Kiekvienas normalus tėvas nori, kad jo vaikas būtų laimingas. Tik… kas yra ta vaiko laimė? Ikimokyklinio ugdymo pedagogės Virgilijos Alešenkovienės nuomonė.
„Dauguma tėvų mano, kad vaikas yra laimingas tada, kai jam yra gerai, t. y. turi gerų draugų, gerą aplinką augti. Visuomenė kelia didesnius reikalavimus: tai aktyvus, smalsus, gabus, talentingas ir tam tikru požiūriu net hiperaktyvus vaikas. Jei vaikas yra kažkurios srities fanatas, manoma, kad jis – įdomus, geras ir laimingas. Nebeužtenka, kad vaikui būtų gera gyventi. Reikia, kad jis būtų ypatingas.
Dažnai laimė painiojama su patogumu. Vaikas, kuris gyvena patogiai, išgyvena tik geras emocijas, neva ir yra laimingas. Tačiau vaikams geriausiai sekasi daryti klaidas – juk jie kol kas neturi beveik jokios patirties. Jų kasdieniame gyvenime visa, kas nauja, paprastai prasideda nuo klaidos. Laimingas yra tas vaikas, kuris suklydęs sulaukia suaugusiojo paramos, pagalbos suprasti, kad kiekvieną klaidą galima ištaisyti, rasti būdų nesėkmę paversti sėkme. Kai vaikas patiria džiaugsmą, kad jis pats kažką išgyveno, išmoko, sukūrė, tada ir ateina pilnatvės ir laimės jausmas.
Mes, mamos ir tėčiai, labai bijome, kad vaikas gali patekti į aplinkybes, kurioms susiklosčius greičiausiai patirs nesėkmę, todėl darome viską, kad tokių aplinkybių būtų kuo mažiau. Klystame manydami, kad toks vaikas auga laimingas.
Manau, kad vaikai niekada nebus laimingi, kad ir kaip patogiai gyventų. Mat svarbiausia vaiko laimės sąlyga – matyti nors vieną laimingą žmogų. Kad ir kas jis būtų: mama, tėtis, darželio auklėtoja, draugas… Tik taip vaikas gali suvokti, kad džiaugsmas ir laimė yra įmanomi dalykai. Jei mato tik nuolat kažką dirbančius, siekiančius, kalančius, malančius žmones, tai nėra laimė. Tai tik rezultato siekis. Rezultatas dažnai painiojamas su laimės rodikliu: kuo mano vaikas daugiau išmoks, padarys, tuo aš būsiu geresnis tėtis ar mama, tuo laimingesnis bus mano vaikas ateityje.
Matau labai daug pavargusių žmonių, kurie neva „daro” savo vaikus laimingus. Tačiau rezultatas nėra laimės rodiklis, todėl blogai būna ir vaikui, nes nebežino, ką dar jis galėtų padaryti, kad mama pasijustų laiminga. Blogai ir suaugusiajam, nes mato, kad „tiek duoda”, o mažylis vis tiek nelaimingas.
Vaikai iš esmės negali būti laimingi. Laimė yra siekiamybė, viso gyvenimo variklis, žvaigždė, į kurią einame. Visose pasakose kažko stokojantis herojus vieną dieną išeina laimės ieškoti, tačiau nė vienoje pasakoje nėra taip buvę, kad laimę rastų vos išėjęs. Laimė yra užgyvenama, įgijama, atrandama įveikus tam tikras kliūtis, nugalėjus vidinius slibinus.
Ko gi laimingam vaikui eiti į priekį?
Mes, suaugusieji, esame laimingi, kai prisigalvojame tikslų ir siekių, kurie įprasmina mūsų paprastą nuogą tikrovę. Tada turime ko siekti, kuo tikėti, ko norėti. Jei retsykiais pavyksta pasiekti tikslą, jaučiamės laimingi. To mes siekiame iš nepasitenkinimo.
Vaikas visada yra kažkuo nepatenkintas. Jis gyvena švytuoklės principu: jo emocijos per dieną n kartų švytuoja nuo laimės iki absoliutaus nepasitenkinimo. Nemačiau nė vieno, kuris nuo ryto iki vakaro vaikščiotų išsišiepęs ir jam viskas būtų gerai: tai maistas ne tas, tai puodelis ne tas, tai ne tą pasakei, norėjo žaisti, o tu pakvietei valgyti… Vaikas kasdien patiria, kad yra „nelaimingas”. Tačiau tai tik emocijos, kurios padeda suvokti jo tikrovę.
Kiekvienas specialistas pasakytų, kad jeigu vaikas neverkia, nesiskundžia, nieko nenori ir nieko nesiekia, nejaučia nepasitenkinimo, reikėtų rimtai susirūpinti, nes tik psichikos ligą turintys žmonės yra laimingi ir viskuo patenkinti nuo ryto iki vakaro.
Nepasitenkinimas yra vaiko vystymosi stimulas. Sveiki vaikai turi būti nepatenkinti. Tik tada, kai nepasitenkinimo jausmą lydi pagaliau pasiektas pasitenkinimas, vaikas suvokia, kad pasaulis yra geras.
Šiuolaikiniai vaikai nėra laimingi jau vien dėl to, kad nuolat patiria jausmą, jog neatitinka suaugusiųjų sugalvotų standartų, nepateisina jiems klijuojamų etikečių. Seniau vaikai nebuvo taip „sureikšminti“, jie galėjo būti visokie – niekas jų nevertino ir nereitingavo. Priimdavo juos tokius, kokie yra, ir labai nesukdavo galvos. Dabar vaiko laimė yra lyg kultas. „Sureikšminimas” labai vargina. Todėl kuo labiau tėvai stengiasi dėl vaikų, tuo daugiau jų nelaimingų.
Kada vaikas laimingas? Tada, kai mato laimingus tėvus. Kada laimingi tėvai? Kai turi savo gyvenimą. Tai labai svarbu. Kartą išgirdau priekaištą, kad šiuolaikiniai tėvai turi TOKĮ savo gyvenimą, kad vaikams geba skirti TIK septynias minutes per dieną! Moteriai, išsakiusiai tokią nuomonę, atsakiau: „Pabandyk savo vaikui per dieną skirti TIK septynias minutes. Garantuoju, nepavyks.” Mes vaikus rengiame, maudome, maitiname, miegame vienuose namuose – tai ir yra buvimas su vaiku, žmogiškas dėmesys be per didelių lūkesčių. Nebūtina nuolat labai prasmingai kalbėtis. Pakanka pasėdėti tyliai ir išklausyti.
Svarbu skirti žmogišką dėmesį ir dirbtinio intelekto dėmesį. Dirbtinio intelekto dėmesys – tai dėmesys, skirtas aktyvinti vaiko smegenis, žinioms duoti, rezultatams siekti ir t. t. Matau labai daug vaikų, „apdovanotų” nuolatiniu dirbtinio intelekto dėmesiu. Jie yra pervargę ir kai tik vyksta kokia veikla, stengiasi nusimuilinti, nedalyvauti.
Norisi prisiminti Steve’o Jobso pavyzdį. Tai žmogus, kuris, mūsų akimis žiūrint, turėjo viską: pinigų, karjerą, šlovę. Daugeliui jis yra laimingo žmogaus etalonas. Tačiau S.Jobsas mirė labai nelaimingas, nes biologiniai tėvai jį, dar kūdikį, paliko vaikų namuose, savo tėvų taip ir nepažino. Praradimo neatpirko nei kitų žmonių meilė, nei mokslai, nei sėkmė, nei pinigai.
Kai tėvai nepalieka savo vaiko ir būna šalia, kai serga, valo jam nosį, riša žaizdas, duoda atsigerti, padeda atsistoti pargriuvusiam, moko važiuoti dviračiu ir t. t., jam yra pati didžiausia laimė. To pakanka, kad vaikui būtų gera būti“
