„Man užtenka ir vieno vaiko“ – sako viena bičiulė. „Ką tu, užauginsi nejautrų egoistą, gimdyk antrą“ – porina antroji. Kokie jie yra iš tikrųjų, tie mūsų vienturčiai, kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Jolanta Trinkūniene.
Penkerių metų sulaukęs „seniukas“
Pas gydytoją profilaktiškai pasitikrinti atvestas penkiametis Simas išpyškina: „Šiaip tai aš gerai jaučiuosi, tik kartais skauda galvą ir kamuoja nemiga“. Daktarė šypt, mamytė šypt, o berniukas it profesorius nutaiso protingą veidą ir lėtai įsitaiso kėdėje. „Vienturčiai truputėlį stokoja bendravimo patirties, – mano J.Trinkūnienė. Pastebėta, kad jie kartais tampa taip vadinamais mažaisiais „senukais“. Bet neišsigąskit, tai nėra nei blogai, nei gerai. Jei šeimoje auga 2-3 mažyliai, jie daugiausiai laiko praleidžia žaisdami. Jų ir bendravimas, ir peštynės vaikiškos. O kas belieka namuose karaliaujančiam vienturčiui? Truputėlį pažaidus būti su suaugusiais: viena akimi kartu su tėčiu pasižiūrėti žinias, viena ausimi pasiklausyti, ką kalba mama ir mėgdžioti savo mylimiausių tėvelių ar senelių elgesį.
Prisipažinkime, juk ne visada pakanka kantrybės ir polėkio kartu su vaikais leistis į žaidimų pasaulį. O kartais tiesiog pritingime tai daryti. „Jei šeimoje auga keli vaikai, jie turi daugiau galimybių išvystyti savo žaidimus. O vienturtis? Įsitraukia į žaidimą su mama, staiga suskamba telefonas ir vaikas lieka vienas“.
Pasak pašnekovės, svarbu ne tai, kiek laiko praleisime su savo vaiku, o tai, kaip jį praleisime. Jei jau žaidžiame, tai nuoširdžiai, negalvodami, kad laukia nebaigti darbai. Tuomet vienturtis jausis laimingas ir nepaliktas likimo valiai.
Ar iš tiesų vienturčiai yra labiau išlepinti?
Pasak J.Trinkūnienės, negalima patvirtinti teiginio, jog vienturčiai išlepinti. Savo atžalas labiau palepina vyresnio amžiaus mamos arba moterys, labai ilgai laukusios vaikelio, kurios sąmoningai ar ne, bet kartais sukuria joms tarsi šiltnamio sąlygas. „Agnute, zuikeli, neliesk šių žaisliukų, juk neaišku, kas juos čiupinėjo“, – parduotuvėj švelniu, bet kiek išsigandusiu balsu subara dukrytę mama. Agnutė pravirksta, o kitoje lentynoje įnirtingai po žaislus rausiasi panašaus amžiaus mergytė. Pastarosios tėveliai šnekučiuojasi tarpusavyje ir jiems nė motais bacilos, užkratai ar nešvarumai. Pasak psichologės, jaunesni tėvai kiek kitaip auklėja vaikus. Jie turi daugiau planų, kartais dar mokosi, o vaikai auga tarsi savaime. O vyresni tėvai jau iš anksto bijo, kad vaikui kas nors nenutiktų. Juk gali nukristi, susižeisti, užsikrėsti, įsidurti, apsideginti… „Šiltnamio sąlygomis auginamas vaikas gali išaugti pernelyg jautrus, nepasitikintis kitais ir per daug prisirišęs prie mamos“, – įspėja psichologė. Mama, labai mylėdama savo „turtelį“ ir turėdama didelį atsakomybės jausmą (kartais per didelį), savo vieninteliam vaikui padaro tarsi “meškos paslaugą“. Užuot mokiusi vaiką patį pasisaugoti, ji vos ne visą laiką stengiasi laikyti jį prie savęs. Tokiose šiltnamio sąlygose užaugęs jis ir toliau laukia, kad problemos išsispręstų pačios arba jas išspręstų kiti.
Paslaugūs tėvai daro už vaiką tai, ką galėtų jis pats
Pasak psichologės, vienturčių tėvams dažnai sunku suprasti, kad jų vaikas gali tam tikrus veiksmus ar darbus padaryti pats. Trejų metų vaikas sugeba užsimauti kojines, bet neretai mamos, matydamos, kad jos maunamos pernelyg ilgai, tai padaro pačios.
„Tokiu būdu paprasčiausiai užgožiami vaiko sugebėjimai. Užuot paskatinusi: „Tu bandyk dar ir dar kartą“, stengiamasi viską padaryti už jį“, – aiškina J. Trinkūnienė. Aišku, nereikia pulti į kraštutinumus ir išsigandus, kad vaikas išaugs nesavarankiškas, kantriai laukti, kol jis pluša, bandydamas užsirišti batų raištelius, nors šiam „darbui“ dar yra per mažas. Reikia tiesiog stebėti, kaip vaikas atlieka kokį nors veiksmą, paskatinti jį, pagirti, bet nekritikuoti, kad pavyzdžiui, negražiai susitvarkė žaislus, ar ne vietoj sudėjo knygas.
Patarimai tėvams:
Kiekvienas pirmagimis (išskyrus dvynius) kurį laiką būna vienintelis tėvų turtas, todėl nepaisant to, ar dar planuojate gimdyti, ar ne, labai svarbu:
– mokyti dalintis, reikšti jausmus,
– mokyti neužsisklęsti savyje,
– dažnai girti ir skatinti savarankiškai ką nors veikti,
– leisti kuo daugiau bendrauti su bendraamžiais,
– pasistengti nors ir trumpai, bet kokybiškai žaisti su vaikučiu.
Mama Dovilė:
„Mes abu su vyru esame vienturčiai, todėl norime turėti 3 vaikučius. Prisimenu, kaip vaikystėje pavydėdavau draugėms, kurios namuose turi sesę. Įsivaizduodavau, kaip joms smagu namuose žaisti. Paauglystėje pavydėdavau, kad neturiu sesės, su kuria galėčiau pasidalinti paslaptimis. Nors nesu tikra, ar būčiau su ja tokia artima, kaip su drauge. Aš visada turėjau labai gerą, „mirtiną“ draugę, kuri man atstodavo seserį. Dabar man labai gaila, kad dukrytė neturi nei tetos, nei dėdės, kad neturės pusbrolių ir pusseserių.
Nepastebiu, kad aš ar vyras kuo nors išsiskirtumėm iš kitų, visi bruožai, taikomi vienturčiams tinka ir kitiems žmonėms. Egoizmas, pavydas? Niekas mūsų tuo nekaltino. Manau, kad aš bijau atsakomybės gal todėl, kad jutau per didelį tėvų dėmesį ir globą, kuri nuolatos mane slėgė. Kartais su vyru pasikalbam, kaip būtų šaunu senatvėje laukti švenčių, per kurias suvažiuotų mūsų vaikai su anūkėliais, kurie keltų didžiulį triukšmą, bėgiotų pirmyn atgal, o mes sėdėtume ir stebėtume savo didžiulę šeimynėlę“.
Mama Renata:
„Nežinau, ar vienturtį auginti sunkiau, nes neturiu su kuo palyginti. Bet manau, kad egoistą galima išsiauginti ir šeimoje, kurioje daugiau vaikų. Mano dukrytė daug bendrauja su vaikais mokykloje ir su panašaus amžiaus pussesere ir pusbroliu. Nepastebėjau, kad jai kiltų kokių nors problemų norint su kuo nors bendrauti. Manau, koks bus tavo vaikas, labai daug priklauso nuo to, kiek jam skiri laiko, kiek investuoji į auklėjimą, galų gale, kiek knygų perskaitai. Aš labai daug dirbu, tad stengiuosi su savo mergaite kuo prasmingiau, kokybiškiau praleisti laiką. Kartais pakanka ir pusvalandžio, svarbu, kad nenutrūktų tarpusavio ryšys.
Svarbu nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti, išsipasakoti. Ar palepinu? Nemanau, bet pastebiu, kad močiutės, kuri prieš pusmetį sugrįžo iš užsienio ir dukters bendravimas yra kiek kitoks. Jos abi praleidžia daugiau laiko ir, ko gero, dukra yra palepinama. Aš nesistengiu jos paversti kažkokių mano svajonių išsipildymu. Aiškinsiu, kad reikia baigti mokslus, bet jokiu būdu nesikišiu, kokią specialybę rinktis. Ji pati privalo rinktis gyvenimo kelią“.
