Sukūrusi ne vieną socialinį projektą Lietuvoje, parašiusi dvi atviras knygas apie savo gyvenimą ir skyrybas su savo keturių vaikų tėčiu, Birutė Jakučionytė jau šešti metai gyvena Anglijoje.
Tačiau interviu su Birute susitinkame vienoje Vilniaus kavinėje. „Kažkas nepaleidžia manęs, tarsi siūlu esu surišta su Lietuva”, – šypsosi moteris ir pasakoja mums apie tai, kuo gyvena šiandien ir kokie nauji projektai ją vis dažniau atvilioja į Lietuvą.
Birute, kaip gyvenate šiandien?
Aš labai gerai gyvenu. Esu laiminga dėl savo vaikų, kaip jiems sekasi. Aš visada jais džiaugiausi, nuo gimimo, o man sakydavo: „Palauk, ateis paauglystė”. Ir ką? Atėjo! Nenoriu prisišnekėti, bet aš jais labai patenkinta. Vyriausiam sūnui Kristupui Pijui – 15, Bernardui – 12,5, Kostui Marijonui – 11, o mažiausiam Teodorui – 7 metai. Matydama savo draugų, giminių vaikus ir jų paauglystės kančias, galiu pasakyti, kad arba mane kažkas ten viršuje myli, arba aš priimu teisingus auklėjimo sprendimus. Man gera matyti jų paauglystę, tai suteikia daug džiaugsmo, o ne panikos. Aišku, tolerancijos ribos mano begalinės. Taigi, gyvenu puikiai, o visiems, kurie klausia apie vaikus, atsakau, kad galiu tik girtis jais, o ne skųstis.
Štai vyriausiasis Kristupas pats sugalvojo, kad jam reikia groti pianinu. Jau antrus metus į namus ateina mokytoja ir jis pats, nieko neverčiamas, mokosi groti. Man vis nepatikdavo, kad jis mažai fiziškai juda, tačiau prieš kelis mėnesius pats nusprendė, kad reikia sportuoti sporto klube. Nemaniau, kad ilgai ištvers, Tačiau klydau – tris kartus per savaitę jis eina sportuoti. Mano vyresnėlio atsakomybės lygmuo didelis, be to, jis puikiai mokosi mokykloje ir nori būti mokslininku arba verslininku. Prieš kelias savaites važiavau į parodą groti gongais ir ten turėjau rankdarbių prekybos vietą. Viena būčiau nesusitvarkius, todėl vežiausi ir jį drauge. Kristupas visą dieną prekiavo ir bendravo su pirkėjais. Džiaugiuosi, kad turiu namuose tokį didelį pagalbininką. Visi mano sūnūs yra labai skirtingų charakterių, bet man taip gražu matyti, kaip jie auga ir skleidžiasi kaip asmenybės.
Mažasis Teodoras atneša mums visiems daug džiaugsmo, jo buvimas tarsi gydo, suvienija, apjungia. Suprantu, kad būdama keturių vaikų mama esu gavusi nerealią dovaną. Kiekvienam galiu to linkėti.
Aišku, keturių vaikų auginimas ir buitis nėra tik dovanėlė – kartais gan sudėtinga viską suorganizuoti ir sustyguoti, tačiau gyvenimą lengvina tai, kad drauge gyvena sesuo Rasa ir mes gyvename Anglijoje, vaikai ten eina į mokyklas. Namų darbų mažiems vaikams niekas neužduoda, o didesnieji juos padaro patys savarankiškai, aš nesikišu. Taigi, man nereikia tikrinti namų darbų, taip pat nereikia vežioti jų į mokyklas – tuo pasirūpina pačios mokyklos.
Koks didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir britiškosios švietimo sistemų?
Esminis skirtumas yra tas, kad mes Lietuvoje daugiausia investuojame į tai, kas vaikui nesiseka, į tą dalyką, kurį jis moka prasčiausiai. Laiką ir pinigus investuojame į jo menkiausiai išvystytą talentą, gebėjimą, savybę. Vietoj to, kad darytume atvirkščiai, pavyzdžiui, jei vaikas gerai piešia, lavintume šį jo talentą, o ne priekaištautume ir gniuždytume jo savivertę dėl to, kad jam nesiseka matematika.
Anglijoje švietimo įstaigose atkreipiamas dėmesys į jo geriausias savybes. Turiu jau keturių angliškų mokyklų patirties – kai gyvenome Londone, vaikai mokėsi dviejose – pradinėje ir pagrindinėje mokyklose, dabar gyvename mažame miestelyje ir čia vaikai lanko dvi. Kiekvienoje mokykloje juos tarsi „nuskenuoja”, aiškinasi, kas geriausiai sekasi ir lavina būtent tą dalyką. Nežinau, gal kiti čia gyvenantys pasakytų kitaip, bet mano patirtis būtent tokia.
Pradinėje mokykloje, kurią šiuo metu lanko abu mažiausieji, klasės nedidelės, iki 20 vaikų. Mokytojai juose sugeba įžvelgti vaiko stipriausias savybes. Jei greitai bėga – pasiūlys ir nuves į lengvąją atletiką, jeigu gerai spardo kamuolį – į papildomas futbolo treniruotes, priims į mokyklos komandą, ugdys sportiškumą, vežios į varžybas.
Mums Lietuvoje nuo pradinės mokyklos sako, kad „su tavimi kažkas negerai”, tu nemoki tai to, tai ano. O Anglijoje nuo mažų dienų sako, kad „su tavimi viskas gerai”. Žmogus vienur auga tikėdamas, kad jam kažkas yra ne taip, o kitur – kad jis protingas, gudrus, reikalingas.Birutė Jakučionytė
Ką reiškia toks esminis skirtumas? Mums Lietuvoje nuo pradinės mokyklos sako, kad „su tavimi kažkas negerai”, tu nemoki tai to, tai ano. O Anglijoje nuo mažų dienų sako, kad „su tavimi viskas gerai”. Žmogus vienur auga tikėdamas, kad jam kažkas yra ne taip, o kitur – kad jis protingas, gudrus, reikalingas.
Kai kalbame apie švietimo sistemas, jos iš esmės skiriasi. Lietuvoje mums duoda platų išsilavinimą ir akiratį. Baigę mokyklą mes žinome, kaip sujungti tai, ko nematai kairėje, su tuo, ko nematai dešinėje. Mus padaro gudriais išgyventi sistemoje. Anglijoje baigusieji mokyklą turi gal siauresnio profilio žinias, bet labiau pasitiki savimi. Kaip mama savo vaikams aš renkuosi antrą variantą, noriu, kad jie augtų laisvi ir be psichologinių problemų. Aš nebijau pasakyti, kad užaugau tikrai traumuota, ir mokykla čia suvaidino svarbų vaidmenį. Turėjo praeiti daug metų įvairių terapijų, saviugdos užsiėmimų, kad patikėčiau, jog su manimi viskas gerai ir atstatyčiau kažkada absoliučiai sugriautą savo savivertę.
Lietuvos mokyklų viena didžiausių problemų yra patyčios. Ar teko su jomis susidurti emigracijoje?
Neteko. Nieko nežinau apie jas. Gal paskaitys šį interviu kiti Anglijoje gyvenantys lietuviai ir sakys, kad nusišneku, bet kalbu iš savo ir savo vaikų patirties. Maniškiai pasakoja, kad jiems nuo mažų dienų siunčiama žinia, kad visi žmonės yra lygūs, vienodi, visi geri, nepaisant, kokios seksualinės pakraipos yra, kokia jų odos spalva ar religija. Tolerancijos ir kito žmogaus priėmimo čia mokoma nuo mažų dienų. Turiu pripažinti, kad tai pakeitė ir mano nuostatas. Aš šiandien kitaip priimu kitokius žmones – visi jie yra verti pagarbos.
O kaip sekasi namuose išlaikyti lietuvišką dvasią?
Vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai, o mes visi tarpusavyje – lietuviškai. Visi jie moka skaityti lietuviškai, bet kartais skaito, o kartais ne. Karts nuo karto susigriebiu, kad ojojoj, ką čia daryti, kad jie skaitytų ir rašytų lietuviškai, bet žiūrėk, kuris nors jau paėmęs lietuvišką knygą skaito. Viskas vyksta natūraliai. Tiesa, rašyti jau sunkiau. Gal tik vyriausiasis prisimena Lietuvoje turėtus rašymo įgūdžius, o visi kiti rašydami painioja š, č, ž bei nosines raides.
Mažiausiajam Teodorui yra sudėtingiausia. Kai išvažiavom, jam buvo vos metukai, tad jo vystymasis, visas pasaulio suvokimas ir pažinimas vyksta anglų kalba. Jam dažnai pritrūksta žodžių kalbant lietuviškai, bet aš nepanikuoju ir nesureikšminu to. Žinau, kad jie negrįš gyventi ir dirbti į Lietuvą, nes to nenori. Tikimybė, kad jiems reikės lietuvių kalbos, labai nedidelė. O jei reikės, pasimokys. Suprantu ir tai, kad aš dabar negalėčiau su jais grįžti į Lietuvą, nes tiesiog sugadinčiau jiems gyvenimą. Jiems būtų labai sunku Lietuvoje. Nepaisant to, kad aš pati esu labai prisirišusi prie Lietuvos, čia dažnai būnu, turiu daug projektų ir planų.
Papasakok apie savo naujausius planus – vaikų vasaros stovyklas.
Jau penkerius metus kiekvieną vasarą Lietuvoje organizuoju stovyklą savo vaikams ir jų draugams. Viskas buvo taip: kai su vaikais išvažiavau iš Lietuvos, buvo jausmas, kad išroviau juos su visomis šaknimis, atėmiau turėtus draugus ir gimines. Pati grįždavau į Lietuvą gana dažnai ir iki šiol palaikau ryšius su draugėmis, o jie atskrenda kartą ar du per metus. Sugalvojau jiems kompensaciją, kad reikia daryti stovyklą vasarą savo vaikams, į kurią sukviesčiau draugų ir giminaičių vaikus ir jie drauge su maniškiais pabūtų savaitę. Sukūriau stovyklos programą, surinkau vadovų komandą, ir tai buvo labai sėkmingas projektas. Visi vaikai, pabuvoję toje stovykloje, pusę metų kalba, kaip ten buvo, o tuoj po Naujųjų metų pradeda laukti ir klausinėti, kaip ten bus šiemet. Kiekvienais metais važiuoja tas pats branduolys, atsiveža draugų, giminių ir kasmet visi norintys netilpdavo – aš likdavau su ilgiausiu, kartais net dvidešimties vaikų sąrašu, kurie labai norėtų patekti į stovyklą. Gaudavau labai daug prašymų iš tėvų, kurių nepažįstu, o aš jiems turėdavau atsakyti: „Atleiskit, mūsų stovykla uždara, tik giminėms ir draugams.”
Šiemet nusprendžiau, kad laikas žengti didesnį žingsnį pirmyn, turiu stiprią vadovų komandą ir galiu suorganizuoti daugiau stovyklos pamainų. Tad šiemet bus net keturios Gervinių stovyklos pamainos. Viena stovyklos pamaina jau visiškai užpildyta, trijose dar yra vietų (daugiau – www.jakucionyte.lt). Pirmoji stovyklos pamaina bus skirta tik 8 – 16 metų mergaitėms, tai mergaitiško švelnumo, moteriškumo, šokių, lengvumo, kūrybos, rankdarbių, moterų ratelių ir pašnekesių apie pačius slapčiausius dalykus stovykla. Tai stovykla apie seserystę, viena kitos palaikymą, apie skirtingas moteriškumo tradicijas kitose šalyse. Šios pamainos programą kuriame ir vesime drauge su kita keturių vaikų mama, havajietiškų šokių mokytoja, projekto „Išmani moteris” koordinatore Aurelija Martūniene.
Visada maniau ir manau, kad vaikai yra man lygūs. Žiūrėjau į juos ne kaip į vaikus, bet kaip į sielas. Mano siela lygi vaiko sielai. Vaikai turi gerbti tėvus, nes pastarieji turi daugiau patirties. Tačiau toji patirtis turi pliusų ir minusų. Kartais ji trukdo, nes norisi per daug kontroliuoti savo vaikus.Birutė Jakučionytė
Antroji stovyklos pamaina, kurioje mano dešinioji ranka bus aktorė ir režisierė Gintarė Čepukonytė, su teatro pakraipa, trečioji ir ketvirtoji pamainos – bendros, pagal patikrintą ir daug metų tobulintą programą. Stovyklos vyksta Trakų rajone, kaimo turizmo sodyboje „Gervių takas”, apsuptoje miško ir tvenkinių.
Man buvimas su vaikais yra pati nuostabiausia gyvenimo dovana. Stovyklose turime nusistovėjusią, patikrintą programą, tačiau aš daug eksperimentuoju, mokau vaikus savo patirčių – pernai sukūrėm renginio šeimoms programą kaip mažo verslo modelį ir tą renginį suorganizavom. Visi stovykloje dalyvavę vaikai turėjo galimybę dirbti renginyje pačius įvairiausius darbus ir užsidirbti pinigų. Arba sugalvojau, kad rytais reikia su vaikais daryti meditacijas ir apsikabinimo seansus. Pabandėm. Pavyko ir visiems patiko. Kadangi pati groju su gongais, iš patirties žinau, kad vaikai sunkiai išguli garso terapijos seansuose, bet kasmet stovykloje prieš naktinį žygį visi ramiai išguli apie pusantros valandos, patiria garso terapijos seansą, o kai kurie pamiega pietų miego.
Birute, pasakoji apie Lietuvoje likusius draugus, o kaip yra svetur – ar lengva susirasti draugų?
Jau trečius metus gyvename nedideliam Anglijos kaimelyje, turim jau vietoje susirastų naujų bičiulių lietuvių, estų, ukrainiečių, tačiau jų labai nedaug. Gal senstu, bet man nėra poreikio ieškoti naujų pažinčių. Su ilgamečiais draugais Lietuvoje mes dažnai sėdime apsikabinę, suprasdami, kokia laimė yra turėti draugų, su kuriais praėjai ugnį ir vandenį. Tai tarsi bendras sielų išgyvenimas, kai tavo širdis atverta kitam žmogui, o jo širdis atverta tau – brandi santykių kokybė. Britai kitaip draugauja. Jie mandagūs, šiltai bendrauja, bet išgėrę arbatos, uždaro namų duris ir pamiršta tave.
Kokių dalykų pasiilgsti, kuriuos mielai perkeltum iš Lietuvos į Angliją?
Visą gyvenimą kažką pardavinėju ir manau, kad turiu neblogus pardavimo įgūdžius. Labai norėčiau, kad mano pardavimo įgūdžiai veiktų Anglijoje, bet taip nėra. Jie neveikia. Ten neveikia pardavimai socialiniuose tinkluose, Lietuvoje įprasti kvietimo į renginius ir viešinimo būdai. Anglija vis dar yra skrajučių šalis, kas man yra nepriimtina. Lietuvoje jau daug metų niekas nedalija skrajučių, o britai tai daro. Todėl mano turimi pardavimo įgūdžiai čia neveikia, daug kartų bandžiau, bet nieko kito nelieka kaip atspausdinti skrajučių apie artėjančius renginius ir jas dalinti, kabinti skelbimus parduotuvėse ir kaimelių skelbimo lentose.
Dar norėčiau perkelti savo sodybą iš Lietuvos į Angliją, kad būtų vietos visiems norintiems pasisvečiuoti, kad turėtume daržą ir didelių medžių, savo gėlynus. Gyvenant Lietuvoje mūsų namuose viešėdavo daug žmonių, nuolat vykdavo kažkoks veiksmas. Kita vertus, dabar namai labiau uždari, tačiau saugesni vaikams, o kai man norisi su žmonėmis pabūti, nuvažiuoju ir pabūnu. Daug skraidau – groju gongais, organizuoju kūrybines dirbtuves ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje, Ukrainoje, Danijoje. Taip patenkinu ir savo keliavimo poreikį.
Birute, visada labai domėjaisi vaikų auklėjimu ir esi išbandžiusi įvairiausių metodų. Koks tau variantas artimesnis: kai vaikai yra draugai savo tėvams ar kai išlaikoma tėvų/vaikų hierarchija?
Visada maniau ir manau, kad vaikai yra man lygūs. Žiūrėjau į juos ne kaip į vaikus, bet kaip į sielas. Mano siela lygi vaiko sielai. Vaikai turi gerbti tėvus, nes pastarieji turi daugiau patirties. Tačiau toji patirtis turi pliusų ir minusų. Kartais ji trukdo, nes norisi per daug kontroliuoti savo vaikus.
Vaikai yra tėvų mokytojai. Niekas tiek neišmoko tėvų, kaip vaikai. Kantrybės, priėmimo, kitokio požiūrio, tolerancijos, supratingumo. Prisimenu, kokia griežta ir kategoriška buvau susilaukusi pirmojo vaiko ir kaip pasikeitė mano požiūris, kai auginu keturis. Anksčiau nenueidavau miegoti, kol vaikas žaislų nesusirinkdavo ir nesusidėdavo į dėžes. Dabar Teodoras žaidžia per abu namo aukštus ir dar laiptinėje, jo žaidimas tęsiasi tris dienas, jis vynioja iš virvių tokius voratinklius, ir mes visi laipiojame per jo virves ir žaislus. Vaikai mane sušvelnino, padarė tarsi tokią labiau „tekančią”. Taip, aš turiu daugiau patirties, bet turiu vaikui leisti kurti savo patirtį, kad jis mokėtų klysti. Juk iš savo klaidų jie mokosi ir auga.
