Norite papasakoti savo gimdymo istoriją? Portalo TavoVaikas.lt elektroninis paštas yra tavovaikas@delfi.lt. Laukiam!
Nėštumas
Kad laukiuosi, sužinojau labai netikėtai. Niekad nemėgau vaikų ir nelabai tryškau noru jų turėti. Pirma įsigijau šunį, o apie vaikus vyrui pasakiau taip: “Daryk, ką reikia ir man nesakyk, nes kitaip jų niekad neturėsim”. Net pačiai juokingai nuskambėjo tokie žodžiai.
Vieną dieną pasijutau prastai ir visa tai suverčiau dideliam darbo krūviui. Dingo apetitas, pasidarė bloga, valgyt galėjau tik melionus, obuolius ir įvairias uogas. Mama iš karto įtarė, kas čia vyksta, todėl patarė pasidaryti nėštumo testą. Kiek juostelių rodo testas, ilgai su vyru nesiryžom pažiūrėti. Žinia pribloškė – aš puoliau į ašaras, o vyras džiaugėsi ir sakė, kad viskas bus gerai, būsim tikra šeima.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip tinkamai įrengti vaikui kambarį, kad jis augtų sveikas
Drama: pagimdžiusi sveiką ketvertuką, netikėtai miršta mama
Visą nėštumo laiką jaučiausi puikiai, dirbau kaip bitutė. Nors dauguma moterų keikia Norvegijos daktarus, bet aš likau jais labai patenkinta ir dėkinga jiems. Iš pradžių mane prižiūrėjo viena akušerė, daug bendravom apie mano fizinę ir psichologinę savijautą. Ji vis tikrindavo vaikelio širdelės tonusus, matavo pilvą. Prasidėjus 7 nėštumo mėnesiui, automobiliu grįžom savaitei į Lietuvą, susipirkom visą kraitelį.
Kitą dieną po grįžimo į Norvegiją ėjau pas savo akušerę, papasakojau apie kelionę, apie savijautą ir nerimą, kad vaikiukas lyg ir mažiau juda. Ji mane tą pačią akimirką išsiuntė į didesnę ligoninę. Taip visą mėnesį kartą per savaitę važinėjau tikrinti vaikiuko širdies, daug kartų darė tyrimus ultragarsu, nes vaikas, pasirodo, buvo per mažas pagal savo amžių, o man pakilo kraujospūdis. Po vieno tokio apsilankymo pas gydytojus, jie manęs jau nebepaleido namo.
Gimdymas
Gimdymas yra kiekvienos jaunos ir nepatyrusios merginos košmaras – nieko nežinai, ir ta nežinia baisiau už viską. Reikėjo skubėti, nes vaikiukui trūko maisto irdeguonies dėl prasto placentos darbo. Kadangi Norvegijoje populiarus natūralumas, tai pirmiausia įdėjo taip vadinamąjį „balioną”, sąrėmius pradėjau jausti po 3 valandų, bet po nakties nemigos ir skausmo viskas nurimo.
Tada jau griebėsi medikamentų. Įdėjo tabletę, kuri ir padarė visą darbą. Visa popietę ir vakarą kenčiau skausmą, vyras trynė nugarą, seselės nešė karštas vandens pūsles, dėjau ant nugaros, bet negelbėjo. Galų gale nuvedė į gimdymo palatą. Viskas tvarkinga, gražu, sterilu, vidury palatos didelė burbulinė vonia, dušas, bet niekuo neteko pasinaudoti.
Tyrimai rodė, kad vaiko širdelė labai apkrauta, o atsidarę buvo vos keli gimdos kaklelio centimetrai, todėl reikėjo skubėti. Buvo planuojama mane greitosios automobiliu gabenti į kitą miestą, nes mano kūdikėliui dar tik 8 mėnesiai ir jam reiks specialios priežiūros. Bet ir šis variantas atkrito, nes kelionė truktų per ilgai. Galiausiai iškvietė sraigtasparnį ir juo per 20 minučių pasiekėm kito miesto ligoninę. Vyras automobiliu šiaip ne taip vidury nakties susirado ligoninę ir sutikto gydytojo pagalba susirado mane, nes ligoninės dydis kaip gero miestelio.
Gydytoja ir akušerė buvo labai malonios, iš pradžių atliko visokius tyrimus ir pasakė, kad leis gimdyti natūraliai, gavau „dujų“ pakvėpuoti. Kaklelis niekaip nesivėrė. Suleido skatinamuosius, o jis vis neatsidaro. Tada gavau epidūrinę nejautra, nes buvau visa išsikankinusi. Niekas nepadėjo. Buvo priimtas sprendimas daryti cezario pjūvio operaciją. Seselės ir daktarai lakstė aplink kaip pamišę, išsigandau, nes visi labai skubėjo, kad kuo greičiau gimtų mano mažoji.
Į operacinę vyro nebeleido, tad likau viena. Rankos kratėsi, visa drebėjau. Buvau gražiai užklostyta, suleisti vaistai. Bet… Viską mačiau atspindy ant lempos! Teko užsimerkti, nes pamačius save perrėžtu pilvu, kažin ar būčiau išlikusi rami. Kai pagaliau išgirdau mažosios tylų „cypt“, palengvėjo… Ją iškart išnešė sutvarkyti, o mane ir toliau operavo. Netikėtai pradėjau jausti skausmą, tad teko suleisti nuskausminamųjų dar ir dar kartą. Kai pagaliau viskas baigėsi, kitos dienos ryte užmigau, nes akys vos laikėsi atmerktos.
Susipažinimas su Rugile
Savo kūdikėlį pamačiau tik po kelių valandų. Buvo tokia mažytė! Prijungta prie visokių laidų, į nosytę įvestas zondas. Užplūdo begalė jausmų, nuo džiaugsmo iki skausmo, kad mano vaikiukas toks mažytis, toks gležnutis, dar nepasiruošęs būti čia. Beveik mėnesį praleidau su ja ligoninėje, specialioje palatoje tokiems ankstukams, kaip dukrytė. Aplink buvo daug tokių vaikiukų. Vieniems geriau, kitiems kiek sunkiau sekėsi kabintis į gyvenimą.
Mano dukrytei teko mokytis valgyti, palaikyti kūno temperatūrą be specialaus čiužinio pagalbos. Kaskart keičiant zondą ir mažylei verkiant, verkdavau ir aš. Buvo sunku, tikrai sunku. Viena (nes vyras dirbo), toli nuo namų, su ankstuku vaikeliu, be miego.
Labai padėjo medicinos seselės, kurios su mumis dirbo ir visko mokė. Jos labai nuoširdžiai ir su meile atliko savo darbą. Aš uždaviau, turbūt, milijoną ir vieną klausimą. Į visus gavau atsakymus. Per 3 savaites dukrytė priaugo svorio, išmoko pati valgyti, be zondo pagalbos. Buvo nutarta, kad mes jau pasiruošę važiuoti namo.
Esu be galo dėkinga visiems mane prižiūrėjusiems daktarams ir seselėms. Tik jų rūpestingumo, atidumo ir gero darbo dėka dabar turiu savo dukrytę.
Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie Norvegijos daktarus. Bent man tikrai pasisekė. Ir dabar dukrytę prižiūri nuostabi moteris, vardu Hilda. Ji dievina vaikus, kaskart nuėjus pas ją svertis ir tikrintis, ji myluoja mano vaiką kaip savo, labai mane palaiko, labai mumis rūpinasi, galiu jai skambinti dieną ir naktį.
Štai tokia mano patirtis.
Lina
