Kai susiduriame su atviru kito asmens skausmu, kartais sunku atrasti tinkamų paguodos žodžių, sutrinkame ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti.
Ankstesniame įraše (skaitykite ČIA) aptariau paplitusias frazes, kurių nereikėtų sakyti, norint paguosti liūdinčią mamą. Šiandien noriu aprašyti kelis pasiūlymus, ką sakyti ir kaip reaguoti.
Papasakok, ką išgyveni?
Visų pirma, būtina “užsiauginti ausis” ir mokytis įsiklausyti. Motinystės virsmas yra kažkas neapsakomai didelio. Kalbėjimas, patirties įgarsinimas ir įžodinimas leidžia lengviau priimti šį grandiozinį pokytį, naują realybę. Iškalbėta įtampa virsta ne tokia intensyvia, ypač jei pokalbis vyksta saugioje aplinkoje su artimu žmogumi, kurio rūpestį ir susidomėjimą jauti.
Kaip galiu tau padėti?
Man šis klausimas simbolizuoja betarpiškumą, atvirumą ir pagarbą. Giliąja prasme jis reiškia “Man rūpi, kaip tu jautiesi. Aš noriu tau padėti, nors nežinau apie ką šiuo metu svajoji. Padėk man tave suprasti.”
Aš atvyksiu 17 val. ir atnešiu vakarienės/išplausiu grindis/pavežiosiu kūdikį.
Konkreti, apibrėžta pagalba konkrečiu laiku yra nepakeičiama. Atsimenu, kaip lankytuose žindymo kursuose buvo kalbama apie sugužančius lankyti artimuosius, kurie čiumpa kūdikį ir jį čiūčiuoja, o po gimdymo nespėjusi atsigauti mama nešioja visiems arbatą ir rūpinasi vaišėmis. Taip neturėtų būti. Jei einate aplankyti mamos ir kūdikio, pasistenkite nesukelti problemų ar papildomo rūpesčio. Įsiliekite į normalų jų gyvenimo ritmą, leiskite mamai kengūruoti ar žindyti naujagimį, ilsėtis šalia jo, tuo tarpu pasisiūlykite išplauti grindis, atneškite šilto, sveiko maisto, tiesiog pabūkite šalia. Švelniai pasiūlykite suteikti mamai jos asmeninės erdvės, kad galėtų nusiprausti ar pasnausti – jei ji saugiai jaučiasi ir pasitiki jumis, galbūt paprašys pavežioti kūdikį lauke ar šiek tiek panešioti jį ant rankų. Pastebiu, kad kartais artimieji mamas siekia “ištempti iš namų”, skatina “pakeisti aplinką”, tačiau vengia ateiti į tikrą jų gyvenimo realybę ir kartu pabūti joje
Aš noriu būti šalia, kai tau reikės ir tiek, kiek tau reikės.
Aušra Kurienė knygoje “Kaip užauginti žmogų” rašė: “Svarbi pasiruošimo tėvystei dalis yra atrasti, kuriais žmonėmis pasitikime, su kuriais dalysimės baimėmis, išsikalbėsime, kuriems guosimės. Kai būsime pervargę, išsigandę, o dar manysime, kad visi tokie linksmi ar užsiėmę savais reikalais ir tikrai neturi kada mums padėti, kam išdrįsime pripažinti, kad nesusitvarkome su tėvų vaidmeniu. Svarbiausia gimusio kūdikio priežiūros sąlyga yra gera mamos savijauta. Todėl artimieji ar draugai, nešdami jai dovanų kortelę, į ją, be skanėstų ir žaislų, turėtų įdėti lapelį: “Kai bus sunku, kreipkis į mane. Tikrai padėsiu”. “ Būkite tuo žmogumi, kuriam rūpi.
Eikime kartu pasivaikščioti/pasportuoti.
Buvimas gryname ore ir aktyvus judėjimas gamina endorfinus, t.y. gerina emocinę savijautą. Remiantis moksliniais tyrimais, reguliarus sportas netgi silpno ir vidutinio laipsnio depresiją (taip pat ir pogimdyvinę) veikia taip efektyviai, kaip medikamentinis gydymas.
Dabar tau labai sunku, bet tai praeis – bus lengvesnių ir džiugesnių dienų.
Kai būna sunku, liūdna ar pikta, lengva toje būsenoje užstrigti. Pirmaisiais motinystės mėnesiais, kai dar tik kuriasi savęs kaip mamos vaizdas, nesėkmės gali atrodyti itin reikšmingos. Mama gali jaustis tikra nevykėlė. Bet juk reikia laiko pažinti, išmokti, suprasti, kaip viskas vyksta šiame santykyje su naujuoju žmogeliu. Juodžiausios dienos laikui bėgant tampa ne tokios juodos, gal pilkšvos ar visai baltos. Nors dabar ir yra sunku, ateityje gali būti labai gerai. Reikia išbūti, palūkėti ir neprarasti vilties.
Tu esi vienintelė ir nepakartojama mama savo kūdikiui.
Tavo šiuo metu jaučiamos nemalonios emocijos yra tik smulki dalis tavo nuostabios visumos. Kūdikiui nereikia teoriškai tobulos, neklystančios, niekad nepavargstančios mamos. Jam reikia tavęs, tokios, kokia esi.
