Tinklaraščio „Auganti šeima“ autorė Iveta Bakanauskė šiandien atvirai dalijasi patirtimi, kaip jos dukrytei Liepai sekėsi atsisakyti sauskelnių ir susidraugauti su puoduku. Tad apie tai, kaip svarbu neperspausti ir išlaukti tinkamo laiko bei laiku pastebėti tuos pirmuosius vaiko požymius, kad jau metas pratintis ir sėsti ant puoduko, dalijasi I. Bakanauskė.
Iveta, nuo ko pradėjote mokyti dukrą daryti į puoduką?
Apie 18 mėnesį Liepa pati pradėjo rodyti daugiau susidomėjimo puoduko reikalais, todėl, matydama natūralią progą pradėti šią pažintį, ja ir pasinaudojau. Įsigijau keletą vaikiškų knygelių apie puoduką, dažniau atkreipdavau jos dėmesį į puoduko reikalus ir daugiau apie tai kalbėjomės, pažindinau su kūno dalių pavadinimais, pasiūlydavau savarankiškai nusirengti ar apsirengti kelnytes bei sauskelnes, vonioje atsirado puodukas apsiprasti su nauju daiktu, stebėjau Liepos pasiruošimo puodukui ženklus ir taip pačioje pradžioje tik jaukinomės idėją apie artėjantį etapą.
Apie 22–23 mėnesį jau jautėmės pasiruošę pradėti perėjimą nuo sauskelnių prie puoduko: buvo šiltos vasaros dienos, turėjau kelias ramesnes savaites ir galimybę paskirti pakankamai savo dėmesio, Liepa per pastaruosius mėnesius pradėjo rodyti visus pasiruošimo puodukui ženklus, o ir už kelių mėnesių laukė darželio pradžia.
Žinau, kad dažna šeima susiduria su ankstesnių kartų raginimu pradėti vaikus sodinti ant puoduko kuo anksčiau, bet aš asmeniškai rėmiausi profesionalų ir patikimos literatūros rekomendacijomis. Specialistai pastebi, kad palankiausias amžius perėjimui yra anksčiausiai nuo 18 mėnesio, o dar geriau – bent 20 mėnesio, nes gydytojai teigia, kad tokio amžiaus vaikai pradeda sąmoningai atpažinti ir mokytis valdyti savo šlapinimosi ir tuštinimosi fiziologinius procesus, kai iki tol puoduko naudojimas labiau veikia kaip išugdytas įprotis. Tinkamą metą padiktuoja ir pats vaikas, kuomet pradeda rodyti pasiruošimo puodukui ženklus ir žinome, kad mažylis jau turi reikiamų įgūdžių ir suvokimą šiam etapui. Specialistai taip pat rekomenduoja perėjimo nenukelti vėliau nei 30 mėnuo, nes po to vaikai psichologinės raidos atžvilgiu būna mažiau linkę bendradarbiauti ir gali kilti kitų iššūkių. Taigi, viską įvertinus, žinojau – dabar yra idealus metas pradėti!
Kokius pasiruošimo puodukui požymius pastebėjote?
Liepa, norėdama atlikti reikalus į sauskelnes, pradėjo pasišalinti nuošaliau, pradėjo prašyti nuimti šlapias ar purvinas sauskelnes, svečiuose ar lauke sulaikydavo, pradėjo nusimauti sauskelnes savarankiškai. Specialistai tai įvardija kaip pagrindinius pasiruošimo puodukui ženklus ir šalia dar pastebi tokius, kaip gebėjimas žodžiu ar gestu įvardyti norą šlapintis / tuštintis arba kad tai įvyko, atsiradę ilgesni sausi laiko periodai bei įgūdžiai savarankiškai nusimauti ir užsimauti kelnytes.
Kaip vyko sauskelnių atsisakymo procesas?
Atsisakant sauskelnių, vadovavomės autorės Jamie Glowacki metodu iš knygos „Oh Crap! Potty Training“, tačiau galų gale viską sprendėme stebėdami Liepą ir reaguodami pagal situaciją. Namuose laikinai pašalinome visus kilimus, pasiruošėme valymui ir skalbimams, geriausiai pasiteisino palikti aprengtas tik kelnytes, nuėmus sauskelnes (pradžioje be apatinių kelnaičių), nuolatos bent vienas iš tėvų buvome kartu ir tik pastebėję, kad jau nori daryti ar pradėjo, nešdavome ant puoduko ir kartodavome: „Darome ant puoduko.“ Tiesa, kai kuriems pasiteisina žodžio „tavo tualetas“ naudojimas, nes nėra asociacijos su geriamu puodeliu. Pasisekus ką nos padaryti, visuomet labai pasidžiaugdavome. Sauskelnes naudojome tik miego metu. Tokiu principu su daug kantrybės ir dėmesio vedėme dukrą per visą pažintį su puoduku ir jo reikalais, parodydami, kas yra priimtina, kur viskas daroma, ir kiek tik leido kūrybingumas – kurdami smagias bei linksmas puoduko patirtis. Per keletą dienų ji suprato pagrindinius principus, bet truko apie kelias savaites, kol juos tikrai pakankamai gerai įsisavino ir nebereikėjo tiek daug mūsų dalyvavimo.
Prasidėjus darželio adaptacijai, kaip ir dažnai nutinka, turėjome stiprią regresiją dėl puoduko, tačiau tuo metu susikoncentravome į Liepos apsipratimą darželyje ir laikinai grįžome prie sauskelnių naudojimo. O adaptacijai įvykus, Liepa kuo natūraliausiai vėl pradėjo naudotis puoduku pati namuose ir darželyje.
Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti?
Nors buvo ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų, bet manau, kad mums didžiausias iššūkis buvo atrasti pakankamai kantrybės visame šiame procese. Ypač kai atrodydavo, kad kelias dienas nėra jokio progreso. Taip pat susidūrėme su laikinu šlapimo užlaikymu, pasipriešinimu naudoti puoduką, mūsų nubrėžtų ribų tikrinimu, tačiau tai yra normalus vaikų elgesys tokiu etapu ir pastangos tai išspręsti kūrybiškai anksčiau ar vėliau suveikdavo.
Ar tiesa, kad svarbu neperspausti ir išlaukti tinkamo laiko?
Remiantis savo patirtimi, manau, kad pradėjome pačiu laiku ir tikrai pasiteisino mintis kantriai išlaukti, kol vaikas bus pasiruošęs šiam etapui. Ko gero, dažnai patys sau pasidarome meškos paslaugą, bandydami vaikus išmokyti naudotis puoduku per anksti ir taip kartais galbūt net sukurdami neigiamų asociacijų puodukui ar šlapinimosi / tuštinimosi procesui, o tai gali pavirsti ir į daug rimtesnius iššūkius ateityje.
O ar, pratinantis daryti į puoduką, dukrytė dar naudojo sauskelnes, pvz., nakčiai?
Taip, iki šiol naudojame sauskelnes miego metu vien tam, kad jeigu „avarija“ įvyktų, vaikui tai nesukeltų neigiamų emocijų, neišbudintų patalynės keitimas ir būtų užtikrintas kokybiškas miegas, kuris tokio amžiaus vaikui yra labai svarbus. Žinau, kad kai kurios šeimos atsisako sauskelnių iškart ir dienos bei miego metu, tačiau manau, kad svarbu įvertinti ir šeimos situaciją. Jeigu vaikas miega drauge, pasiprašius ant puoduko naktį, nueiti drauge bus gana paprasta, o jeigu vaikas jau miega savo kambaryje, tokiame amžiuje, mano manymu, vis dar svarbiausia užtikrinti vaiko saugumą ir racionaliai įvertinti galimybes pasinaudoti puoduku savarankiškai. Planuojame sulaukti, kol Liepa miegos savo didesnėje lovoje arba atsikels po nakties sausomis sauskelnėmis, ir tuomet nustosime jomis naudotis naktį.
Atprastukių nebandėte?
Neteko bandyti, nes manau, kad bet kokia alternatyva, kuri sugeria skysčius, yra per daug primenanti sauskelnes ir per mažai supažindinanti vaiką su natūralia pasekme – kas nutinka, kai pasišlapiname ar pasituštiname ne į puoduką. Mūsų su Liepa patirtis parodė, kad būtent tas nemalonus šlapumo jausmas jai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl puodukas buvo patrauklesnė alternatyva.
O kaip dukrytei sekasi dabar, ar ,,avarijų‘‘ jau nebepasitaiko?
Liepai šiuo metu yra 2 metai 4 mėnesiai ir maždaug prieš 2 mėnesius pastebėjau, kad „avarijos“ pasitaikydavo jau daug rečiau (po 3 mėnesių aktyvaus puoduko naudojimo). Šiuo metu Liepa tikrai efektyviai ir net, sakyčiau, su džiaugsmu naudojasi puoduku savarankiškai, taip pat ėmė prašyti, kad tuo metu būtų vonioje viena ir vis sugalvoja kokį nors naują puoduko ritualą. Pavyzdžiui, šiuo metu, einant ant puoduko, būtinai reikia nusinešti drauge ir visus mylimiausius žaislus, juos išsirikiuoti ir su dainomis daryti drauge.
Kaip iš tokios gausybės tinkamai išsirinkti puoduką, kuris patiktų vaikui, ar tai labai individualu?
Deja, kalbant su šeimomis, pastebiu, kad kiekvieniems suveikia be galo skirtingi dalykai. Mūsų atveju Liepai labai patiko kelioninis puodukas, kuris buvo žemas ir gal šiek tiek malonesnis sėdėti. Kai kuriems vaikams labai patinka puodukai su garsais ar šviesomis ir tai tampa paskatinimu naudotis puoduku. O dar kiti vaikai pageidauja naudotis suaugusiųjų tualetu su specialiu vaikišku dangčiu. Tačiau, manau, kad esminis dalykas yra atrasti bent vieną variantą, kuris būtų patrauklus vaikui ir, jį prisijaukinus, kiti puodukai ar tualetai taip pat taps nebe tokie bauginantys.
Asmeninė patirtis ir specialistų atsakymai
Iveta. Motinystė 2019 metais į mano iki tol dešimtmetį rašytą saviugdos tinklaraštį įnešė daug tėvystės temų, džiaugsmingų ir sudėtingų pirmąkart mamos patirčių, tad ir skaitytojai pamažu ėmė pildytis besilaukiančiomis ar jau auginančiomis vaikus šeimomis. Bėgant motinystės mėnesiams, vis dažniau pagaudavau save, praleidžiant nesuvokiamą kiekį brangaus laiko, ieškant atsakymų internete, tarp knygų puslapių, seminaruose, grupėse. Dažnai tos nuomonės dar ir išsiskirdavo, informacija prieštaraudavo viena kitai ir apimdavo tik dar didesnis sutrikimas. Tinklaraštyje vis pasidalydavau šiais savo atradimais, palygindama įvairias alternatyvas, kalbindavau specialistus, užduodama tuos sudėtingus ir ne itin patogius klausimus, atvirai dalijausi savo pačios paieškomis ir jausmais motinystėje. Supratau, kad aš ne viena jaučiuosi tokia pat pavargusi nuo tų paieškų ir jausmo, kad šiuos galvosūkius kaip šeima esame palikti spręsti ir narplioti vieni. Pasirodo, daugelis pirmą vaiką auginančių šeimų susiduria su ta pačia problema!
