Vaikams intravertams labiau patinka pabūti vieniems arba nedidelėje ir saugioje aplinkoje, tai jokiu būdu nėra kažkas blogo. Jiems nereikia šurmulio ir kalbų apie nieką. Ir vis dėlto jeigu tinkamai ugdome intravertą, jis gali tapti puikiu lyderiu, nuostabiu oratoriumi, kas paprastai tapatinama tik su ekstravertais.
I straipsnio dalis „Kaip intravertą vaiką atskirti nuo ekstraverto“
II straipsnio dalis: „Kaip intravertą užauginti lyderiu“
Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.
„Pedagogai kartais taip pat nesupranta vaikų intravertų, su jais reikia daugiau dirbti, jie atima daugiau laiko, o kas gi norės „cackintis“ su tuo keistu vaiku, kai darbas spaudžia, mokinių daug, vyrauja chaosas. Vaikui intravertui tai tiesiog pražūtis – jis ima ir užsiblokuoja. Ekstravertai tokie mieli, o intravertai labiau kuria, mąsto, bet nemoka savęs pristatyti. Intravertui sunkiau įsitraukti į komandinę veiklą, jam reikia laiko. Vaikas intravertas gali pradėti kalbėti, bet jeigu kitas, aktyvesnis, jį pertrauks, nutils ir nieko nebesakys, nekovos už save. Ir jokie įtikinėjimai – „Tu pakovok už save, apgink savo nuomonę“ neveikia, jiems tuoj pat kyla klausimas: „O kodėl tai reikėtų daryti, kam to reikia, galų gale kur gyvenimo prasmė?“ Tai nerodo, kad vaikai intravertai nemoka būti su kolektyvu, jie moka, bet kad atgautų jėgas, jiems būtina pabūti vieniems.
Tėvai, suvokę, kad augina vaiką intravertą, taip pat nurimsta, nebekaltina savęs, kad kažką „praleido“ galbūt tame amžiuje, kai formavosi vaiko saugumo jausmas, kažko nepadarė, nepakankamai apkabindavo, gal ant rankų per mažai nešiojo. O vaikai intravertai ne itin ir mėgsta tuos apsikabinimus, jie labai saugo savo asmeninę erdvę, renkasi žaisti vieni, tuo metu jų galvelėje verda daug daug visko. Nusiraminkite, jūs nieko nepadarėte, tiesiog vaikas toks yra. Reikia į jį pažiūrėti kitomis akimis, ne kaip į bailiuką drovuolį, o kaip į savitą asmenybę, pabrėžkite ne tai, kad jis bailus, o priešingai, koks yra kūrybiškas, drąsus, kai reikia įveikti kliūtį, ir t. t.“
Suaugusiesiems reikėtų pažvelgti į pasaulį to mažylio akimis – ne savo, tiesiog atsitūpkite šalia ir pabandykite įsivaizduoti, koks jo pasaulis, ir pamatysite, kad jis labai gražus, kitoks, bet labai gražus. Tam vaikui nebūtina įlipti į medį, kad pasijustų „kietas“, jis skaitydamas knygą mintimis laipioja po medžius. Laki vaizduotė padeda išgyventi dar ir ne tokių potyrių.
Intravertai mažiau atstumia kitus vaikus, juos priima tokius, kokie yra, tik… jeigu tėvai vaikų nesugadina. Intravertai puikiai sugeba prisitaikyti. Kartais net nepasakysi, kad tas linksmas, energingas ir lengvai bendraujantis žmogus tiesiog prisitaikęs, puikiai tėvų išauklėtas intravertas.“
INTRAVERTĄ VAIKĄ REIKIA RUOŠTI SVARBIEMS ĮVYKIAMS
Tarkime, apsilankymui pas gydytoją. Kantriai ir daug aiškinkite, kas jo laukia, kaip bus pas tą žmogų su baltu chalatu. Paaiškinkite, kada tai įvyks, pažaiskite gydytoją, pagalvokite situacijų ir jokiu būdu nepadarykite staigmenos: „Štai dabar mes einame pas gydytoją!“ Taip sulauksite mažų mažiausiai klyksmo. Netgi apie malonius dalykus, kurie laukia, pavyzdžiui, kelionė prie jūros, intravertui vaikui pasakykite iš anksto, tegul pripranta prie tos minties. Vaikas turi mokytis priimti pokyčius, po truputį ir išmoks. Mūsų, tėvų, užduotis – išmokyti jį įsitraukti į pasaulį, o ne uždaryti saugiame burbule.
EKSTRAVERTIŠKUMAS – KAIP SAVITAS STANDARTAS
Jo neatitinkantieji yra priversti taikytis, derintis. Daugelis šių dienų institucijų pritaikytos tiems, kurie sukurti būti su žmonėmis ir nuolat veikti. Nuo mokyklos suolo iki darbo biure pabrėžiamas grupinis mokymasis, grupinis darbas, grupėje įgyti įgūdžiai. Be to, dėl karjeros neretai reikia net tik efektyviai dirbti, bet ir mokėti pateikti, reklamuoti save. Net ir suaugusį intravertą gali aplankyti savitas kaltės jausmas, kai dėl geros knygos paaukojate kvietimą vakarieniauti mieste ar sulaukiate pastabos, jog esate užsisklendęs. Teorijų apie intraverto ir ekstraverto sąvokų apibrėžimą ne mažiau nei asmenybės psichologijos mokslininkų, tačiau sutinkama, kad intraverto gerai savijautai reikia mažiau bendravimo, ekstravertai lengviau susidoroja su keliais darbais vienu metu. 100 proc. tikrų intravertų ar ekstravertų mažai. Žmogus gali būti, tarkime, 80 proc. ekstravertas ir 20 proc. intravertas. Mokslininkai šiandien kalba ir apie „tarpinius“ asmenybės tipus – drovius ekstravertus ir drąsius intravertus.