Akys kaip dėdės, sudėjimas – kaip tėčio. Ar mes tokius panašumus tik įsivaizduojame, o gal iš tiesų matyti, iš kokios vaikas „giminės”? Štai keletas įdomių faktų apie paveldimumą.
Atlėpusios ausys – kaip tėčio?
Pripažinkime: ultragarso nuotraukoje viso to dar nematyti. Tačiau ar būsimi tėčiai ir mamos nesugauna savęs lyginančių nelabai ryškius negimusio žmogučio kontūrus su savo profiliu? Gal nuotraukoje vis dėlto jau matyti kumpa tėčio nosis ir mamos aukšta kakta?
Paskui jau spėliojama toliau. Koks bus mažylio temperamentas? Ar vaikas bus protingas, muzikalus, kūrybingas?
Į dar negimusią gyvybę projektuojame daugybę savo norų tikėdamiesi, kad ji paveldės iš mūsų kuo daugiau gerų dalykų. Blogiausia tai, kad niekaip negalime viso to įtakoti. Kad ir kiek spėliotume, niekas negali numatyti, kaip atrodys arba koks bus gimęs žmogus.
Išvaizdos nesuplanuosi
Tiesą sakant, viskas juk taip parasta: kiaušinėlis ir spermatozoidas susilieja, ląstelės dalijasi – ir atsiranda naujas žmogus. Tačiau šiame dauginimosi fakte yra tiek daug galimų genų derinių. Pavyzdžiui, tai, ar vaikas paveldės žydras mamos ar rudas tėčio akis, ar jis irgi bus linkęs į apkūnumą, priklauso ne nuo vieno geno, o nuo kelių genų atkarpų derinių.
Be to, kiekvieną sykį susiliejant kiaušinėliui ir spermatozoidui genai susimaišo vis kitaip, visad pagal atsitiktinumo principą. Tad niekad neatsiras du genetiškai identiški žmonės – nebent tai būtų vienos kiaušialąstės dvyniai. Tačiau tikrai aišku, kad kai kurie genai „dominuoja”. Pavyzdžiui, jei vieno tėvų akys mėlynos, o kito rudos, didesnė tikimybė, kad vaiko akys bus rudos. Mat šis paveldimumas dominuoja.
Ar visi kūdikiai panašūs?
Šiandien jau žinome, kad paveldimumas nevyksta griežtai pagal dėsnius, kuriuos 1865 m. sudarė Gregoras Mendelis. Skirtingai, nei anksčiau manyta, vieno bruožo paveldimumą lemia ne vienas genas, o kelios genų atkarpos. Tad gali būti ir Mendelio dėsnių išimčių. Visiškai įmanoma, kad kai kurie bruožai, pavyzdžiui, atlėpusios ausys, aplenkia net kelias kartas. Konkrečiau tampa tik kūdikiui atėjus į pasaulį – tėvai ir giminaičiai palinkę prie lopšio iškart mato visus galimus panašumus. „Ta duobutė smakre – tikrai mamos!”, „Klapsi blakstienomis visai kaip tėtis!”
Skpetikas čia pakomentuotų: „paistalai!” Juk visi kūdikiai atrodo vienodai! Kai kurie mokslininkai pripažįsta, kad tie skeptikai tikrai teisūs. Pavyzdžiui, San Diego universiteto Kalifornijoje (JAV) mokslininkai nustatė, jog teiginiai, kad dauguma vaikų esantys „kaip tėčiui ar mamai iš akies lupti” – tiesiog nieko neverti.
Daugiau nei šimtui bandomųjų asmenų buvo pateiktos įvairaus amžiaus vaikų nuotraukos ir dar trijų galimų tėčių ar mamų fotografijos, jas reikėjo priskirti kažkuriam vaikui. Rezultatas: eksperimento dalyviai neklydo konstatuodami tik dalies vienerių metukų vaikų panašumą – su tėčiais!
Grynas tėtis!
JAV mokslininkai spėlioja, kad priežastys galbūt glūdi evoliucijoje. Juk mama žino, kad kūdikis – tikrai jos, o tėvas ne visuomet gali būti toks garantuotas. Tačiau jei atžaloje atpažįsta patį save, jis galbūt bus geresnis tėvas.
O šiaip žmogus į savo tėvus panašesnis ne ką labiau, nei į atsitiktinius tėvų amžiaus žmones – tokią išvadą padarė amerikiečių tyrimas. Galbūt jis nebus toks stulbinantis prisiminus, kad vaiko genuose atsispindi ne tik tėvai, bet ištisa seka protėvių, kurių chromosomos per šimtmečius vis iš naujo susimaišydavo.
Charakteris: paveldėtas ar susiformavęs?
Ne mažiau nei išvaizda tėvams rūpi, kokias „vidines savybes” jie galbūt perdavė vaikams – protą, stiprybę, gabumus. Žmogaus genetikai, biologai, psichologai ir elgsenos genetikai jau 150 metų stengiasi atsakyti į šį klausimą. Lokalizuojama vis daugiau genų, nustatomos ir jų funkcijos. Daugybė tyrimų su vienos ar dviejų kiaušialąsčių dvyniais bei su įvaikinusiomis šeimomis pamažėl įneša šiek tiek aiškumo. Tačiau pateikti konkretaus teiginio kol kas dar negalima. Mat atskiros išvados pernelyg prieštarauja viena kitam. Nuo pat paveldimumo tyrinėjimo pradžios nuomonės svyruoja tarp kraštutinumų. Kartais teigiama „Žmogų formuoja tik aplinka”, o jau netrukus kategoriškai sakoma: „Viskas paveldima”.
Šiandien dauguma rimtų mokslininkų jau sutaria dėl to, kad „pusė vienaip – pusė kitaip”. Naujausi tyrimai byloja, kad žmogaus intelektas maždaug 40 procentų sąlygotas genetiškai. Tačiau didžiąją dalį lemia aplinka (taigi ir žaidimų draugai, broliai ir seserys, svarbūs įvykiai). Tad žmogus į pasaulį ateina ne kaip jau „gatava” būtybė, kurios niekas pakeisti nebegalės, jis atsineša su savimi didelį raidos potencialą.
Gabumai – dar ne viskas
Tai pasakytina apie visas gyvenimo sritis: vaikas, kuris iš tėvų paveldėjo polinkį į disleksiją, vis tiek gali tapti knygų žiurke, jei, pavyzdžiui, jo auklėtoja dažnai skaitydama garsiai įdiegs jam, kad skaityti išties smagu. Tačiau įmanoma vis dėlto ne viskas: vaikas, kuris į pasaulį atėjo be jokio muzikinio talento, greičiausiai niekuomet netaps antruoju Mocartu ar Bethovenu. Ir atvirkščiai: net ir didžiausi (ne tik muzikiniai) gabumai ko nors verti bus tik tuomet, jei jie bus anksti pastebėti ir jiems bus leidžiama atsiskleisti.
Ar paveldimas antsvoris?
Dėl paveldimumo ir antsvorio mokslas vieningos nuomonės neturi. Tiesa, niekas neabejoja, kad paveldimumas irgi yra vienas iš veiksnių, tačiau iki galo neišsiaiškinta, ar paveldimą riziką tapti apkūniu reiktų vertinti 30, 50 ar 70 procentų.
Apie stiprią aplinkos įtaką byloja tai, kad storulių skaičius augo ne pamažu ir tolygiai keletą dešimtmečių, o labai smarkiai padidėjo per pastaruosius dešimt – dvidešimt metų. Vaikai per daug valgo, per ilgai sėdi prie televizoriaus ar kompiuterio, nejuda. Genai čia niekuo dėti. Net jei žmogus turi polinkį į apkūnumą, jis nėra automatiškai pasmerktas tokiam likimui, jei valgo daug vaisių ir daržovių, apsieina be „makdonaldų” ir daug juda.
Genai ir aplinka
Genai ir aplinka tam tikrais gyvenimo laikotarpiais vaidina nevienodą vaidmenį. Londone dirbančio elgesio genetiko Roberto Plomino mokslininkų grupė nustatė, kad šeima ypač didelę įtaką vaiko protinei raidai daro per pirmuosius dvejus-trejus vaiko gyvenimo metus. Paskui dominuojantis vaidmuo vėl atitenka genams.
Penkerių – šešerių metų amžiaus vaikai jau tiek savarankiški, kad patys ieško tokios aplinkos, kuri geriausiai atitinka jų paveldėtus polinkius ir savybes. Pavyzdžiui, sportiškas vaikas per fizinio lavinimo pamoką tikrai pastebės, kaip gerai jis gali mėtyti kamuolį ar kaip toli sugeba nušokti. Kuo vaikas vyresnis, tuo labiau jis rinksis draugus ir laisvalaikio užsiėmimus taip, kad galėtų atskleisti savo talentus. Žinoma, jei tėvai nestoja šiems polinkiams skersai kelio.
Kiekvienas žmogus – unikalus
Mokslininkai ieško ir tokių genų, kurie galėtų lemti tam tikrus charakterio bruožus. Savikliova, noras bendrauti, sąžiningumas – ar šias ir kitas savybes vaikas paveldi iš tėvų?
Mokslininkų manymu, maždaug 60 procentų. Ir tai nepriklauso nuo konkrečių asmenybės bruožų – tikimybė paveldėti visus juos tokia pati. Tačiau visi tyrimai ir turimos žinios negali pakeisti vieno dalyko: kiekvienas žmogus – unikalus. Nors žmogaus genomas jau visiškai iššifruotas, šis faktas žmogaus raidos nepaveiks: daugių daugiausia pavyks ją geriau perprasti.
Todėl visi futuristiniai siaubo scenarijai, pagal kuriuos pageidaujamą vaiką bus galima pačiam „surinkti” iš norimų komponentų ir suteikti jam visas norimas savybes, ateityje teliks fikcija.
