Sakoma, kad visi tėvai nori geriausio savo vaikams. Daug diskutuojama apie tai, koks yra geriausias, teisingiausias vaiko auginimo būdas. Ir vis dėl to, ar yra viena tiesa? Kaip auginti vaiką, norint užauginti emociškai sveiką, saugų žmogų, formuojantį teigiamus santykius su kitais žmonėmis?
Kalbant apie pozityvią tėvystę, prieraišų vaikų auginimą, dažnai galime išgirsti klaidingą nuostatą, kad tai lepinantis, viską leidžiantis ar net perdėtai globojantis vaikų auginimas. Ir iš tikrųjų, kai kurie tėvai, išgirdę, kad vaikus reikia auklėti pozityviai, pakankamai nepasigilinę, ką tai reiškia, mano, kad negali vaikui sakyti „ne”, negali nieko vaikui drausti, riboti ir panašiai. Tai yra klaidinga nuostata.
Prieraiši tėvystė nėra šių laikų mada ar šiais laikais atsiradęs fenomenas. Tėvai taip augino vaikus natūraliai, instinktyviai nuo tada kai atsirado žmonija. Evoliucijos prasme, kūdikiai turėjo būti nuolat šalia tėvų, kad galėtų išgyventi. Todėl visi žmonės gimsta su stipriu prisirišimo poreikiu.
TAIP PAT SKAITYKITE:
26 nėštumo savaitę pagimdžiusi Asta – atvirai apie tai, ką teko patirti
Kokių kalėdinių tradicijų laikosi Dianos Dargienės šeima?
Prieraiši tėvystė plačiai analizuojama jau daugiau nei 60 metų psichologijos ir vaiko raidos tyrėjų, o paskutiniu metu ją plačiai tyrinėja neuromokslininkai. Yra sukaupta daug mokslinės literatūros ir tyrimų, patvirtinančių prieraišios tėvystės naudą.
Toks vaikų auginimas remiasi atliepimu į kūdikio poreikius, kurie ankstyvoje vaikystėje apima ir stiprų vaiko artumo, buvimo šalia tėvų poreikį. Kai kūdikis išmoksta, kad jo globėjai patikimai patenkina jo poreikius, juo rūpinasi, išsivysto jo vidinis saugumo jausmas. Patenkinęs pagrindinį vidinio saugumo poreikį, vaikas gali toliau sėkmingai vystytis, tyrinėti pasaulį, valdyti aplinką ir sėkmingai formuoti santykius su kitais žmonėmis.
Prieraišios tėvystės esmė – stipraus ryšio tarp tėvų ir vaikų kūrimas bei puoselėjimas. Tyrimai rodo, kad gebėjimas savarankiškai nusiraminti ir susidoroti su nerimu, stresu vėliau gyvenime kyla iš to, kaip patikimai žmogus buvo raminimas kūdikystėje. Saugiai prieraišūs vaikai yra sveikesni, patiriantys mažiau pykčio priepuolių, anksčiau išsivysto jų sąžiningumo savybės. Augdami tokie vaikai yra labiau bendradarbiaujantys su tėvais, geriau sutaria su bendraamžiais, greičiau mokosi, turi aukštesnę savivertę, yra lankstesni ir atsparesni stresui.
Harvardo universiteto mokslininkai P. M. Miller ir M. L. Commons, išanalizavę įvairių tyrimų duomenis, išskyrė tokius pagrindinius prieraišiosios tėvystės privalumus:
– Toks vaikų auginimas suteikia visas galimybes jiems augti emociškai ir fiziškai sveikiems.
– Vaikai auga lankstesni ir labiau nepriklausomi nuo kitų žmonių bei jų nuomonės, savarankiški.
Nors daugeliui kyla abejonių dėl to, kad toks vaikų auginimas reikalauja daug atsidavimo ir tėvystė gali būti per daug sunki, iš tikro yra atvirkščiai. Augant vaikui, keičiasi ir jo poreikiai. Bell ir Ainsworth (1972) stebėję saugiai ir nesaugiai prieraišius vaikus, priėjo prie išvados, kad saugiai prieraišūs vaikai greičiau „nulipa tėvams nuo rankų”, kadangi pasitiki tėvais ir aplinkiniu pasauliu, žino, kad tėvai jo nepaliks, yra drąsūs tyrinėti aplinkinį pasaulį. Tokie vaikai, kaip tik tampa „lengvesni tėvams” – jie lengviau sutinka, bendradarbiauja, todėl ir tėvystė tampa daug laimingesniu etapu.
Iš kitos pusės, taip – tėvystė tikrai reikalauja daug atsidavimo, meilės, kantrybės, jeigu norime savo vaikui paties geriausio. Nereikėtų vadovautis požiūriu „auginsiu taip, kaip man išeis” arba „mane augino kaip mokėjo, ir su diržu, ir su bausmėmis, užaugau visai neblogas žmogus”. Tėvystė – yra pats atsakingiausias ir daugiausia išteklių reikalaujantis darbas pasaulyje. Nes jis reikalauja pirmiausia didelės savo elgesio ir emocijų reguliacijos (mes esame pats didžiausias elgesio modelis vaikams), stipraus ryšio, santykių su vaiku kūrimo ir išlaikymo pradedant nuo kūdikystės, ir ne vaiko kontroliavimo, o koučingo (kai kurie autoriai angliškai dar vadina guidance) – kelio, krypties parodymo.
Prieraiši tėvystė remiasi ne kontrole, o empatišku ribų nustatymu (t.y. lieku vaiko pusėje, suprantu visus jo jausmus ir juos priimu, tačiau ne visas vaiko elgesys yra priimtinas ir ribos yra būtinos). Tai reiškia, kad tai nėra viską leidžiantis ar netgi perdėtai rūpestingas auginimo būdas.
Kokia turėtų būti tėvystės kelio pradžia?
Kalbant apie kūdikystės laikotarpį, galima išskirti 4 svarbiausius prieraišios tėvystės aspektus:
Atliepimas į kūdikio verksmą, poreikių patenkinimas. Verksmas tai vienintelis būdas, kuriuo kūdikis gali išreikšti savo poreikį (ne tik alkio ar diskomforto, tačiau taip pat ir artumo, saugumo, šilumos). Priešingai nei teigdavo kai kurie autoriai prieš kelias dešimtis metų – kad kūdikiui kartais sveika paverkti, nes taip išsivalo plaučiai – dabar įrodyta, kad tai buvo klaidinga nuostata, kad ilgesnis verkimas kūdikiui yra žalingas ir kad kūdikiai niekada neverkia be priežasties.
Miegojimas kartu su kūdikiu vienoje lovoje ar tame pačiame kambaryje, kuo arčiau. Kūdikiui miegančiam arti mamos, mažiau tikėtinas kūdikių staigios mirties sindromas. Kaip pagrindines to priežastis mokslininkai įvardina tai, kad mamos kvėpavimas ir kitas elgesys, leidžia kūdikiui geriau reguliuoti savo fiziologines funkcijas, tame tarpe ir kvėpavimą. Kūdikis miega ramiau, tuo pačiu geriau išsimiega ir visa šeima.
Maitinimas pagal poreikį, ne pagal grafiką, su meile ir pagarba kūdikiui, parenkant tai, kas jam naudingiausia.
Nešiojimas bei lietimas. Kūdikio lietimas, glostymas, buvimas šalia stimuliuoja jo augimo hormonus, pagreitina intelektualinį ir motorinį vystymąsi, padeda sureguliuoti temperatūrą, širdies plakimą, būdravimo ir miego stadijas. Daug nešiojami kūdikiai verkia net dvigubai rečiau nei mažai nešiojami kūdikiai.
Pasiimkite tai, kas tinka jūsų šeimai ir palikite visa kita
Prieraiši tėvystė – nėra tam tikras taisyklių rinkinys ar metodika-receptas, kurį galima pritaikyti kiekvienam ir tikėtis rezultato. Kiekvieni tėvai augina prieraišiai vaikus šiek tiek skirtingai, taip, kaip labiausiai tinka jų šeimai – remdamiesi savo paties nuomone ir intuicija, atsirenka tai, kas jiems artima.
Kaip pavyzdį galima pateikti kūdikio žindymą. Nors yra žinoma, kad mamos pienas yra pats geriausias kūdikio maistas ir prieraišios tėvystės atstovai labai pasisako už žindymą, tačiau jeigu žindyti mama visgi negali, tai dar nereiškia, kad ji nesukurs su kūdikiu stipraus emocinio ryšio. Kaip teigia, Sears ir Sears (2001), kūdikio maitinimas iš buteliuko taip pat gali patenkinti prieraišumo poreikį, jeigu tėvų elgesys yra kiek įmanoma orientuotas į vaiko poreikius. Prieraiši tėvystė – tai ne konkretus tėvų elgesys, o kiek tas elgesys atliepia į vaiko poreikį konkrečiu momentu.
Parengė: psichologė, paskaitų apie tėvystę lektorė Ieva Šuipė
