Karstytis žaidimų aikštelėje? Vienam miegoti pas senelę? Ar tėvai savo vienerių ar dvejų metų vaikui jau gali tai leisti? Arba ginčytis su kitais vaikais? Ar tėvams visada reikia įsikišti, svarsto portalas tėvams „Eltern“.
Karstymasis, supimasis – kiek pavojinga yra žaidimų aikštelė?
Vaiko požiūris:
Devyniolikos mėnesių Goda turi naują hobį: savo pačios kūną. Ko tik negalima su juo padaryti! Rankos pagaliau pakankami ilgos, kad užliptum kopėtėlėmis ant čiuožynės. Ar vėl bus taip maloniai svaigu, jei ji pakabos žemyn galva? Ir kas atsitiks, jei sūpynėmis nueis iki pačio vidurio?
Tėvų požiūris:
Godos tėtis negali apsispręsti: tiek pavojų tyko jo mergaitei! Jis nuolat nori bėgti į pagalbą. Jei kas nors atsitiktų, jis juk kaltintų save. Antra vertus: kaip duktė pažins savo kūną ir jo galimybes, jei pati neišsiugdys šio jausmo?
Eksperto požiūris:
Mažų vaikų protinė raida ir judėjimas glaudžiai tarpusavyje susiję. Sporto mokslininkė ir knygų autorė Renate Zimmer pataria: “Vaikai turi daryti mažų klaidų, tik taip jie gali lavinti savo motoriką”. Per didelis rūpestis galiausiai duos priešingą rezultatą: vaikas taps nesaugus, baikštus – ir tikrai mažiau vikrus nei jo bendraamžiai. R. Zimmer: “Tėvai turėtų stebėti vaiką, tačiau įsikišti tik tada, jei jam iš tikrųjų kyla pavojus”. Svarbu: nepradėkite šaukti apimti panikos, nes vaikas iš baimės dar nukris nuo sūpynių. Aiškiai ir ryžtingai pasakykite “Stop” (“Užteks”). Ir po to ramiai paaiškinkite, kas galėjo atsitikti.
Antra vertus, jokios naudos neduos, jei atsargų vaiką nuolat drąsinsite. „Priešingai, – sako Renate Zimmer. – “Jei vaikas yra ramesnis, tam yra savų priežasčių. Jis pats jaučia, kad dar negali to ar to daryti”. Taigi geriau lukterėti ir galbūt parodyti, kaip tai daro kiti. Vaikai geriausiai mokosi iš bendraamžių.
Ar galime savo vienerių metų vaiką palikti pas senelę, nes norėtume savaitgalį praleisti dviese?
Vaiko požiūris:
Joris, kuriam šiek tiek daugiau nei vieneri, jaučia, kad kažkas artinasi. Mama staiga pradeda nuolat pasakoti apie senelę ir tai darydama taip rimtai žiūri. Ką daryti? Geriausia neišleisti mamos iš akių.
Tėvų požiūris:
Jorio pirmojo gimtadienio proga dovaną gavo ir jo mama – bilietą savaitgaliui Londone. Su vyru, be vaiko. Joris galėtų pabūti pas savo močiutę. Tikra svajonė: pagaliau vėl dviese, rami vakarienė restorane. Bet ar galime iš Jorio to reikalauti? Ar nesuklibės jo ryšys su mumis? Ar galime būti tokie egoistiški?
Eksperto požiūris:
“Ar vienerių metų vaikas gerai ištvers tokį išsiskyrimą, priklauso nuo įvairių veiksnių”, – sako Gabriele Gloger-Tippelt, Diuseldorfo universiteto raidos psichologijos profesorė. Pirma: nuo motinos ir vaiko ryšio. Jei vaikas iki šiol saugiai jautėsi su mama, išsiskyrimas tuo momentu bus skaudus. Tačiau vaikas pasitiki, kad mama vėl sugrįš. Antra: nuo temperamento. Guvūs, smalsūs vaikai išsiskyrimą išgyvens lengviau, nei tie, kurie į pokyčius reaguoja jautriai. Trečia: kuo berniukas yra artimesnis su senele ir kuo jam labiau pažįstamas jos butas, tuo jis jausis geriau. Ir dar labai svarbu, kad mama ir tėtis neabejotų savo sprendimu.
Jei Joris pajus, kad jo tėvai nerimauja ir jaučia sąžinės graužimą, jis tai supras kaip grėsmę: jei mama ir tėtis yra taip susirūpinę, tai turėtų būti baisu, ką jie su manimi daro. Psichologė rekomenduoja vaiką prie išsiskyrimo pratinti pamažu. Mama, pavyzdžiui, galėtų su Joriu pernakvoti pas močiutę. Pažįstami daiktai, kaip sava lovelė, taip pat padės vaikui nurimti. Tačiau jei tėvai dėl savo sprendimo vis dar nesijaučia gerai, kelionę turėtų atidėti. Ir po metų Londonas bus toks pat gražus.
Mano vaikas nežaidžia su kitais vaikais – ar kas nors su juo negerai?
Vaiko požiūris:
Pusantrų metų Tėja stebisi. Kad tėtis šeštadienio popietę su savo draugu žiūri futbolą, viskas gerai. Tačiau ką jos kambaryje veikia šitas svetimas vaikas? Ir svarbiausi – ką šita Liepa galvoja rausdamasi jos žaislų dėžėje?
Tėvų požiūris:
Tėvai taip pat stebisi: kodėl jų bendraamžės dukterys nė vieno kėlinio negali kartu pažaisti? Ar mes ką nors darome ne taip? Ar auginame kaprizingas ožkytes? Mums prisėsti prie jų?
Eksperto požiūris:
Janina Knobeloch, diplomuota pedagogė ir Berlyno ankstyvosios pedagogikos instituto docentė: “Antraisiais gyvenimo metais vaikai tarpusavyje iš tikrųjų dar nežaidžia. Greičiau jie žaidžia vienas šalia kito su tuo pačiu žaislu”. Kai pusantrų metų vaikai keičiasi kaladėlėmis ar smėlio formelėmis, tai jau yra pirmas žingsnis bendro žaidimo link. Tačiau čia kaip ir su kalbėjimu – vieni pradeda anksčiau, kiti vėliau.
Darželinukai ar vyresnių broliukų ir sesučių turintys vaikai dažnai turi pranašumą: jie anksčiau susiduria su klausimais – kas yra “mano” ar “tavo” ir imituoja vyresniųjų žaidimą. Socialinio elgesio juk taip pat reikia mokytis. Mažiesiems individualistams padės, jei reguliariai vesite juos į žaidimų grupes ar užsiėmimus. Patarimas abiem tėvams: jūs neprivalote žaisti su savo dukterimis ar kaip nors kitaip joms padėti. Tačiau ir neburnokite, jei mažylė užsiropš ant tėčio kelių ir būtinai norės kartu žiūrėti futbolą.
„Palauk gi!” – Ar dvejų metų vaikas gali išmokti kantrybės?
Vaiko požiūris:
22 mėnesių Lukui yra visiškai nesvarbu, kad jo mama dabar telefonu kalbasi su savo mokesčių konsultantu. Jis nori, kad mama jį pamyluotų. Dabar – o ne po penkių minučių. Nes penkios minutės gali labai prailgti.
Tėvų požiūris:
Luko mama nervinasi. Užsirašinėti jai svarbius dalykus su vaiku ant rankų yra sudėtinga. Beveik dvejų metų vaikas juk turėtų tai suprasti, ar ne? Kuo labiau Lukas ją tampo, tuo didesnį stresą ji jaučia. Jis pradeda žliumbti, ji taip pat jau netoli to.
Eksperto požiūris:
“Vaikai antraisiais gyvenimo metais dar neturi laiko pojūčio, – sako pedagogė J. Knobeloch. – Jiems didžiulis laimėjimas yra pabūti vieniems 15 minučių”. Tik maždaug nuo antrojo gimtadienio mažyliai pamažu pradeda suvokti procesų vyksmą ir jų trukmę. Antra vertus, būdami maždaug dvejų jie jau gali išmokti suprasti, kad ne visada jie yra dėmesio centre. Ir kad jų skubūs pageidavimai gali šiek tiek palaukti.
Patarimas: nekantrius mažylius įtraukite į veiklą. Jei Lukui paduosite jo plastikinį telefoną ar seną mobilųjį, jis laiką prastums taip pat “kalbėdamas telefonu”. Ar jei, pavyzdžiui, dvimečiui labai ilgu 15 minučių laukti pietų, leiskite jam padėti dengti stalą, kartu padainuokite dainą. O jei alkis jau nepakeliamas, paduokite obuolio skiltelę.
“Mano kibirėlis, mano kastuvėlis, mano grėbliukas” – ką daryti, kai maži vaikai pešasi
Vaiko požiūris:
20 mėnesių Ona netverdama pykčiu bėga pas mamą. Tas didelis berniukas smėlio dėžėje paėmė jos laistytuvėlį! Bet jo dabar reikia jai. Tai gyvybiškai svarbus daiktas, kaip ir jos lėlių vežimėlis ir žaliasis grėbliukas.
Tėvų požiūris:
Pirmasis Onos motinos impulsas: jos mažas, nekaltas vaikas tapo klastingo išpuolio auka, ji nedelsiant turi įsikišti. Antroji mintis: tegul Ona neišsidirbinėja. Juk aplink pakankamai kitokių žaislų! Trečioji mintis: “Hm, ar man reikia kištis?”
Eksperto požiūris:
“Savo vaiko neviltį tokioje situacijoje reikia vertinti rimtai”, – sako J. Knobeloch. Tai gali būti tik dviejų eurų vertės plastikinis laistytuvėlis, tačiau tuo momentu nuo jo priklauso Onos sielos ramybė. Šiame vaiko raidos etape mėgstamas daiktas gali būti toks pat svarbus, kaip kūno dalis, o daikto praradimas prilygsta amputacijai. Todėl besivaidijantys vaikai dar negali visiškai apsieiti be suaugusiųjų pagalbos. Tačiau šie turi būti ne teisėjai, o tarpininkai. “Jei mama įpykusi pribėgs prie didesnio berniuko ir pareikalaus grąžinti laistytuvėlį, savo dukrai parodys, kad konfliktai yra kažkas tai grėsmingo”, – aiškina pedagogė. Tačiau neteisingas sprendimas ir visiškai nekreipti dėmesio.
Geriau yra trečias būdas: kartu nueiti prie berniuko, su juo kalbėtis. Gal tai jo šis gražus mėlynas kibirėlis, su kuriuo dabar galėtų pažaisti Ona? Tada Ona supras: žmonių interesai yra skirtingi, tačiau galima rasti sprendimą. Žinoma, ir mainai būtų gera idėja. “Tačiau jaunesni nei dvejų metų vaikai šių principų dar pakankamai nesupranta”, – sako J. Knobeloch. Jie greičiau aiškūs darželinio amžiaus vaikams. Nepaisant to, jau dabar galima pradėti jiems tai aiškinti. Ir kada nors vaikai žais nesistumdydami ir nesispardydami.
