Kai vaikas nekalba, tėvams reikėtų žinoti keletą esminių dalykų. Juos pateikia logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė.
1. Akių kontaktas.
Gimęs kūdikis akimis ieško mamos, ją stebi, „nuskaito“ mamos nuotaikas, žiūri į veidą, klausosi ir atsiliepia gugavimu. Tačiau, jei paaugęs vaikas nekalba, dažna priežastis – nepakankamas akių kontaktas. Vaikas nefiksuoja ir nepastebi, kaip mama kalba, kaip judina lūpas, artikuliuoja, neišlaiko dėmesio kalbančiajam asmeniui. Norint, kad jus vaikas išgirstų, atsitūpkit ar atsiklaupkit, galite pakelti ant rankų, svarbu įsitikinti, kad vaikas jus mato ir girdi.
2. Pozityvaus elgesio fiksacija.
Dažnai tėvams atrodo, kad jų vaikas viską supranta, tik nenori daryti. Reikia žinoti tokį faktą – mažas vaikas negali nenorėti, nes jis dar nuo jūsų priklausomas, jis savarankiškai nieko negali nuspręsti ir jūs esate vaiko vedlys šiame dideliame ir neištirtame pasaulyje. Todėl jei vaikas verkia ar rodo kitas negatyvias emocijas, reiškia, kad jis nesugeba padaryti ar pasakyti tai ko jūs prašote. Protestuodamas (rėkia, daužo, krenta ant žemės) vaikas parodo, kad nesupranta, ko iš jo reikalaujama, kad jam dabar sunku, kad neaiškūs jūsų paliepimai, daugmaž „atstokit“. Tokiu atveju, svarbu nukreipti vaiko dėmesį į jam malonią veiklą ir neleisti vaikui užfiksuoti tokį elgesį kaip laimėjimą. Verta emocingai reaguoti į tai, kas vaikui sekasi ir atkreipti vaiko dėmesį, kaip visi džiaugiasi jo sėkme. Nunešė žaisliuką į vietą – VAAALIO, „tu šaunuolis“, vaikas matydamas laimingus tėvus, stengsis daryti taip dar ir dar kartą, nes visi nori būti giriami ir jaustis įvertintais. Todėl labiau susikoncentruokite ties tuo, kas vaikui išeina, o ne į tai kas nepavyksta.
3. Kalbos supratimas.
Vaikas nesupranta kalbos arba supranta buitinę primityvią kalbą. Vaikas gali suprasti „nunešk puodelį“ arba „apsimauk kelnes“, tačiau nesuprasti „lauke šalta“ arba „laukiam ateinant močiutės“. Bendraujant su ankstyvojo amžiaus nekalbančiu vaiku būtina kalbėti mažai, aiškiai ir konkrečiai. Jei tie sakiniai kartosis, vaikas jūsų kalbą pradės suprasti ir net kartoti jūsų žodžius. Negalima vaikui sakyti „Jonai, įpyliau sriubos, nelysk, o tai dar užsiversi ir nusiplikysi“. Reikia sakyti „Jonai, čia sriuba, neliesk, karšta“.
4. Kalbos ritmika.
Rišli kalba turi savo ritmą. Mes patęsiam kai kurias balses, kirčiuojam žodžius, taip suteikdami kalbai savotiško melodingumo. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi. Pamokykite vaiką žaisdami, pradžioje aiškiai išskirdami garsažodžius ar skiemenis, pvz.: OPA OPA OPA-PA, BU-VO ŽIR-NIS IR PU-PA. TUK TUK TUK GE-NE-LIS KA-LA… Supate vaiką su supynėm ir įgarsinkite judesius į taktą: LINGU – LINGU ir t.t. Pasileiskite muziką, plokite į taktą, galite vietoj žodžių dainuoti NA-NA-NA. Linksmai praleisite laiką ir tuo pačiu vaiką išmokysite ritmikos. Išmokęs girdėti skiemenis, vaikas išgirs ir žodžius.
5. Veiksmo žodžiai.
Kalba reikalinga komunikacijai, bendravimui, pilnaverčiam socialiniam gyvenimui. Norint pasakyti bet kokią prasmingą mintį, būtini veiksmažodžiai. Todėl pirmiausiai aiškinkite vaikui ne apie daikto savybes (dydžiai, spalvos ir kt.), o ką su jais galima daryti. Tai leis vaikui pasakyti dviejų žodžių frazę. Nebūtina vaikui pasakoti, kad kamuolys apvalus, raudonas, minkštas, mažas, bet sakyti ir parodyti – „metu“, „gaudau“, „duok“, „spirk“. Pasakokite vaikui, kad dabar važiuojam, valgom, plaunam, ar kažką veikiam, kad mažylis kartu sąveikaudamas suprastų ir kauptų žodyną.
Klinikinė logopedė Diana Anušauskė–Švederauskienė
IG: logopede_diana
Fb: https://www.facebook.com/privatuslogopedasKlaipedoje
Web: www.okascia.lt
