Tai, kad urologinės ligos kamuoja tik vyresnio amžiaus vyrus – pasenęs mitas, teigia gydytojai.
Pasak Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Urologijos skyriaus vedėjo Edmundo Štarolio, lietuviai – pakankamai konservatyvūs ir drovūs, todėl su intymiais organais susijusius negalavimus kenčia tol, kol pas gydytoją neatvaro nepakeliamas skausmas ar kiti organizmo funkcijų sutrikimai. Kartais pasekmės tik sugriauna asmeninį gyvenimą, o kartais nusineša jaunų, aktyvių, kūrybingų žmonių gyvybes.
Kraštutinumai dėl vyriško pasididžiavimo korekcijos
Gydytojas urologas teigia pastebėjęs, kad jeigu koks nors valdžios atstovas ar garsus žmogus suserga, pavyzdžiui, širdies liga, visos ligos detalės žinomos nuo pirmos minutės, nėra jokios paslapties. Su urologijos problemomis – visiškai priešinga situacija. Jei tik žmogus jau guli mirties patale, visi sužino, kad jis turi problemų su prostata.
„Mano manymu, tai kultūrinis dalykas. Lietuviai – konservatyvi, drovi tauta. Mums atrodo, kad yra kilnesnės ligos ir ne tokios kilnios. Tiesa, dabar, kai viešoje erdvėje skleidžiama pakankamai daug informacijos apie prostatos ligas, požiūris į vyrų šlapinimosi ir lytinio pajėgumo sutrikimus dabar jau kitoks nei prieš 25 metus. Žmonės apie savo problemas šioje srityje kalba atviriau.
Anksčiau apie lytines problemas prabildavo tik tuomet, jei pas tą patį gydytoją lankydavosi jau ne vienerius metus ir juo labai pasitikėjo. Šiais laikais tai girdime gerokai dažniau. Medikų požiūris taip pat pasikeitęs. Mūsų senieji mokytojai sakydavo, kad rūpintis žmogaus lytine funkcija – nerimtas reikalas. Žmogus turėtų džiaugtis, kad normaliai šlapinasi, o jeigu jam per 60 metų, apskritai nėra ko kalbėti apie lytinį gyvenimą. Dabar požiūris keičiasi. Yra žmonių, kuriems ir 80 metų sulaukus lytinis gyvenimas vis dar aktualus, ką jau kalbėti apie 60-mečiams. Jiems tai visiškai normalus dalykas”, – sakė pašnekovas.
Mitas, kad urologinių problemų turi tik senoliai
Medikas sulaukia įvairiausio amžiaus vyrų – nuo studentų iki pensininkų. Tiesiog skiriasi sutrikimų pobūdis. Jaunesni dažniau skundžiasi uždegiminėmis ligomis, kurios gali būti susijusios tiek su lytiniu gyvenimu, tiek su aktyviu gyvenimo būdu bei jį lydinčiais peršalimais ir stresais. Vyresniame amžiuje ligos kimba dėl hormoninių pokyčių.
„Kai kuriems vyrams tenka atlikti varpos korekcijas. Mat dėl ligų ji deformuojasi. Dažnai vyrai bijo tokios operacijos, kad visiškai neprarastų potencijos, todėl, kol dar gali taikstytis su negalavimais, kol neatsiranda rimtų problemų šeimoje dėl intymaus gyvenimo, nesikreipia į gydytoją. Tačiau egzistuoja ir kitas kraštutinumas – aktyvūs vyrai, labai puoselėjantys kūną ir norintys, kad tobula būtų viskas – taip pat lytinio organo forma. Juos jau reikia stabdyti, išaiškinti galimas operacijos, kurios nereikia, pasekmes. Mes operacijos, jei nėra medicininių indikacijų, nedarome, todėl jie tampa plastikos chirurgų klientais. Tačiau aš siūlyčiau prieš ryžtantis šiam žingsniui labai išsamiai pasikalbėti su gydytoju. Operacija, kuri gali turėti įvairiausių komplikacijų. Pati nemaloniausia – erekcijos susilpnėjimas. Be to, kai pradedi gražintis, būna sunku sustoti, vis atsiranda netobulų formų. Taigi vystosi priklausomybė ir prasideda korekcijos be galo”, – svarstė E. Štarolis.
Daugybė vyrų gyvena su negalavimais, kuriuos nesunku išgydyti
Pasak mediko, žmonės taip susipainioję savo nežinojime, kad gydytojui tenka paaiškinti, kas yra normalu, o kas jau sutrikimas.
„Žinote, kaip viskas būna? Susirenka vyrų kompanija ir kuris nors pradeda girtis savo vyrišku pasididžiavimu ir pajėgumu. Jautresnis žmogus, pasiklausęs ir „prisimatavęs” pasakojimą sau, lekia pas specialistą – esą mano draugas sakė taip ir taip, o man yra šitaip. Tačiau absoliučia dauguma atvejų tai tik blevyzgos prie bokalo alaus, neturinčios nieko bendra su tiesa. Šioje situacijoje tenka nuraminti žmogų ir paaiškinti, kas su juo darosi – ar tai yra normalu, ar jau patologija. Mat būna atvejų, kad tai, kas normalu, žmonės palaiko sutrikimu, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, yra tikrai nesunkiai pagydomų ligų, bet žmonės su jomis gana ilgai gyvena, galiausiai jos komplikuojasi, kyla rimtų problemų tiek šeimoje, tiek bendraujant su kitais. Kad žmogus ištrūktų iš to užburto rato, prireikia ir psichologo pagalbos”, – teigė urologas.
Pasak pašnekovo, dalis ligų, apie kurias žmonėms drovu prisipažinti, nėra labai pavojingos sveikatai ar vaisingumai, bet jos įkyrios – pasireiškia uždegimais, alergijomis, šlapinimosi sutrikimais. Labiausiai jos gadina gyvenimo kokybę, nes žmogus, ilgiau kur nors pasėdėjęs, peršalęs, pervargęs, mažiau pamiegojęs, iš karto pajaučia diskomfortą probleminėje vietoje. O juk problemos, susijusios su šlapinimusi ar lytine funkcija sukelia didžiulę psichologinę įtampą.
Neretai tokius nepatogumus vyrams sukelia prostatos uždegimai, kurių su amžiumi daugėja, nes keičiasi hormoninė pusiausvyra organizme. Egzistuoja statistika, pagal kurią kiek yra vyrams metų, tiek procentų asmenų toje amžiaus grupėje turi mažesnę ar didesnę prostatos patologiją ir vienokių ar kitokių šlapinimosi sutrikimų. Taigi tarp 40-mečių jų yra apie 40 proc., tarp 60-mečių – 60 proc. ir t. t.
Dėl gėdos miršta jauni žmonės
Bene labiausiai medikui liūdna, kad žmonės, drovėdamiesi kalbėti apie ligas, kurios susijusios su intymesniais organais, rizikuoja savo gyvybe.
„Mums tenka susidurti su pasekmėmis, kai moterys nevertina onkologinės ginekologinių organų profilaktikos. Tikrai skaudu matyti jaunas moteris, nesulaukusias net 30 metų, kurios miršta dėl ginekologinės onkologijos – dėl kiaušidžių, gimdos kaklelio vėžio – ir palieka šeimą, mažus vaikus. Pas mus jos neretai patenka jau su ketvirtos stadijos vėžiu, išplitusiomis metastazėmis. Tai matydami, savo artimiesiems kiekviena proga primename, kad negalima pamiršti profilaktikos. Jau geriau keletą minučių pakentėti ginekologo kabinete nei vėliau visiems išgyventi tokias tragedijas.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie sėklidžių vėžį, kuris taip pat dažniausiai šienauja jaunus vyrus. Todėl reikėtų nepamiršti apsičiupinėti ir pastebėjus kokius nors pakitimus, padidėjimus ar sukietėjimus sėklidėse nedelsiant kreiptis į urologą, kad šis dar kartą patikrintų. Net jei labai gėda”, – ragino E. Štarolis.
Onkologai: ne apie visas ligas kalbama garsiai
„Apie krūties ar prostatos vėžį šiandien viešai prabyla vis daugiau sergančiųjų. Visiems savo istorijas viešai papasakojusiems pacientams mes, medikai, esame dėkingi, – teigė Vilniaus universiteto onkologijos instituto direktorius prof. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius. – Tačiau yra vadinamųjų nepatogių ligų, apie kurias viešai kalba retas. Žarnyno vėžys – viena iš jų.”
Ligos simptomai ankstyvosiose stadijose nėra ryškūs, todėl žmonės dažnai į medikus kreiptis neskuba. „Dar viena delsimo apsilankyti pas gydytoją priežastis – gėdos dėl pasireiškusių nemalonių simptomų jausmas. Svarbu žinoti, kad žarnyno vėžys yra vienas sėkmingiausiai gydomų virškinamojo trakto navikų. Tačiau svarbu, kad liga būtų nustatyta pradinėje stadijoje. Deja, I-II stadijos kolorektalinio vėžio Lietuvoje diagnozuojama mažiau kaip 40 proc. Tad, kaip matome, gėdos jausmas kainuoja per daug”, – įsitikinęs medikas.
Diagnozuoti ikivėžines ligas ir jas pagydyti arba diagnozuoti vėžį anksti gali padėti storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Joje dalyvauti gali kiekvienas 50-74 metų amžiaus Lietuvos pilietis. Ši valstybės finansuojama patikros programa Lietuvoje veikia nuo 2009 m.
