Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.
„Sveiki. Jūs visada nagrinėjate labai aktualius klausimus. Ir aš jums turiu vieną. Visi psichologai kalba, kad vaikui reikia skirti bent 10-15 minučių laiko kasdien. Ką daryti, jeigu vaikui skiri visą dieną (jam 2,8 m, nelanko darželio), žaidi, ką jis nori, užsiimi lavinamąja veikla, eini į lauką, o kai pagaliau prisėdi ir tas 10-15 minučių nori skirti sau, jos kažkur išnyksta, nes tavo vaikas tiesiog nebemoka nei žaisti, nei užsiimti vienas!
Kai prisėdu, jis pradeda „lipti ant galvos“ arba atsiranda daugybė poreikių, kuriuos turiu vėl eiti vykdyti dėl jo.
Pvz., kai tėtis sėdi prie kompiuterio, viskas gerai. Bet jei prisėsiu aš, tada to kompiuterio būtinai prisireiks vaikui ir jis pradės zyzti, kad vietoj mokesčių mokėjimo įjungčiau kažką pažiūrėti jam.
Kai auginau pirmą sūnų, iki 4 metų buvo tas pats. Tik dėliones vienas dėliodavo. O žaislų reikėdavo tik tada, jei suaugęs kartu žaidžia. Jiems tada pradeda reikėti žmonių, o ne žaislų ir žaidimų, kuriuos sugalvoja suaugę.
Jei supykusi nustumiu nuo savęs 2,8 metų sūnų, tada jis trumpam supyksta, bet netrukus užsižaidžia gražiai vienas. Bet nesinori piktuoju varyti nuo savęs, kad vaikas pažaistų vienas!
Gražus pasakymas, kad „tu dabar pažaisk vienas, kol aš padarysiu valgyti” neveikia. Tą pačią akimirką viska meta ir eina iš paskos į virtuvę. Tada lupant bulves lipa ant nugaros ir pan.
Taigi, mano klausimas: ar per daug dėmesio skyrimo vaikui irgi nėra žala ir jam, ir mamai ?“
Atsako psichologė dr. Jolita Jonynienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Mama savo laiške iškelia nemenką iššūkį, aktualų daugumai mažesnius vaikus auginančių mamų. Dienos eigoje jūs skiriate vaikui visą savo dėmesį – drauge tvarkotės namuose, drauge žaidžiate, kalbatės ir tyrinėjate aplinką, tenkinate vaiko poreikius – kad ir kokie jie būtų. Ir štai net ir ištaikiusi minutėlę, kai vaikas savarankiškai įsitraukęs į kokią nors veiklą, prisėdate išgerti puodelį arbatos arba, kaip Linos atveju, sumokėti mokesčius internetu, jis išdygsta šalia ir reikalauja skirti jam laiko. Lyg nebūtų matęs jūsų kelias valandas ar net visą dieną. Vaikas tiesiog įpratęs būti su mama, šalia jos visą laiką ir jam nėra įprasta užsiimti kokia nors veikla vienam.
Kiekvienas vaikas (nepriklausomai nuo to, ar jam dveji, ar dešimt ar trisdešimt ketveri) nori jaustis svarbus savo šeimai. Poreikis jaustis šeimos dalimi toks stiprus, kad visais įmanomais būdais – kokius tik pavyksta sugalvoti – vaikas stengiasi jį patenkinti. Panašu, kad Linos sūnus jaučiasi svarbus mamai tuomet, kai ji žaidžia drauge ir tiesiogiai rodo jam dėmesį. Kai mama užsiėmusi – jis pradeda reikalauti dėmesio „lipdamas ant galvos”, prašydamas paduoti tą ar aną, „zyzdamas” įjungti mėgstamus filmukus.
Yra ir kitas svarbus dalykas. Mažesniems (o ir jau paaugusiems) vaikams mama tikrai labai svarbus žmogus – ji supranta, tiki, suteikia džiaugsmo, moko, užtikrina saugumą ir padeda patenkinti svarbiausius poreikius. Būtų naivu tikėtis, kad vienerių ar dvejų metų vaikas ilgesnį laiką pažais vienas. Nors tai priklauso nuo vaiko temperamento, charakterio, socialinių įgūdžių, dešimt ar penkiolika minučių savarankiškos veiklos kartais jam gali būti nelengva užduotis. Žinoma, tai nereiškia, kad savarankiško žaidimo neverta mokyti – juk jums taip pat reikia atokvėpio minutėlės. O ir vaikui ugdyti savarankiškos veiklos įgūdį, pasitikėjimą savimi tiesiog būtina.Vadinasi, vaikui labai svarbus yra laikas, praleistas žaidžiant, veikiant drauge su mama, tėčiu ar vyresniu broliu/ seserimi. Visgi būtina ir bent šiek tiek laiko kasdien pažaisti vienam. Žaisdamas vienas vaikas veikia savo paties sukurtame pasaulyje su savomis taisyklėmis ir herojais. Jis čia neprivalo laikytis realaus pasaulio apribojimų, mamos ar tėčio reikalavimų, galiausiai – gali veikti taip, kaip nori ir tokia seka, kokia jam priimtinesnė. Savarankiško žaidimo metu vystomi kiek kitokie vaiko gebėjimai ir įgūdžiai: pavyzdžiui, kūrybiškas mąstymas, laisvės tyrinėti aplinką pačiam ir mokytis pojūtis, savarankiškas kilusių problemų sprendimas, pasitikėjimas savimi, savireguliacijos įgūdžiai. Taigi net ir kelios minutės kasdien – nepakeičiama galimybė geriau suprasti save ir supantį pasaulį.
Kiekvieną dieną, kurią praleidžiate drauge, jūs galite drąsinti vaiką šiek tiek pabūti vienam ir tiesiog pažaisti greta jūsų. Pradėkite nuo vienos minutės ir po truputį šį laiką ilginkite. Vaikas gali užsiimti jam patinkančia, įtraukiančia veikla greta jūsų – juk jam nebūtina išeiti į kitą namų erdvę. Padėkite sugalvoti, kokia veikla vaikas gali užsiimti ir būtinai paaiškinkite, koks svarbus jums šioje situacijoje vaiko bendradarbiavimas. Pirmosiomis dienomis gali ir nepavykti visiškai atitrūkti nuo vaiko ir pasinerti į savo veiklą. Jei tai tikrai nelengva užduotis, pradėkite nuo to, kad žaisdami drauge vis dažniau perleidžiate iniciatyvą vaikui už žaidimo eigą. Tegul jis pats dažniau generuoja idėjas, sugalvoja scenarijus, renkasi žaidimo būdą ir priemones. Tai bus pirmasis žingsnis savarankiškumo link.
Visuomet padėkokite vaikui už tas trumpas akimirkas, kurias jis praleido savarankiškai veikdamas („Ačiū tau, kad šiek tiek pažaidei vienas. Tuo metu man pavyko sumokėti mokesčius” arba „Ačiū tau. Man tai buvo labai svarbu”) – net jei tai iš tikrųjų buvo labai trumpas laikas ir visos savo numatytos užduoties atlikti nepavyko. Pasidžiaukite vyrui ar močiutei – būtinai vaikui girdint. Girdėdamas gražius žodžius apie save, jūsų dėkingumą, vaikas stiprins tikėjimą savimi ir kitą kartą bus labiau pasirengęs pažaisti vienas.
Kitu laiku ir toliau skirkite dėmesio vaikui – taip, kaip ir iki šiol. Drauge žaiskite, eikite pasivaikščioti, kalbėkitės, pasakokite apie tai, ką matote. Kai galite, pakvieskite vaiką padėti jums atlikti kokį nors labai svarbų darbą namuose; o kai baigsite, pasidžiaukite, kaip smagu ir greita kartu dirbti buvo. Taip skirsite iš tikrųjų kokybiško laiko vaikui: kai iš tikrųjų būnate su vaiku (ne greta, kai gaminate maistą, kalbate telefonu, džiaunate skalbinius, valote dulkes), jūsų žvilgsniai susitinka, o veiklą ir pokalbius lydi šypsena. Leidžiant dienas su mažesniais vaikais namuose nesunku įsisukti į kasdienos būtinų darbų, vaikų poreikių tenkinimo ratą – viską labai svarbu atlikti. O dienos pabaigoje gali aplankyti jausmas, kad tiek valandų buvote drauge, o tikro buvimo „čia ir dabar” kažin ar patyrėte.Prasmingų, džiuginančių ir įkvepiančių akimirkų drauge su vaikais! Ir įtraukiančių, pasitenkinimo jausmą ir pasitikėjimą savimi auginančių veiklų jūsų vaikui!
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
