pakenčiu skausmą, bet skausmas buvo toks, kad pagimdžiusi iškart pasakiau: „Daugiau jokių vaikų…“ Na, bet po savaitės jų jau norėjau. Naujagimę pasiėmėme į lovą ir visi trys užmigome. Pirmą savaitę mažylės nepaleidau iš glėbio – nešiojau ant rankų, migdžiau tik ant savęs. Daugiausia laiko tiesiog gulėjome abi, pratinomės viena prie kitos. Esu prieraišiosios tėvystės šalininkė ir kol kas man toks vaiko auginimas labai tinka ir patinka.
Ar vyras neprieštaravo jūsų avantiūrai?
Pirmiausia tai turi būti moters noras, juk nenorinčiosios taip gimdyti niekas neįkalbės. Aš neskatinu sekti mano pėdomis, tačiau gimdyti natūraliai, su skausmais, išgyvenimais, patarčiau visoms mamoms, nes skausmas suteikia labai daug potyrių ir jis reikalingas, kaip ir vaiko „ėjimas“ gimdymo takais.
Prieraišiosios tėvystės šalininkai pasisako už tai, kad kūdikis miegotų šalia mamos. Iki šiol kartu miegate?
Ne, tik du mėnesius Ana miegojo kartu su mumis, o vėliau pradėjau migdyti ją atskirame kambaryje. Labai norėjau, kad miegotų tarp manęs ir vyro, per viduriuką, bet mums nepavyko. Matyt, mažylė atsigimė į mus, nes tiek aš, tiek vyras miegame labai jautriai, girdime viską – veikiančią skalbiamąją mašiną, pravažiuojantį automobilį, šaldytuvą. Ana prabusdavo net kai aš versdavausi ant kito šono. O štai, kai perkėlėme į kitą kambarį, pradėjo išmiegoti visą naktį. Užmigdę namuose būname tyliai, žiūrime televizorių su ausinėmis, šnibždamės ir vaikštome pirštų galiukais. Dabar net jos kambario durų nevarstau, nes užėjusi patikrinti, kaip miega, pažadinu. Ana miega ne lovytėje, o ant grindų – man ramu, nes neiškris, nesusimuš. Jos miego erdvė didžiulė, todėl užsukusi pamaitinti kartais paryčiais ir pati užsnūsdavau šalia. Miegoti kartu su ja mums nepavyko, tačiau visų kitų prieraišumo ir natūralumo principų laikomės. Ana auga su daugkartinėmis sauskelnėmis, nes man atrodo, kad su jomis augti yra sveikiau ir paprasčiau. Aš labai nemėgstu pirkti daiktų, nemėgstu teršti gamtos. Pirmą gyvenimo mėnesį pirkdavome daugkartines sauskelnes – mane labai vargino nuolatinis galvojimas apie jas: reikia tįsti namo didžiulius maišus sauskelnių, paskui išmesti ir tokius pat maišus tempti iki konteinerio. Man paprasčiau išskalbti medžiagines palutes ir, svarbiausia, aš puikiai jaučiuosi, kad mano vaikas auga be sintetikos. Apskritai mūsų gyvenimo filosofija tokia: kuo mažiau daiktų – tuo geriau. Kai gimė Ana, pasiėmiau visus daiktus, kuriuos atidavė draugai ir pažįstami, drabužėlių, kad nereikėtų trumpai panešiotų išmesti, iki šiol neperku arba perku dėvėtų drabužių parduotuvėje. Gyvename kuo paprasčiau – be čiulptuko, nes yra krūtis, be naujų žaislų, nes nesunku gauti ar pasiskolinti iš draugų.
Minėjote, kad dukrytę primaitinote ne tyrelėmis, kaip daugelis mamų, o duodavote nepjaustytų vaisių ir daržovių. Kodėl rinkotės tokį primaitinimo būdą?
Manau, kad vaikui taip valgyti yra geriausiai ir natūraliausia, nes lavina pirštelių judesius ir burnos raumenis. Taip primaitinti kūdikį sunku pirmais mėnesiais, nes reikia stebėti, paskui plauti stalą, grindis, perrengti drabužėliais. Antra vertus, galima atsisakyti daugelio nereikalingų daiktų: trintuvo, stiklainukų, dubenėlių, šaukštelių ir pan. Pirmasis produktas, kurį 7 mėn. Ana valgė savarankiškai, buvo bananas, vėliau duodavau obuolio, braškės, morkos. Šiuo metu mūsų metinukė valgydama braškės atsikanda tiek, kiek jai reikia, o kitą uogos dalį pasideda ant stalo. Jeigu valgo trešnę, išspjauna kauliuką ir gražiai padeda jį į lėkštutę. Man regis, tai didelis laimėjimas tokiam mažam vaikui. Ana, kaip ir mes su vyru, yra veganė, valgo tik augalinės kilmės produktus. Į išvirtą košę, kad gautų reikiamų vitaminų ir mineralinių medžiagų, jai įdedu įvairių žalumynų, linų sėmenų. Dar plaku žaliuosius kokteilius, kuriuos ji labai mėgsta. Mums labai svarbu, kad ji valgytų gerą, ekologišką, neužterštą maistą.
Kol kalbamės, Ana linksmai krykštauja, žaidžia su savo tėčiu. Kokie jų santykiai?
Man visada įdomu juos stebėti, nes Tadas, kaip ir visi kiti vyrai, nemoka vienu metu atlikti kelis darbus. Jis, jeigu būna su Ana, atsiduoda jai 100 proc. Aš galiu žaisti su ja, kalbėtis telefonu, sudėti indus į indaplovę, o vyras – ne. Todėl jo ir dukters buvimas atrodo toks ypatingas. Man labai „faina“, kad duktė iš manęs gauna švelnumo, saugumo, o iš vyro – iššūkių. Aš tarsi gaudau vaiką, glaudžiu prie savęs, o Tadas stumia būti savarankišką. Jis, kaip ir kiti tėčiai, nešioja ją ant pečių, mėto į viršų, bet suteikia labai reikalingą patirtį. Man labai gražu, kai augdamas šeimoje vaikas gauna patirties tiek iš mamos, tiek iš tėčio. Manau, taip ir turi būti.
