Ar verta atsiprašyti savo vaiko? Galbūt tėvai visada yra tiesūs, todėl neprivalo prašyti savo vaikų atleidimo už pykčio proveržius?
Ankstesnė tėvų karta savo vaikus auklėjo būtent taip: esu teisus, nes esu vyresnis. Nesvarbu, ar paprasčiausiai išsiliejau ant vaiko, nes buvau pavargęs, prastos nuotaikos, galbūt vėliau paaiškėjo, kad vaikas nebuvo kaltas.
Dalis tėvų vis dar mano, jei pripažins, kad buvo neteisūs, vaikas jais nebepasitikės, jausis neapsaugotas dideliame ir baisiame pasaulyje. Kiti savo ruožtu mano, kad vos tik jie atsiprašys vaiko, jis iš karto nustos jų klausęs ir nevertins rimtai.
Visi šie įsitikinimai ginčytini. Vaikai labiau pasitikės tėvais, jei šie su jais elgsis sąžiningai. Vaiko pasitikėjimas savimi didės, nes jis suvoks, kad tiek tėtis, tiek ir mama gali klysti, matys emociškai brandžius tėvus, sugebančius pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti. Tai labai svarbu tinkamam vaikų auklėjimui užtikrinti.
Kada reikia atsiprašyti vaiko?
Atsakymas į šį klausimą gali pasirodyti akivaizdus, tačiau taip nėra. Turimi galvoje tikri atsiprašymai, o ne ištarti atmestinai – buitiniai „atsiprašau”. Pavyzdžiui, jei apkaltinote vaiką dėl ko nors, ko jis nepadarė, o vėliau sužinojote tiesą, būtinai turite vaiko atsiprašyti. Jei vaikas liūdi, nes paprašėte jo susitvarkyti savo kambaryje, o jis to daryti visiškai nenorėjo, atsiprašyti vaiko dėl sugadintų jo planų nereikia. Atsiprašymai dėl vaiko auklėjimo disciplinos – prastas metodas. Jūs neturite jausti kaltės dėl to, kad stengiatės padėti vaikui įsisavinti elgesio taisykles. Tai – jūsų pareiga. Dėl tokios „kaltės” demonstravimo vaikas jus ims vertinti kaip bevalius ir silpnus žmones.
Tiesa, kai save kaltinate dėl per aštrių vaikui ištartų žodžių, kuriuos panaudojote norėdami jį priversti susitvarkyti kambarį – tai jau kitas atvejis. Visų pirma svarbu suprasti, kodėl ištarėte būtent tuos žodžius. Atsiprašykite, nes pasikarščiavote ir pasakėte netinkamus žodžius, bet neatšaukite įpareigojimo vaikui susitvarkyti savo kambarį. Tiek jūs, tiek ir vaikas turi suprasti, kad šios pareigos – jo gerovės garantas.
Neturite savo vaiko atsiprašyti ir dėl aplinkinių elgesio. Ne jūs negražiai pavadinote vaiką, tai padarė jo brolis. Taigi skirkite laiko broliui, siekdami įtikinti, kad jis išpirktų savo kaltę. Vis tik atsiprašę už skriaudiką jūs nepadėsite nė vienam iš jų.
Štai kelios dažniausiai pasitaikančios situacijos, kai reikia atsiprašyti vaiko:
– apšaukėte jį ar pavartojote per aštrų žodį;
– sugėdinote jį ar privertėte suglumti;
– apkaltinote vaiką dėl dalyko, kurio jis nepadarė;
– išsiliejote ant vaiko dėl pernelyg didelio savo emocionalumo ar nuovargio;
– vaikas pamatė, kad elgėtės su kitais per griežtai;
– nesilaikėte savo žodžio.
Kaip tinkamai atsiprašyti vaiko?
Jei niekada iki šiol jums neteko atsiprašyti savo vaiko, vien mintis, kad tai teks padaryti, gali jums pasirodyti gąsdinanti – jums prireiks nuolankumo. Maža to, vaikas toli gražu ne visada sugeba priimti atsiprašymą. Štai keli patarimai, padėsiantys vaiko atsiprašyti tinkamai.
Atsiprašykite tada, kai tiek jūs, tiek ir vaikas jau esate atvėsę po konflikto ir nurimę.
Atsiprašymas turi būti trumpas. Nebūtina išsakyti visas tą akimirką, kai buvote neteisūs, jus užplūdusias mintis. Paprasčiausiai leiskite vaikui suprasti, kad pripažįstate buvę neteisūs, ir pasakykite, kad norite jo atsiprašyti už tai, ką tada pasakėte ar padarėte.
Labai svarbu atsiprašant neištarti žodžio „bet”. Pavyzdžiui, štai toks atsiprašymas nėra tinkamas: „Man gaila, kad šaukiau ant tavęs, bet tu turėjai susitvarkyti!”. Jūsų vaikui neturi tekti atsakomybė už netinkamą jūsų elgesį, net jei toks elgesys pasireiškė tada, kai jis ką padarė ne taip, kaip turėjo. Tik jūs patys esate atsakingi už savo žodžius ir elgesį.
Pamirškite apie šią situaciją vos tik atsiprašę ir pripažinę savo kaltę. Nesuteikite vaikui progos šią situaciją paversti žaidimu. Stenkitės taip pat ir vaiko ilgai nepeikti dėl netinkamo elgesio. Kai tik atsiprašymas būna priimtas, būtina judėti į priekį.
Sugebėjimas atsiprašyti vaiko – tai sveikas būdas palaikyti santykius šeimoje ir mokyti vaikus oriai elgtis tose situacijose, kai jie yra neteisūs ar klysta. Juk vaikai pavyzdį ima iš mūsų pačių elgesio, o ne iš to, ką jiems sakome.
