Gimdymas be skausmo. Sakysite, taip nebūna? Būna! Dviejų vaikučių (3,5 ir 2 m.) mama Liepa ir pati netikėjo, kad gimdyti be skausmo – įmanoma…
„Pirmas gimdymas… nepatiko”
Juokdamasi sako Liepa, nors gydytojas ir akušerė tvirtino, kad tai – vienas lengviausių jų praktikoje. „Tikiu, kad jiems atrodė lengvas, nes dukrytė gimė greitai – per 3,5 valandos. O aš ką, vadinamoji pirmakartė, man viskas baisu, neaišku, sąrėmiai drasko, tad nieko nuostabaus, kad tos trys valandos man išsitempė iki begalybės”, – linksmai pasakoja dviejų mažylių mama. Mintimis nusikelia į dar visai netolimą praeitį: gerai prisimena, kaip po pietų prigulė pailsėti, pradėjo rašyti draugei žinutę ir tik pokšt… Nubėgo vandenys! „Pašokau, žiūriu ir negaliu patikėti: jau gimdysiu?! Vyras kaip tik buvo parduotuvėje, skambinu, sakau, kad nupirktų vaisiaus vandenų testą, aš gi mat savo akimis negalėjau patikėti, – kvatoja Liepa. – Kai vyras parlėkė namo, aš jau susirietusi sėdėjau ant grindų, nes sąrėmiai manęs visai nepasigailėjo – apie save priminė lygiai kas pusantros minutės. Vyras aprengė mane kažkokiais baisiais drabužiais (o aš gimdymui kaip šventei ruošiausi…), nugabeno į ligoninę, ir ten, belaukiant gydytojo, išgirdau verdiktą: „Atsidarymas 7 cm, epidūrinės nejautros jau nedarysime”. Gydytojas atskubėjo netrukus, bet per tą laiką spėjau prigąsdinti ten laukiančias moteris – man sąrėmis, aš op ant žemės, nes taip patogiau. Po minutės – vėl tas pats scenarijus. O manęs dar paprašė užpildyti kažkokią kortelę… Dievaži, aš net savo vardo neprisiminiau. Galėjau prižadėti aukso kalnus ir paaukoti milijonus.”
Gydytojui – į atlapus
„Kibau jam į chalatą tiesiogine to žodžio prasme: „Man nedaro epidūro, o jūs žadėjot!!” Dabar, kai prisimenu, tai vaje vaje… Bet gydytojai, matyt, prie visko įpratę. Nuramino, kad padarys, jei jį paleisiu ir gražiai pateksim į palatą. Patekom, padarė. O tada gyvenimas vėl pasidarė spalvotas! Iki stūmimo. Girdėjau kažkieno žodžius: „Labai stiprius sąrėmius rodo…” Šaukiu: „Man dar epidūro, dar!” O gydytojas šypsosi, kad dabar net ir mano grasinimai nebepadės – vaikelis tuoj užgims, tad daugiau vaistų leisti negalima.
Abu nėštumai skyrėsi kaip diena ir naktis – pirmas buvo sudėtingesnis, antras – kur kas lengvesnis. Bet gimdymo bijojau dar labiau.2 vaikų mama LIEPA
Gimė dukrytė, aš guliu ir galvoju: „Kokia esu laiminga! Bet daugiau – nie-ka-da!” Gydytojas su akušere šypsojosi: „Oi, koks sklandus ir nesunkus gimdymas!” Mąsčiau sau: tai koks tada būna sunkus?! Nuoširdžiai sakau: vadinkite mane baile ar dar kaip nors, bet net neįsivaizduoju, kaip prisikankina tos, kurios gimdo ištisomis valandomis ar net paromis… O su tuo „niekada” prisikalbėjau… Kai mažajai nebuvo nė metukų, po mano širdele apsigyveno dar vienas žmogutis… Lauktas ir išsvajotas.”
Iš apžiūros nebeišleido…
„Abu nėštumai skyrėsi kaip diena ir naktis – pirmas buvo sudėtingesnis, antras – kur kas lengvesnis. Bet gimdymo bijojau dar labiau… Laukiantis pirmagimės buvo smalsu, „kaipgi ten viskas vyksta”, o dabar smalsumo nė kvapo nebuvo likę. Taip taip, prisipažinsiu: skausmo bijau kaip… hm, su kuo čia palyginti… kaip kokių vorų! O jie yra mano gyvenimo siaubas. Taigi laukiau aš tos lemiamos dienos ir sau tyliai bijojau. Pamenu, kai iki sūnelio atėjimo termino buvo likusios kelios dienos, nuėjau įprastinei apžiūrai ir mintyse jau skubėjau namo, nes su vyru buvom suplanavę jaukią šeimyninę popietę su šašlykais. Gydytoja mane apžiūri, matau jos nustebusias akis ir girdžiu klausimą: „Jokių neįprastų pojūčių?” Permetu galvoje: „Neįprastų? Neee. Tik truputį bijau, bet čia įprastas, netinka.” Atsidarymas jau 4 cm! Gydytoja siūlo… gimdyti. O aš dar taip nenoriu, taip nenoriu, bandau išsisukti kaip vaikas galvodama: o kaip šašlykai… Neišsisukau. Pasakiau vyrui, kad iš automobilio atneštų mano lagaminėlį (jis visur su manim važinėjo jau kokias dvi savaites), pamačiau savo antrosios pusės kvadratines akis ir ėmiau ruoštis didžiajam įvykiui. O tada tai jau pradėjau bijoti ne truputį!”
„Bandymas” pavyko!
„Supildėm dokumentus (žvilgtelėjau į laikrodį, buvo 15 valandų), persirengiau, patogiai atsiguliau gimdykloje laukdama gydytojos ir bandžiau įsiklausyti į savo kūną. Neskauda! Visai nieko, nė trupučio. Atėjusi gydytoja paaiškino, kad dabar nuleis vandenis. Kaip?! Pasiūliau palaukti, gal jie patys nubėgs, – kvatojasi Liepa prisiminusi tas akimirkas. – Deja, gydytoja buvo neperkalbama. Nuramino, kad tikrai neskaudės. Visai. Ir tikrai – ji buvo teisi! Tada paliko mane su vyru, pažadėjo būti netoliese ir greitai grįžti. Guliu, laukiu tų baisiųjų sąrėmių. Pilvą vos vos pamaudžia, bet to toli gražu negalima vadinti skausmu. Net rezgiau mintį, kaip čia nusnaudus valandėlę. Kadangi prašiau epidūrinės nejautros, atėjo anesteziologė man jos suleisti. O aš didvyrė: „Kam, nereikia! Man neskauda!”
Gimdyti visiškai be skausmo, be jokio, net mažiausio diskomforto, – įmanoma. Likimas ta laimingąja pasirinko mane, ir aš jam nepaprastai dėkinga.2 vaikų mama LIEPA
Buvo paaiškinta, kad tuoj gali būti per vėlu, o sąrėmiai vėl manęs nepasigailės. Mano valia rinktis. Prisiminiau, kaip buvo nesaldu, ir sutikau – leiskit! Suleido, dingo ir tas nedidukas maudimas. Štai dabar, pamaniau, pagaliau pasnausiu, juolab kad ir gydytoja sakė – be valandos niekas neprasidės. Įsitaisiau, atsipalaidavau ir… Jau! Gimdau! Šaukiu vyrui, kad bėgtų kviest gydytojos. Ji atbėga, netiki, kad taip iš karto gali prasidėti procesas. Ramiai sako, kad gal man tiesiog taip atrodo. Pasižiūri: vaiko galvytė jau matyti! Aš vėl pradedu bijoti. Ankstesnioji patirtis grįžta į mano prisiminimus ir pripildo kiekvieną ląstelę. Girdžiu: „Bandykime stumti”. Dar spėju pagalvoti: „Ką reiškia „bandykime”? Tai dar iš tikrųjų nestumsiu, tik bandysiu, ar kaip?!” Fiksuojamas „bandymo” pradžios laikas – 16.57. Pabandžiau – vienas, du. Ir matau savo kūdikį, savo sūnelį. Fiksuojamas „bandymo” pabaigos laikas – 16.59. Dvi minutės. Tiek laiko užtruko mažyliui atkeliauti į šį pasaulį. Glaudžiu sūnelį ir nesuprantu – sapnuoju ar ne. Ar man skaudėjo? Ne, visai ne. Jokiu momentu. Viskas sklandžiai, gražiai ir… be skausmo.”
****
„Po kurio laiko dar mąsčiau, nuo ko tai priklauso. Sakysit, nuo epidūrinės nejautros. Žinoma, tai turėjo įtakos, be jokios abejonės. Bet kad visai visai jokio diskomforto? Štai taip – vienas du, ir viskas? Pirmą kartą juk irgi buvo epidūrinė nejautra… Visų pirma, labai pasitikėjau savo gydytoja, visų antra, buvau ne taip seniai gimdžiusi dukrelę, o, visų trečia, – gyvenimas norėjo parodyti, kad įmanomi ir tokie dalykai, kurie kasdienybėje atrodo nerealūs. Taip ir visur – atsiduriame aklavietėje, kažko bijome, nerimaujame, piešiame baisiausius scenarijus, o, pasirodo, viskas susiklosto netikėtai ir nelauktai. Gyvenimas kupinas staigmenų! Tuo jis ir žavus.”
