Šiais laikais dar yra tokių tėvų, kurie naiviai mano, kad vaikas iki metų tik miega ir valgo, todėl visai nebūtina lavinti jo intelekto.
Jiems antrina ir seneliai, kartodami, kad mažylis pats visko išmoks ir susipažins su jį supančiu pasauliu. Ankstyvojo ugdymo specialistai su tuo nesutinka. Jie tvirtina, kad kuo vaikas jaunesnis, tuo jis imlesnis informacijai, todėl tiesiog būtina su juo ieškoti kuo įdomesnės veiklos bei žaisti. Nežinote, nuo ko pradėti, kad kasdienė veikla su kūdikiu virstų žaidimais ir ugdančiomis pamokėlėmis? Savo patarimais ir rekomendacijomis dalinasi vaikų kūrybiškumo ugdymo studijos „Kuria vaikai” vadovė Dovilė Preimontė.
Ar tiesa, kad žaidimai – vienas efektyviausių pasaulio pažinimo būdų?
Tikrai taip – žaidimai nėra tik pramoga ir atrakcija, tai būtinybė vystytis protinei, emocinei, socialinei bei psichinei vaiko raidai. Ir ne tik kalbant apie ūgtelėjusius vaikus, bet ir pačius mažiausius – kūdikius ir netgi naujagimius. Tik, žinoma, pastarųjų žaidimai yra kiek kitokie.
Atsiras tėvų, manančių, kad žaisti su vaiku galima tik tada, kai turi daug brangių žaislų? Ar toks požiūris teisingas? O gal užteks paprastų buities daiktų, kuriuos galima rasti kiekvienuose namuose?
Aš labai tikiuosi, kad tokių tėvų jau nebelikę arba jų labai nedaug, nes tai visiškas mitas. Dažniausiai netgi būna priešingai – kai kurie brangūs žaislai yra visiškai beverčiai ir jokios naudos vaiko tobulinimui neduodantys, jie slopina aktyvumą žaidimo procese. Pasyvus žaidimas, kai žaislas žybsi, juda, groja, atlieka viską už vaiką vos spustelėjus vieną ar kitą mygtuką, jau nuo pat mažumės slopina prigimtinį vaiko kūrybiškumą, atradimų ir pažinimo džiaugsmą. Įvairūs saugūs buities rakandai, maisto produktai yra būtent tos priemonės, iš kurių be didesnių pastangų galima sukurti daug lavinančių žaislų patiems mažiausiems.
Ką galima nuveikti su kūdikių iki trijų mėnesių? Ar yra žaidimų, kurie padėtų lavinti tokio mažo vaikučio raidą?
Manau, kad tokio amžiaus vaiko vienintelis ir pats geriausias žaislas yra mama ir patys artimiausi aplinkos žmonės. Kalbant apie žaidimus su tokiu mažyliu, mes neturime omenyje žaislų, o akcentuojame ryšį ir bendravimą. Toks artumas yra tiesiog būtinas! Žaidimai tokiu atveju yra jūsų nuolatinis kalbėjimas su kūdikiu, dainavimas ir šypsojimasis, veido mimikų demonstravimas, šokimas su juo laikant glėbyje… Tam nereikia paskirti specialaus žaidimų laiko, tą galite daryti tiesiog kiekviename procese – prausiant, keičiant sauskelnes, maitinant ir t.t. Toks nuolatinis bendravimas su kūdikiu, visų pirma, leis jums geriau pažinti šį naują žmogų, o jam sukurs gyvybiškai svarbų saugaus prisirišimo ir pasitikėjimo jumis jausmą. Be šio svarbaus aspekto, tokia žaidimų forma padeda sparčiai vystytis smegenims, kurti naujas neuronų jungtis ir, žinoma, lavina vaiko kalbinę raidą bei kaupia žodyną. Na, ir žinoma, net ir tokio amžiaus kūdikiui jau galima skaityti – tai daryti niekada ne per anksti!
Kokie žaidimai patys smagiausi ir naudingiausi su jau paaugusiu kūdikiu – 3–6 mėnesių?
Be visų anksčiau minėtų veiklų, kurias reikia tęsti, tokio amžiaus kūdikiui jau galima duoti įvairių tekstūrų bei garsus skleidžiančių saugių daiktų, kad, palietus, jaustų skirtingus pojūčius ir garsus (pavyzdžiui, namuose gamintų pojūčių maišelių ar pagalvėlių). Su tokio amžiaus kūdikiu jau galima (ir reikia) bendrauti vokaliai – atkartojant atsakyti į jo skleidžiamus garsus, taip padrąsinant ir pamokant skleisti vis įvairesnius, o prie to pridėjus įvairias veido mimikas, pavyksta tiesiog tobulas žaidimas! Tokiame amžiuje labai tinkami įvairūs žaislų stoveliai, po kuriais gulintis mažylis stengiasi pagriebti ir pačiupinėti ten prikabintus žaislus ar daiktus. Ir nebūtina pirkti brangių jau pagamintų – pasitelkę išmonę, tėvai namuose gali pasigaminti net daug geresnių! Tokiam mažyliui jau bus smagi ir kita vaikų mėgstama atrakcija – stebėti, kaip aplink jį pučiate muilo burbulus ir jie subliūkšta. Vertėtų pasimokyti ir labai paprasto kūdikių masažo – juo ne tik stiprinsite kūdikio fizinę būklę, bet sukursite atpalaiduojantį, malonų bei tarpusavio ryšį stiprinantį vakaro ritualą.
Vaikas jau pradėjo sėdėti. Ar žaidimų ir veiklų spektras išsiplečia?
Tokiame amžiuje jau galima pradėti mano labai mėgstamas ir itin svarbias, kūdikio pojūčius lavinančias, sensorines veiklas. Pagrindinis tokio amžiaus vaikų pasaulio pažinimo būdas yra visi jų pojūčiai, todėl reikėtų sukurti kuo daugiau įvairesnių situacijų jiems pažinti ir atrasti. Kadangi visus tokio amžiaus mažylio pojūčius paprastai vis tiek vainikuoja skonio pajautimas, būtina pasirūpinti, kad šios priemonės būtų saugios ragavimui. Tam labai tinka įvairūs maisto produktai – virti makaronai, želatina, kruopos, miltų bei aliejaus mišiniai ir t.t. Tegul neužgožia baimė, kad vaikas užsprings ar prisikiš smulkesnių kruopų į nosį ar ausis – juk tokių žaidimų metu visada būsite šalia ir stebėsite, o tokia realistinė ir įdomi patirtis su namuose esančiais produktais niekada neprilygs plastikiniam ar medžiaginiam žaisliukui.
Nuo šešių mėnesių kūdikiui jau smagu atrasti veidrodį ir prieš jį tyrinėti bei įvardinti veido, kūno dalis, žaisti slėpynių uždengiant veidą rankomis ar skarele, dėlioti įvairius namų daiktus į dėžutes bei juos ištraukti, statyti bokštus iš maisto produktų dėžučių ir juos griauti.
Kokie žaidimai ir veikla skatina vaiką mokytis vaikščioti? Kaip patartumėte tėvams adaptuoti namus, kad jie būtų palankūs mažyliui stotis, eiti, atrasti pasaulį?
Jeigu vaiko fizinė raida yra normali, manau, nereikia specialiai skatinti ir kurti tam žaidimų – atėjus laikui ir tinkamai sustiprėjus raumenims, jis pats stosis bei bandys eiti. O tada belieka leisti jam tai daryti, tiesiog sukurkite tokią aplinką, kurioje jis galėtų saugiai mokytis. Perkelkite daiktus nuo spintelių ar kitų baldų, į kuriuos, bandydamas eiti, vaikas remiasi ir kimbasi. Bent kuriam laikui iš akiračio patraukti tokius baldus, ant kurių jums atrodo, kad lipti yra nesaugu ir pavojinga.
Kita vertus, kas vaikui nesaugu, reikėtų vertinti labai objektyviai – galbūt, jums atrodo, kad laiptais lipti jūsų mažyliui labai pavojinga, todėl, visada juos laikydami užtvertus, visai be reikalo atimsite puikios treniruotės ir iššūkio įveikimo galimybę. Jums užtektų būti šalia, jei vaikas paslystų ir jam kiltų realus pavojus nukristi.
Kaip Jūs vertinate ankstyvojo ugdymo būrelius? Kaip manote, ar jie reikalingesni mamoms (kad pakeistų aplinką, susipažintų su kitomis mamomis), ar ne mažiau reikšmingi ir pačiam vaikui? Jei taip, tai kuo?
Mamoms pirmaisiais vaiko auginimo metais tikrai būtina nors trumpam ištrūkti iš namų ir pakeisti aplinką, pasikalbėti bei pasidalinti patirtimi su kitomis tokio pat amžiaus mažylių mamomis. Paprasčiausia tai padaryti yra būtent tokiuose būreliuose. Dėl pačių kūdikių – kai kurios teorijos teigia, kad iki dvejų metų vaikams pats svarbiausias asmuo yra tėvai, o kiti žmonės, juo labiau vaikai, jiems šiuo periodu nėra būtini. Ir aš tam pritariu – būtini tikrai nėra, tačiau, jeigu metinukas pas kitus mažylius išeina su mama, ir ten jie veikia įdomius dalykus, tai yra netgi labai naudinga.
Pirmasis septynmetis, o ypač pirmieji treji metai, yra ypač greito ir skvarbaus vaiko mokymosi bei pasaulio pažinimo laikas, todėl šiuo metu tėvai turėtų suteikti galimybę savo atžaloms pabūti kuo įvairesnėje aplinkoje bei patirti kuo daugiau skirtingų pojūčių. Tiesa, 1–3 metų vaikams skirti būreliai turėtų būti labiau žaidimo forma nei mokymosi, be griežtų taisyklių ir, svarbiausia, leidžiantys mažyliui laisvai, pagal jo asmenines savybes, charakterį bei tempą, patirti įvairius dalykus. Kitu atveju, jau tokiame ankstyvame amžiuje galima nuslopinti smalsumą, sukurti baimę bandyti naujus dalykus. Būtent šiomis taisyklėmis vadovaujantis užsiėmimus patiems mažiausiems ir jų mamoms organizuoju savo studijoje „Kuria vaikai”. Kaskart atėję į ją, mažyliai išbando vis naujas, į pojūčių lavinimą orientuotas veiklas-žaidimus, be spaudimo ir prievartos kažką daryti. Smagu ne tik, kad į veiklas jie įsitraukia greitai bei savo noru, bet ir tai, jog čia formuojasi pirmieji socialiniai įgūdžiai su bendraamžiais. Vaikai vieni kitus stebi, kopijuoja, kartais susipeša, nepasidalina, o įsikišant mamoms ir aiškinant tinkamus elgesio modelius, susidraugauja bei kraunasi patirtį apie tinkamas bendravimo taisykles, emocinį intelektą.
Ar tikite teorijomis, teigiančiomis, kad kūdikio smegenys tokios imlios, kad jį galima pradėti mokyti skaičiuoti, skaityti, enciklopedinių žinių ar užsienio kalbų?
Tuo, kad kūdikio smegenys ypač imlios, tikrai tikiu – tą patvirtina daugelis mokslinių tyrimų. Kad galima jį mokyti skaityti – irgi neabejoju. Ar tai yra reikalinga ir sveika vaiko smegenims – kitas klausimas. Asmeniškai aš, niekaip nesuprantu, kam to reikia? Juk, pavyzdžiui, 4 mėnesių kūdikio netampote už pažastų ir neverčiate kuo greičiau mokytis vaikščioti, kad sulaukęs dvejų metų darželyje jis būtų geriausias „vaikščiotojas”. Skamba juokingai, tiesa? Bet mokymas metinuką skaityti yra visiškai analogiška situacija! Tokio amžiaus vaiko smegenys nors ir labai imlios, tačiau dar nepasirengusios skaityti tikrąja šio žodžio prasme. Jos dar nėra išsivysčiusios tiek, kad skaitant nenukentėtų smegenų jungčių funkcijos. Smegenų dalys, dalyvaujančios kalbant ir skaitant, dar nėra iki galo „įjungtos” ir sujungtos tarpusavyje iki septynerių ar aštuonerių metų (aišku, kaip ir visur, yra išimčių, tačiau ir jos pasireiškia ne anksčiau kaip trečiaisiais ar ketvirtaisiais gyvenimo metais). Jei mokome vaikus atlikti užduotis, kurias įveikti įprastais (ir pačiais efektyviausiais) būdais smegenys dar nėra pakankamai išsivysčiusios, jos suras kitus, mažiau efektyvius būdus įvykdyti užduotį, o tai suformuos neįprastas smegenų jungtis. Ateityje tai gali turėti įtakos prastesniems rezultatams moksluose. Paprasčiau tariant, skaityti išmokyti galima ir metinuką, tačiau tai nebus tas tikrasis, prasminis skaitymas, o ateityje tai gali turėti labai rimtų pasekmių.
Pagaliau, kam viso to reikia? Suteikime mažiesiems galimybę būti bei žaisti (būtent tą tokiame amžiuje vaikas ir turi veikti) kuo įvairesnėje aplinkoje bei įvairesnėmis priemonėmis, tyrinėkime kartu gamtą, daiktus, reiškinius. To visiškai užteks sveikam ir gausiam neuronų jungčių susiformavimui. Svarbiausia, tai bus natūralus ir vaikui malonus, o ne priverstinis, būdas tobulėti.
Ar tikite tuo, kad kiekvienas vaikas gali tapti genijumi, jei su juo nuo kūdikystės tėvai daug užsiima, žaidžia, jį lavina?
Tikiu, kad vaikas, su kuriuo tėvai žaidžia jo amžiui tinkamus žaidimus, kalbasi, bendrauja, besąlygiškai myli ir suteikia galimybę savu tempu pažinti pasaulį – tampa laimingas bei empatiškas. Ir tai yra kur kas svarbiau už tai, ar jis bus genijus, ar ne. Kiek, istorijos perspektyvoje, žinote genijų, kurie buvo laimingi ir nebaigė gyvenimo vienokiu ar kitokiu tragišku būdu? Nesakau, kad palikite vaiko tobulėjimą visiškai savieigai, tačiau, pasikartosiu, suteikti galimybę natūraliai pažinti kuo įvairesnę aplinką, daiktus ir reiškinius, skatinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis, yra daugiau nei pakankamai, kad tokiame amžiuje mažylis tobulėtų natūraliai bei sklandžiai.
Kaip manote, kokie žaidimai vaikui yra svarbesni: lavinantys fizinį aktyvumą (laikas lauke, sportiniai pratimai) ar meniniai-intelektualiniai? Kaip patartumėte visas veiklas tarpusavyje derinti?
Iš tiesų, labai svarbu abu dalykai – jei leisime vaikui natūraliai pažinti pasaulį ir sukursime tam sąlygas bei aplinkybes, šios veiklos natūraliai savaime susiderina. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gamtoje gali būti ne tik smagi fizinio aktyvumo pramoga, bet ir pažintinė. Papasakokite vaikui apie pakeliui sutiktus gyvius, matytus augalus ir gėles, prisirinkite į kišenes akmenukų, šakelių, gėlių žiedelių, o grįžę iš jų sukurkite aplikaciją, išvirkite „fėjų sriubą”. Štai jums ir fizinis aktyvumas, ir pažintinis, intelektualinis bei kūrybiškas užsiėmimas! Viskas daug paprasčiau nei atrodo, kai veikla mėgaujatės ir ji natūraliai įdomi.
Jei mamai ar tėčiui trūksta noro žaisti su vaiku – ar tai labai blogas ženklas? Kaip atrasti tokių veiklų, kurios būtų mielos ir suaugusiajam? Ar motyvuoti turėtų vien žinojimas, kad tavo vaikui smagu ir jis semiasi įvairiausių įgūdžių?
Jei žaidimą su vaiku suprantame labai siaurai (tik kaip bendrą veiklą su jo žaislais), žinoma, kad dažnam tėčiui ir mamai motyvacijos gali pristigti. Todėl visada stengiuosi pabrėžti, kad žaidimas su vaiku tai nėra tik kaladėlių dėliojimas ar lėlių migdymas. Žaidimą ir smagų bendravimą galima susikurti iš bet ko: pasivaikščiojimo gryname ore, vakarienės gaminimo, daržovių ravėjimo sode, važiavimo dviračiu ir kitų veiklų. Kai į žaidimą žiūrime kaip į galimybę pabendrauti su vaiku, pasidalinti su juo patirtimi, išmokyti svarbių įgūdžių bei tiesiog smagiai praleisti laiką, tada motyvacijos visada bus užtektinai ir ji tiek tėvams, tiek vaikui teiks malonumą, o nebus tik pareiga. Jeigu jums kančia yra šimtąjį kartą dėlioti tą pačią dėlionę, taip vaikui ir pasakykite, bet į šio žaidimo vietą pasiūlykite kitą, jau abiems smagią bei patinkančią veiklą ar pramogą! Pavyzdžiui, visada studijoje juokiamės, kai iš vaikų žaidimams pataisytos krakmolainio masės rankų tiesiog negali ištraukti ir tėvai – štai jums ir vienas iš elementarių naminių priemonių pagamintas žaidimas, kuris bus smagus užsiėmimas tiek tėvams, tiek net patiems mažiausiems vaikams.
