Vaikelio besilaukianti mūsų skaitytoja atsiuntė klausimą apie tai, kad ji nesidžiaugia nėštumu. Ketvirtą nėštumo mėnesį skaičiuojanti būsimoji mama sako, kad ją erzina vaikai, todėl ji abejoja, ar pamils savąjį.
Asta klausia:
„Laukiuosi 4 mėnuo, bet visiškai nesidžiaugiu nėštumu. Gyvename gražiai šeimoje, neseniai susituokėme, tai pirmas kūdikis, tačiau niekada nemėgau vaikų. Nėra taip, kad jų nekenčiu, tačiau jie mane erzina. Labai bijau, kad nemylėsiu savo vaiko. Pati užaugau normalioje šeimoje su abiem tėvais, tik labiau visada mylėjau tėtį“.
Į klausimą atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė Gabija Jurgelytė, www.ipi.lt.
Miela Asta,
Nesidžiaugti nėštumu yra visai normalu. Na ir kuo gi Jums džiaugtis? Juk neturite jokio supratimo, ko sulauksite, kaip ten iš tikrųjų bus su tuo kūdikiu. Ir kaip galima džiaugtis nežinomybe, neapibrėžtumu, visomis tomis situacijomis, kurių nesukontroliuosite.
Na, taip kiti dažnai džiaugiasi. Bet jie lygiai taip pat, kaip ir Jūs, laukdami pirmo vaiko, nežino kaip ten bus. Tiesiog įsivaizduoja, kad daugiau ar mažiau bus kažkaip gerai. Turbūt mintyse labiau susitelkia laukiamus malonius išgyvenimus, negu į sunkumus.
Todėl įdomu, kodėl Jums kyla tik nedžiugios mintys. Aš matau kelias galimybes, bet, žinoma, jų gali būti kur kas daugiau.
Galbūt pats nėštumas nebuvo Jūsų apsisprendimas, gal pastojote netikėtai, gal patyrėte kokį nors išorinį spaudimą. Tuomet visai normalu nesidžiaugti tuo, kad esate „priverstinėje” situacijoje. Spėčiau, kad tokiu atveju Jumyse slypėtų daug pykčio ir reiktų paieškoti būtų tą pyktį išreikšti. Tačiau norėčiau pastebėti, kad gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai renkamės ne mes, o mus tarsi pasirenka. Nors ir baugios, tokios situacijos ne visada yra grėsmingos. Būtent jos įgalina mus patirti ką nors naujo, neišbandyto, kas išeina iš mūsų „komforto zonos”, bet tuo pačiu ją išplečia.
Kitas aspektas, kuriame gali slypėti Jūsų jausmų šaknys, jau siejasi su gilesne psichologine analize. Individualios psichologijos kūrėjas Alfredas Adleris, nagrinėdamas vaikų patirtis pastebėjo, kad vyriausieji vaikai neretai teikia pirmenybę tėčiams, o ne mamoms. Ir tai dažniausiai reiškia, jog vaikas yra antrinėje fazėje – iš pradžių jis buvo prisirišęs prie mamos, tačiau atsiradus kitam vaikui, jam teko persiorientuoti prie tėčio. A. Adlerio teigimu – jei vaikas teikia pirmenybę tėčiui, mes praktiškai visada galime daryti prielaidą, kad jis išgyveno tragediją, t.y. mamos praradimą.
Iš to, ką minite savo laiške, man kyla mintis, kad Jūs, gal ir nebūdama vyriausiuoju vaiku, išgyvenote jausmą, kad praradote mamą, praradote jos meilę. Tokia patirtis, kuri dažnai lieka neįsisąmoninta, tačiau aktuali savo pasekmėmis, gali sukelti ir jausmą, kurį minite – baimę, kad nemylėsite savo vaiko. Nemylėsite todėl, kad pati jautėtės nemylima. Tačiau nepaisant patirtų išgyvenimų, nėra jokio pagrindo manyti, kad Jūs galite nemylėti savo vaiko. Motinos meilė vaikui yra pats natūraliausias, biologinis instinktas. Ne daug pasaulyje yra jėgų, o gal tokių ir visai nėra, kurios būtų stipresnės už motinos meilę. Tad linkiu Jums patikėti, kad nepaisant visų meilės užtvankų, kurias galbūt pasistatė savo gyvenime, ši prigimtinė jėga prasiverš griaudama visas kliūtis savo kelyje.
O, jeigu ne, tuomet taip pat nieko baisaus – Jums tiesiog reikės palydovo, kuris padrąsintų, psichologo ar konsultanto padėsiančio nugriauti vaikystės užtvankas.
