„Nebėk!”, „Nulipk!”, „Atsargiai, susižeisi!” – šie ir panašūs perspėjimai užima svarbią daugumos tėvų žodyno dalį.
Juk nei vienas tėtis ar mama nenori, kad jų atžala patirtų traumą ar kitaip susižeistų dūkdamas. Tačiau perdėtas rūpinimasis ir nuolatiniai draudimai užsiimti vaikams patinkančia fizine veikla gali turėti atvirkštinį efektą.
Prieš keletą metų Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) mokslininkai atliko išsamų tyrimą, kuriame analizavo rizikingų žaidimų įtaką vaikų vystymuisi. Tai – įvairi veikla, kurią atlikdami vaikai išbando savo galimybių ribas: laipiojimas, šokinėjimas, lakstymas, karstymasis medžiais ir panašiai. Tyrėjai nustatė, kad tokie žaidimai ne tik naudingi vaikų sveikatai, kadangi jie skatina judėti, bet ir ugdo kūrybiškumą, socialinius įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi ir stiprina charakterį.
Vaiko psichologijos centro steigėja, vaikų psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė pabrėžia, kad tai anaiptol nereiškia, jog tėvai turėtų skatinti vaikus užsiimti rizikinga ar tuo labiau jiems nepatinkančia veikla. Tiesiog vaikams reikia leisti patiems įvertinti riziką, o tėvams svarbu suvokti, kad traumų gali pasitaikyti, bet atžaloms suteikta laisvė bus kur kas naudingesnė nei griežta kontrolė.
Vaikai mokosi darydami ir klysdami
Socialinių mokslų daktarė, trijų vaikų mama M. Skerytė-Kazlauskienė pati bemaž dešimtmetį veda savo vaikus į darželį kuriame taikoma Valdorfo pedagogika. Ji remiasi vaikų raidos supratimu ir, kitaip nei įprastuose darželiuose, tokiose ugdymo įstaigose organizuojamos gyvenime prasmingos, naudingos veiklos. Be to, vaikai nėra verčiami kažką daryti – jei pasiūlytas užsiėmimas nesudomina, jie gali žaisti, piešti ir kitaip leisti laiką.
„Jei ateitumėte į tokį darželį, nustebtumėte. Tarkim, mūsų darželis yra įsikūręs ant stataus kalno šlaito ir vaikai į jį laipioja, taip pat ten yra visokių virvių, stulpelių, medžių, tvorų – vaikai patys nusprendžia, kur nori užlipti ar nuo kur nušokti. Tiesiog pasikliaujama vaikų gebėjimais, pojūčiais”, – sako M. Skerytė-Kazlauskienė.
Žinoma, sužeidimų išvengti nepavyksta – jos pačios vaikai yra kelis kartus nesmarkiai susižaloję. Visgi traumų, nubrozdinimų ir kitokių nemalonumų pasitaiko ir įprastuose darželiuose ar namuose. Užtat galėdami patys priimti sprendimus vaikai išmoksta atsakomybės, įvertina savo galimybių ribas ir elgiasi atsargiau, būna labiau susikaupę.
„Viena iš veiklų tame darželyje yra drožinėjimas. Iš pradžių tai vyksta prižiūrint drožėjui, o sulaukę 7 metų vaikai gauna savo specialų peiliuką. Neseniai jį gavo ir mano sūnus. Sykį grįžęs namo jis kažką drožė ir įsipjovė. Žinoma, jis susijaudino, bet dėl to tikrai nenustojo drožinėti. Kaip tik, dabar jis supranta, kad reikia būti atsargesniam. Taigi tos traumos nėra sureikšminamos, jos užgydomos, vaikai paguodžiami ir gyvename toliau. Iš kitos pusės, kaip išmoksi gerbti peilį, jei neįsipjausi? Kaip sužinosi, ką reiškia jo aštrumas? Jei nieko nedarysi, nesusižeisi, bet nieko ir nepasieksi”, – teigia vaikų psichologė.
Berniukai nukenčia dažniau
Vaikų psichologė sutinka, kad tėvams neramu dėl savo vaikų ir tai suprantama. Be to, vaikams augant svarbu suteikti vis daugiau laisvės, nes tai ugdo jų atsakomybę.
„Vaikams, kaip ir mums, vienas iš raidos poreikių yra jaustis galinčiu. Jei neįlipi į medį arba nenušoki nuo palangės, kaip gali pasijausti galinčiu tai padaryti? Jei nebandys, niekada to ir nesužinos. Žinojimas, kad pats kontroliuoji savo gyvenimą, priimi sprendimus, ugdo stiprias, į save orientuotas asmenybes”, – sako M. Skerytė-Kazlauskienė.
Higienos instituto duomenimis, 2015 metais dažniausia visų vaikų traumų priežastis – nukritimai, jie sudarė 43 proc. atvejų. Antrojoje vietoje (11,5 proc.) – negyvų mechaninių jėgų poveikis, pvz., susižalojimai sportuojant, įsipjovimai ir panašiai.
„Lietuvos draudimo” Asmens žalų skyriaus vadovas Jonas Stasinas pastebi, kad skirtingo amžiaus vaikams būdingos traumos priklauso nuo to, kokiomis veiklomis jie užsiima. Dažniausi visų amžiaus grupių vaikų patiriami sužalojimai – galvos, pečių lanko ir rankų, rečiau nukenčia kaklas ir krūtinės ląsta. Be to, berniukai patiria vidutiniškai pusantro karto daugiau traumų nei mergaitės.
„Mažyliai dažniausiai patiria įvairias nedideles traumas, kadangi pradėję vaikščioti jie šimtus kartų griūna. Sulaukę trejų-penkerių metų vaikai tampa itin aktyvūs, todėl padaugėja įvairių sumušimų, nubrozdinimų, žaizdų, mėlynių, taip pat jie dažniau nukenčia dėl ugnies, karščio ar dūmų. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą išauga kojų ir rankų lūžių rizika, taip pat padaugėja traumų važiuojant dviračiu ar pakliuvus į eismo įvykį”, – vardija J. Stasinas.
Ne prižiūrėti, o stebėti
Kaip pastebi mokslininkai, griežtos žaidimų aikštelių taisyklės ir pernelyg akylas žaidžiančių vaikų saugojimas yra didžiausi trikdžiai, dėl kurių vaikai vengia užsiimti rizikingomis veiklomis lauke. Todėl jie pataria ne aktyviai prižiūrėti, o tik nuošaliai stebėti savo žaidžiančius vaikus, ypač jiems ūgtelėjus.
Be to, rizikingas elgesys yra tik viena iš daugelio priežasčių, lemiančių vaikų traumas. Kitos priežastys – tai atsaini mažamečių priežiūra, vaikų nemokėjimas naudotis įvairia įranga, nesugebėjimas priimti tinkamų sprendimų, saugaus elgesio taisyklių nežinojimas, prastas fizinis pasirengimas.
