Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Pas mus puikus pavasaris. Aš intensyviai rašau knygą, todėl mažai turiu laiko mintimis nukrypti prie kokių nors kitų rašymų. Tačiau esu seniai ir ne vieną kartą prisižadėjusi parašyti apie savo filosofiją vaikų ligų ir sveikatos klausimu. Žinau, kad yra ne viena mama, kuri to laukia. Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis vis tik rašiau sveikatos žurnalui tokia tema „Kiek yra svarbi motinos meilė vaikui sergant”. Labai sunku buvo parašyti trumpai, todėl išvardijau tik pagrindinius dalykus.
Didžiąją teksto dalį paėmiau iš savo knygos, kurią šiuo metu baigiu parašyti. Joje taip pat išdėsčiau savo filosofiją sveikatos klausimu. Taigi, dalį informacijos ir knygos, dalį iš paruošto straipsnio sudėjau čia, dar pagražinau, papildžiau ir gavosi naujas postas.
Žinau, kad labai daug kam nepatiks mano idėjos, daug metų aš tik draugų rate jomis dalinausi, nes vis bijojau, kad galiu „prisišnekėti” – girsiuos, girsiuos, kad mano vaikai sveiki, o jie ims ir pradės sirgti. Tačiau metai auginant sveikus vaikus prabėgo jau ne vieni, ir aš galiu drąsiau ir garsiau apie tai kalbėti.
Per vienuolika metų nei vienas iš mano vaikų niekada negulėjo ligoninėje. Nei vienas iš jų nėra praleidęs dėl ligos nei vienos dienos mokykloje.Birutė Jakučionytė
Daugelis iš jūsų, kurie skaitote mano blog’ą žinote, kad aš auginu keturis sūnus: vienuolikos, aštuonerių, septynerių ir trejų metų. Per paskutiniuosius penkerius metus antibiotikai namuose buvo vartoti tik vieną kartą. Praėjusią vasarą, kai vaikai buvo pas tėvą, mažajam pakilo temperatūra ir jis nuvežė jį pas gydytoją. Toji, nepadariusi jokių tyrimų, „iš akies” nustatė pūlingą anginą ir išrašė antibiotikų. Nežinau, kaip būčiau pasielgusi, jeigu tada jis būtų susirgęs pas mane. Labai didelė tikimybė, kad būčiau „ištempusi” be antibiotikų. Na, bet atsitiko, kaip atsitiko. Trimetis Teodoras pirmą kartą gyvenime gavo savo antibiotikų dozę.
Taigi, per vienuolika metų nei vienas iš mano vaikų niekada negulėjo ligoninėje. Nei vienas iš jų nėra praleidęs dėl ligos nei vienos dienos mokykloje. Nei vienas niekada nesirgo rotovirusu, vėjaraupiais ar kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis, nors dažnai būna ligų židiniuose. Manau, kad jų imuninė sistema yra tokia stipri, kad su visomis „kimbančiomis” prie jų infekcijomis ir virusais susitvarko dažniausiai pati, nuo jų kaip vanduo nuo žąsies viskas nukrinta.
Visi keturi jau ne vienus metus tik nesunkiai serga sloga, pakosti pora kartų per metus – rudenį ir pavasarį.
Ką aš darau, kad mano vaikai būtų sveiki?
Augindama pirmagimį Kristupą tikrai turėjau daug bėdų su jo sveikata: nuolatiniai kosuliai, bronchitai ir plaučių uždegimai beveik privedė prie bronchinės astmos diagnozės. Tada pasakiau sau STOP! Kažkas yra negerai ne su vaiku, o su manimi ir mano įsitikinimais.
Ypač daug pradėjau galvoti apie vaikų sveikatą tada, kai tapau jau trijų vaikų mama. Tada klausiau ir klausiau savęs, kodėl yra normalu, kad vaikai serga? Jeigu vaikas auga sveikoje emocinėje aplinkoje, jeigu gauna pakankamai sveiko maisto, nuolat yra stiprinama jo imuninė sistema, yra mylimas, kodėl jis turi sirgti? Kas čia sugalvojo ir visiems pasakė, kad vaikų ligos yra norma? Kodėl visi tėvai tuo tiki ir aš tuo patikėjau? Aš nenoriu, kad mano vaikai sirgtų ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėtų taip būti. Vaikai turi būti sveiki ir laimingi. Tada mano galva buvo lyg apsėsta minčių apie ligas, gydymą ir neteisingus įsitikinimus apie vaikų sveikatą. Nusprendžiau pirmiausia savo galvoje pakeisti nuostatą „Normalu kai vaikai serga” į nuostatą: „Vaikai gimė būti ir augti sveikais”.
Skaičiau labai daug informacijos, žiūrėjau daug filmų.
Tą darau ir dabar. Pati išgalvojau ir sukūriau sau modelį, kaip viskas veikia: skiepijame tik ką gimusius vaikus, pažeisdami jų dar tik besiformuojančią imuninę sistemą. Vaikai turi atlaikyti net tik daugybę išorinių veiksnių: virusai, infekcijos, užteršta aplinka, dažikliais ir skonio stiprikliais prikimštas maistas. Iki dvejų metų jie turi atlaikyti ir persirgti dešimtimis mažų „ligelių”, kurias sukelia skiepai. Taip sugriaunama viskas, ką vaikas atsinešė gimdamas. Dėl pašalinio skiepų poveikio ar kokių kitų priežasčių (oro, streso, maisto) dažniausiai jis pradeda sirgti. Tada gydytojai išrašo jam vaistų, dažnai antibiotikų. Vaikui pagerėja, bet dėl vaistų pašalinio poveikio ir nualintos imuninės sistemos, labai greitai jam pasidaro dar blogiau, jis vėl pradeda sirgti. Kiekvieną kartą ligos stiprėja, ūmėja ir dažnėja.
Pirmas – žingsnis kosulys, sloga. Antras – antibiotikai. Trečias – bronchitas, tada vėl antibotikai. Po jų jau seka plaučių uždegimas. Vienas, antras. Po to bronchinė astma, po to jau harmoniniai inhaliatoriai, astma ir taip pasaka be galo. Arba prasideda išbėrimai, pasireiškia alergija maistui, orui, vandeniui. Pirmiausia bandome išimti iš raciono tam tikrus produktus, tada pradedame tepti nekaltais aliejukais, vėliau hormoniniais tepaliukais – juk savo vaikui linkime tik gero. Tačiau viskas, ką naudoji, neišgydo tavo vaiko, o tik sukelia dar didesnes ir stipresnes ligas, nes turi siaubingą pašalinį poveikį. Taip tampi priklausomas nuo visos didžiulės farmacinės sistemos, kuriai nereikia sveikų žmonių.
Jai reikia, kad žmonės sirgtų, nes kitaip sistema sugrius. Atsiduri lyg užburtame rate, kurį palaiko ir Lietuvos Sveikatos ministerija. Kartais juokauju, kad tai Ligų ministerija, kurioje skirstomi pinigai ir priimami sprendimai, kaip gydyti susirgusius žmones, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės būtų sveiki kalbama ir daroma mažai. Šiuo metu Lietuvos Ligų Ministras nori priversti visus vaikus per prievartą paskiepyti. Kaip kitaip priversi žmones nuo mažens priklausyti užburtam farmacinės sistemos ratui? Juk jeigu bus visi sveiki, tai ir Ministerija su savo Ligų Ministru neturės ką veikti. Tada reikėtų uždaryti daug ligoninių, atleisti daug gydytojų. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu staiga nors pusė Lietuvos gyventojų taptų sveiki?! Juk jiems nereikėtų nieko iš Ligų ministerijos finansuojamų ligoninių ir gydytojų.
Pati privalau dėti visas įmanomas pastangas, kad mano vaikai būtų sveiki. O tai reiškia ne tik sveiką maistą, gryną orą, minimalų vaistų vartojimą, bet ir psichinę sveikatą. Labiausiai mano, nes jau ne vieną kartą įsitikinau, kad mano emocijos tiesiogiai veikia vaikų kosulį ir slogą.Birutė Jakučionytė
Nors Sveikatos ministerija iš tikrųjų galėtų būti Sveikatos ir didžiąją dalį jai skiriamų pinigų investuotų į vaikų ir suaugusių sveikatą: nuolat ir nepailstamai skatintų visus sportuoti, būti gryname ore, valgyti sveiką maistą ir daržoves, skleistų informaciją apie alternatyvią mediciną, organizuotų kasrytines visuotines mankštas ir jogą, kaip kokioje Kinijoje, o vakarais – visuotinius šokius. Organizuotų sveikatos žygius su dviračiais ir pėsčiomis, supažindintų žmones su Lietuvoje augančiomis vaistinėmis žolėmis, uždraustų bet kokią alkoholio ir cigarečių reklamą. Bet čia tik pasvajoti galima, taip niekada nebus, nes Lietuva priklauso didžiulei Pasaulinei sistemai ir iš jos ištrūkti yra labai sunku, arba net neįmanoma.
Bet aš negalėjau ir negaliu sau leisti dalyvauti visame šitame užburtame rate. Todėl prieš daug metų pabandžiau būti atsakinga pati už save, savo vaikus ir ištrūkti iš to rato. Pati privalau dėti visas įmanomas pastangas, kad mano vaikai būtų sveiki. O tai reiškia ne tik lengvai įvykdomus dalykus: sveiką maistą, gryną orą, minimalų vaistų vartojimą, bet ir psichinę sveikatą. Labiausiai mano, nes jau ne vieną kartą įsitikinau, kad mano emocijos tiesiogiai veikia vaikų kosulį ir slogą. Ne kartą įvairioje literatūroje skaičiau ir savo patirtimi galiu patvirtinti, kad iki trejų metų vaikas yra iš viso neatsiejamas nuo mamos sveikatos, energijos ir emocijų. Noriu sveikų vaikų? Turiu rūpintis savo sveikata ir gyvenimo būdu.
Taip prieš septynis metus pradėjau „sveikatos reformą” savo galvoje ir šeimoje. Mąstydama apie savo vaikų sveikatą galvojau, kad aš turiu ne tik atstatyti jau pažeistą savo vaikų imuninę sistemą, bet ir kaskart stiprinti profilaktiškai. Aš tarsi pradedu ne nuo nulio, o su dideliu minusu, kurį irgi pati padariau savo vaikams duodama antibiotikus, skiepydama, vartodama kitokius vaistus.
Pradėjau vis mažiau ir mažiau vartoti vaistų juos gydydama. Jie sirgdavo ilgiau, nei gydant įprastais vaistais – paracetamoliu, antibiotikais, bet aš labai džiaugiausi vis ilgindama sveikus tarpus tarp jų ligų. Tada namuose turėjau tik skysto kiniško kordicepso (kordicepsas, tai aukštesnysis grybas, skirtas imuninei sistemai stiprinti), homeopatinių žvakučių nuo temperatūros, sirupo nuo kosulio, eukalipto tepalo ir ibuprofeno sirupo, kurį naudojau išskirtinai retais atvejais, pvz., kai labai aukšta temperatūra tęsiasi daugiau nei tris dienas.
Visi trys dažnai slogavo ir kosėjo, kartais turėdavo temperatūros. Sąmoningai nematuodavau temperatūros, nes žinojimas, kad termometras rodo daugiau, nei trisdešimt devynis laipsnius, tik sukelia bereikalingą paniką ir trukdo išlikti ramiai, trukdo vadovautis intuicija. O vaikui tuo metu ypač reikia mamos stiprybės ir ramybės. Aukšta temperatūra yra natūrali organizmo reakcija kovojant su virusais ir infekcijomis. Todėl jos nenumušinėju jokiais vaistais, jeigu jaučiu, kad nereikia: vaikas geria skysčių, pakankamai miega, nepervargsta, nėra traukulių.
Tikiu, kad kosulys yra pirmas ženklas, jog vaikui trūksta meilės ir prisilietimų. Todėl prasidėjus kosuliui, pasiguldau ir tepu aliejumi, masažuoju ir glostau nugarytes, aktyvuoju delnų ir padų taškus. Nesu profesionali masažistė, bet to ir nereikia. Vaikui reikia prisilietimų ir to laiko, kurį mama praleidžia su juo. Jeigu kosulys užsitęsia, plaučiuose būna karkalų, tai pasiguldau ant kelių taip, kad galva būtų šiek tiek žemiau ir su delnais švelniai daužau nugarytę – tarsi „atmušinėju” karkalus iš plaučių. Šito mane pamokė mano vaikų gydytoja.
Kai kosėja, tepu nugarą eukalipto tepalu, masažuoju. Mano vaikams labai patinka pasaka, kai ant nugaros „sėju”, „ariu žemę”, „ateina” drambliai, kiškiai, „atskrenda” žvirbliai ir „lesa” sėklas. Tai ir linksma pramoga, ir nauda, ir vaikas gali ilgiau, kantriau išgulėti per masažą. Aišku, dabar jau tos pasakos reikia tik mažyliui. Didieji tik juokiasi ir tarsi gyvatės rangosi nuo tokios mano pasakos ir masažų. Bet jie neserga, todėl ir masažuoju labai retai.
Tikiu, kad kosulys yra pirmas ženklas, jog vaikui trūksta meilės ir prisilietimų.Birutė Jakučionytė
Vienas iš mano sūnų, Bernardas, sušalęs kosėdavo „laringitiniu” kosuliu, lyg lotų – neišgydysi nei tepaliuku tepdamas nugarą, nei masažuodamas. Pabandžiau išsivirti bulvių puodą ir sėdėti su juo po antklode, bet man buvo taip baisu, kad nenusidegintų, o vaikui dar baisiau sėdėti tamsoje po antklode. Dėl patirtų nepatogumų su karštų bulvių puodu, nusipirkau garinį inhaliatorių. Taip, tai brangokas malonumas gydyti kosuliui, bet aš dabar jį naudoju jau keturiems vaikams, todėl investicija seniai atsipirko.
Stengiuosi nepanikuoti ir tada, kai vaikai sirgdami nieko nevalgo. Manau, kad minimaliai ar visai nevalgant galima greičiau pasveikti. Tačiau stebiu, kiek jie geria ir raginu tai daryti. Tikiu, kad dažnai vaikas pats intuityviai žino, kas jam yra geriau, todėl labai svarbu įsiklausyti į jo kūno poreikius. Jeigu nevalgo, vadinasi, jam taip geriau ir aš neturiu teisės bėgioti iš paskos su šaukštu, kad prikimščiau jo skrandį. Žinau, kad stebėti, kad tavo vaikas dėl aukštos temperatūros numetė per tris dienas kelis kilogramus svorio yra žvėriškai sunku, tai prieštarauja motiniškiems instinktams, bet aš pasikliauju vaikų savisaugos instinktais. Joks vaikas nenumirs iš bado besigydydamas, jeigu šalia yra pakankamai maisto. Instinktai neleis.
Augant vaikams supratau, kad kosulys nėra pavojaus varpai iš karto lėkti pas gydytoją, nes esą „štai jau greitai prasidės plaučių uždegimas, ir vaikas mirs”. Kosulys yra tik nesąmoningas vaiko prašymas dar daugiau meilės, šilumos, dėmesio ir prisilietimų. Ar tai gali atstoti kokie nors antibiotikai?
Kai kuris nors iš vaikų kosėja ar sloguoja ir prašo mano dėmesio, ar blogai jaučiasi, sąmoningai atidedu visus darbus ir darau viską, kad mano vaikui palengvėtų: masažuoju, glostau, dainuoju, sūpuoju, nešioju ant rankų, groju su Gongais ar Tibeto dubenimis ir myliu besąlygiškai. Nes jau iš patirties žinau, kad jeigu tuo metu, kai sergantis prašo dėmesio, aš neatsitrauksiu nuo darbų, nes gal kažką svarbaus veikiu – kitiems vaikams maistą gaminu ar plaunu indus, kalbu telefonu darbo reikalais, tai mano vaiko liga truks ilgiau. Aš tarsi susitelkiu tuo metu tik dėl sergančio, sukaupiu visą savo kantrybę ir pildau visus jo norus, nepaisydama jokių kaprizų, verkimo ir vaikiško zyzimo.
Kuo labiau susitelkusi ir mylinti esu ir kuo daugiau dėmesio pavyksta skirti, tuo greičiau vaikas pasveiksta.
Nežinau, kaip paaiškinti, bet aš tarsi pilnai ir visiškai prisiimu atsakomybę už sergantį vaiką ir tikiu, kad jo pasveikimas priklauso nuo manęs. Kai vaikas serga, aš galvoju, kodėl jis susirgo iš viso, ko jam trūksta? Kokią žinią man neša jo liga? Beje, taip pat aš manau ir apie suaugusių ligas. Susergame tik tada, kai norime susirgti. Kartais nesąmoningai, nes kūnas būna pervargęs nuo fizinio krūvio ar streso ir pats pasidaro sau „atostogas” – atsigula į lovą ir karščiuoja.
Aš sergu labai retai, nors turėdama tokį „bagažą” turėčiau turėti tikrai silpną ir pavargusį kūną – keturi nėštumai ir keturios Cezario operacijos, keturios spinalinės nejautros, dar trys operacijos su pilna narkoze, stresas dėl skyrybų ir emigracijos, viršsvoris, nuolatinis ir nepertraukiamas galvojimas, kaip išmaitinti vaikus. Tačiau mano saviįtaiga tokia stipri, kad aš beveik niekada nesergu.
Jeigu skauda gerklę, tai aš mintyse tarsi kokiu švelniu šepetuku ją valau ir įsivaizduoju, kaip ji gyja. Panašiai, kaip įsipjovus pirštą užgyja žaizda, taip turėtų mūsų organizmas išsigydyti pats bet kokią ligą. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų organizmas turi neribotas, dar neištirtas ir neįrodytas savigydos galias. Jeigu skauda gerklę ar galvą klausiu savęs ką čia tas skausmas reiškia ir kodėl man ją skauda? Ką darau neteisingai, kad kūnas skambina varpeliu? Ko jam trūksta?
Prieš metus iš kaimo Trakų rajone mes išsikraustėme į Londono centrą.
Tada tikrai maniau, kad vaikai turėtų dažniau susirgti ne tik dėl pasikeitusio oro, maisto, bet ir dėl streso. Tačiau mano baimės nepasitvirtino. Šį rudenį nei vienas iš jų nesusirgo.
Suaugęs žmogus gali labai daug padėti sau išsigydyti vien teisingomis mintimis. Tačiau su mažais vaikais yra sudėtingiau, bet kai mano vyresnėliui suėjo septyni sugalvojau, kad dabar jau ir jis pats gali motyvuoti save būti sveiku. Tai turėtų būti ne tik mano, bet ir jo tikslas. Jo galvoje tarsi turi būti įdėta mintis: „Būti sveiku yra gerai ir aš toks esu.” Žinau, kad labai rizikavau, bet kai pradėjo lankyti pirmą klasę, pasakiau: „Aš tau nupirksiu pavasarį tai, ko tik tu panorėsi, jeigu nei vienos dienos dėl ligos nepraleisi mokyklos. Iki tūkstančio litų vertės”. Tiek tada įvertinau savo vaiko metų sveikatą. Jis nesusirgo. Neprisimenu, ką pirkau, bet man atrodo, kad vieną iš brangiausių Lego konstruktorių. Tikrai mažiau nei už tūkstantį.
Man nebuvo gaila buvo išleisti kelis šimtus litų, būčiau išleidusi ir tą tūkstantį. Jeigu jis būtų dažnai sirgęs, aš negalėčiau dirbti, išleisčiau daug pinigų vaistams ir jo ligos būtų kainavę daugiau, nei tūkstantis. Štai taip rizikavau tada, bijojau kam ir garsiai prasižioti, bet mano rizika atsipirko su kaupu. Dabar jau nei vienas iš mano vaikų net nebegalvoja, kad reikia labai stengtis, jog nesusirgtum. Būti sveiku tarsi savaime suprantamas dalykas, už kurį esi pats atsakingas. Dabar jau trys didieji žino, kad už norą ir pastangas nesirgti, mokslo metų gale bus paskatinti prizais. Su malonumu perku jiems dovanas už metus, praleistus be ligų.
Tai, kad jie sveiki, tikrai nereiškia, kad aš nieko nedarau visai. Kiekvieną rudenį ir pavasarį aš profilaktiškai stiprinų jų imunines sistemas vitaminais ar maisto papildais. Investuoju į jų sveikatą, o ne gydau ligas. Šiandien mūsų namuose yra tik tokios gydymo priemonės: Gongai ir Tibeto dubenys, inhaliatorius, kiniškas „Fohow” kordicepsas, lietuviškų vaistažolių arbata, medus, eukalipto tepalas.
Nuo šiandien pradėkite filtruoti savo mintis ir žodžius: pasakymai ar pagalvojimas “vaikas nuolat serga” tik sustiprina įsitikinimą ir būtinai gauname patvirtinimų, kad taip ir yra.Birutė Jakučionytė
Ką galėčiau patarti visoms mamos, kurių vaikai serga, bet jos nuoširdžiai tiki, kad jie turėtų būti sveiki ir jų intuicija sako, kad atsakomybė už vaikų sveikatą priklauso tik nuo jų asmeniškai, o ne nuo genų, paveldėjimo ar dar kokių, iš anksto nulemtų ir nepakeičiamų, veiksnių? Pirmiausia labai stipriai susimąstyti apie savo įsitikinimus ir savo žodžius. Nuo šiandien pradėkite filtruoti savo mintis ir žodžius: pasakymai ar pagalvojimas “vaikas nuolat serga” tik sustiprina įsitikinimą ir būtinai gauname patvirtinimų, kad taip ir yra. Jie tikrai serga. Per vieną dieną to nepakeisi. Reikia laiko. Po truputį mintyse keist savo nuostatą nuo “Vaikas nuolat serga” į ” Žiūrėk, jau savaitę ištempėm darželyje ir tik savaitę sirgo”, “Žiūrėk, jau tik dvi dienas sirgo ir dvi savaites eina į darželį”. Gali prireikti metų, kol pavyks: “Mano vaikas serga labai retai, na, pora kartų per metus, rudenį ir pavasarį”.
Dar po kiek laiko ateis ir taip, kaip aš dabar sakau: “Mano vaikai sveiki ir nei vienas dėl ligos dar nėra nei karto praleidęs pamokų! Niekada!”. Pati negaliu tuo patikėti, bet taip yra. Yra labai daug neteisingų nuostatų, kurios trukdo jums auginti sveikus vaikus: „Normalu, kad serga, brolis iš darželio parnešė ir kitiems vaikams”. Ne, nenormalu. Jeigu namuose esančių vaikų imuninė sistema stipri, tai kodėl jie turėtų užsikrėsti nuo brolio ar sesės? Arba „Gerai, kad serga mažas, persirgs visom ligom ir užaugęs bus sveikas.” Aš taip nemanau. Tai saviguoda ir vėl tos pačios atsakomybės nesuvokimas. Filtruokite savo pasisakymus vaikų sveikatos klausimais, kai apie tai pasakojate kitiems. Nustokite garsiai kartoti, kad “Štai ir vėl susirgo”, “Tik nuėjo į darželį tris dienas ir vėl namuose savaitę serga”.
Tik pakeisti nuostatas nepakanka, reikės labai daug kantrybės ir išminties norint padėti savo vaikams būti sveikiems. Yra daugybė būdų ir priemonių, kurios stiprina imuninę sistemą, arba alternatyvių gydymo būdų, kai vaikas vis tik vėl suserga. Kiekviena mama turi surasti tai, kuo tiki pati ir kas padeda jos vaikams. Netikėkite, kad yra kokia nors panacėja nuo visų ligų! Man yra kartą taip buvę: papasakojau bičiulei apie kordicepsą, ji nusipirko ir pradėjo girdyti juo savo vaikus, kurie iki šiol kelerius metus nuolat sirgo. Po kelių dienų ji pasipiktinusi skambina man ir sako, kad nepadeda, vaikai vistiek serga. Aš jos klausiu: “O tu masažuoji, glostai juos, ką nors dar darai?” Tada išgirdau: “Tai tiek pinigų sumokėjau ir dar kažką turiu daryti?” Taip, turi, niekas nepadės, jeigu nebus pakankamai meilės ir dėmesio sergančiam vaikui.
Rekomenduoju skaityti daug straipsnių, domėtis alternatyviais gydymo būdais, kitų šalių patirtimi. Jeigu eisite teisingu keliu, vieną dieną ir jūs savo galvoje turėsite visą filosofiją apie savo ir vaikų sveikatą, kuri padeda jums būti sveikiems.
Žinau, kad daug kas pyks ant manęs už tai, ką aš parašiau ir norės priešintis, kad jums tai yra tikrai visai kitaip, kad jūsų vaikai serga, nes „jie gimė silpni”, „jie paveldėjo”, „jūs nieko negalite pakeisti, nes visi serga”, „jie eina į darželį ir ten „pasigauna” visas įmanomas „bacilas”, kad jūs viską darote, o jie vis tiek serga ir dar daug kitų pasiteisinimų, kodėl jūsų vaikai serga. Patarimas tik vienas: domėkites ir skaitykite, ieškokite informacijos, kaip ištroškęs dykumoje vandens, junkitės prie FB grupių (viena tokia yra Skiepai, vaistai ir ligos), kuriose dalinamasi priešinga informacija tai, kurią jūs kasdien girdite ir matote per TV, spaudoje, kurią jums nuolat kartoja gydytojai. Teisingos informacijos žinojimas suteiks jums didesnį tikėjimą savo galiomis ir atsakomybe, nesinorės visko užkrauti gydytojams ir sergantiems aplinkiniams. Bandykite, eksperimentuokite tol, kol jūsų vaikai taps sveiki, nes už kiekvieno vaiko sveikatą atsakingi yra jo tėvai. Šimtu procentų.
Su pavasariu!
Birutė
