„Vos mažasis pirštelis paliečia vandenį, dukrytė ima klykti nesavu balsu. Jau ir aš pati pradedu bijoti jos maudynių“, – pasiguodė viena mūsų skaitytoja. Ar tikrai baisus vanduo?
Konsultuoja šeimos gydytoja Šarlota Kriaučiūnienė
Naujagimių ir kūdikių priežiūros specialistai yra pastebėję, kad tarp ankstesnių kartų kūdikių maudynių baimė buvo išties dažna. Ji siejama su sena tradicija naujagimį numaudyti iškart po gimimo. Maudynėms būdavo ruošiamasi iš anksto, juk sunku nuspėti, kada gims vaikutis, tad nieko keista, kad, jam gimus, vanduo vonelėje jau būdavo pravėsęs. Dažnai pirmosios maudynės nebūdavo malonios ir net išgąsdindavo naujagimį. Kūnas turi atmintį, tad, pajutęs, kad mama ruošia vonelę ir netrukus bus merkiamas į vandenį, kūdikis prisimena nemalonią patirtį ir verkdamas ar spardydamasis dar ilgai gali siekti jos išvengti.
Šiuolaikinės mamos gali rinktis gimdyti vandenyje. Tai tarsi garantuoja naujagimio švelnesnį, malonesnį gimimą, perėjimą iš įsčių vandenų į šio pasaulio vandenis. Nėra atlikta tyrimų, kurie naujagimiai – gimę įprastai ar vandenyje – vandenį mėgsta labiau, tačiau faktas lieka faktu – anksčiau maudynių baimė buvo įprastas reiškinys.
Lyg mamos pilvelyje
Dabar naujagimis pirmiausia padedamas mamai ant krūtinės, o tada apšluostomas. Niekas nepuola jo merkti į vandenį. Paprastai pirmosios maudynės vaikučio laukia jau namuose – vadinasi, trečią–ketvirtą jo gyvenimo parą.
Kad pirmosios maudynės žmogučio neišgąsdintų, svarbu paisyti rekomendacijų – pasirūpinti tinkama patalpos ir vandens temperatūra, po ranka susidėti reikiamas priemones, trumpai tariant, reikia stengtis sukurti kuo jaukesnę ir ramesnę aplinką. Dažnai naujagimis išsigąsta ne vandens, o erdvės, todėl rekomenduojama jį į vandenį merkti suvystytą į švarų vystyklą. Šiltas vandenukas ir prie kūnelio priglaustos rankytės, suglaustos kojytės primena jam saugų gyvenimą mamos pilvelyje, ramina. Pirmiausia atsargiai įmerkite pėdutes, kojeles, užpakaliuką, pilvelį, nugarytę, tada vandenyje vystyklą lėtai ir švelniai nuvyniokite bei prauskite mažylį.
Įsčių saugumą bei jaukumą sukuria ir specialus maudynių kubiliukas, kuriame naujagimis maudomas vertikalia padėtimi, jo kojytės ir rankytės priglunda prie kūnelio, o šį iki petukų apsemia šiltas vanduo. Kad būtų saugiau, mamos neretai į vonelę pila per mažai vandens – tiek, kad vos užtenka užpakaliukui įmerkti, o prausia mažylį vandenį ant jo pildamos puoduku. Patarčiau pačioms išmėginti tokias „maudynes“ – įsėdus į vonią lyg į balą, pilti ant savęs vandenį. Manau, netruks pasidaryti šalta.
Mažiuką išgąsdinti gali vėstantis vanduo, šilto vandens ir vėsaus patalpos oro kontrastas, bėgančio ar pilamo vandens garsas, ant veiduko užtiškęs lašas. Tačiau nebūtinai naujagimiai verkia išsigandę. Yra vaikų, kurie į viską reaguoja dirgliai ir neramiai.
Bailiukams – „sausos“ maudynės?
Dažniausiai mama žino ar bent nujaučia, ko išsigando vaikutis: užtenka vieno karto, kai vanduo buvo šiek tiek per karštas jautriai odelei ar, besisukant ko nors paimti, mažylis slystelėjo nuo rankos, ir mama, ir kūdikis tai ilgai atsimins. Tačiau reta mama žino, kaip elgtis, jei kaskart, nešant kūdikį į vonią, prasideda pragaras: gal kurį laiką išvis nemaudyti, o gal, priešingai – maudyti kasdien, tikintis, kad nemalonius potyrius nustelbs malonūs? Rekomenduočiau pakeisti maudynių rutiną, galbūt kelias dienas išties nemaudyti, jei maudydavote vakare – pamėginkite maudyti ryte, jei maudėte visada viena – pasikvieskite į pagalbą vyrą ar mamą, nes kūdikiai ima bijoti ne tik maudynių, bet ir ruošimosi joms – iš tam tikrų ženklų, garsų jie jau nuspėja, kas laukia. Yra kūdikių, kurie nemėgsta vonelių ar vonių, bet leidžiasi maudomi po dušu. Vandens garsas ir švelnus masažas juos ramina. Pagaliau – prileiskite vonią vandens ir pati lipkite į ją su naujagimiu ant rankų, jausdamas mamą, mažiukas bus ramesnis, bus lengviau pratinti prie vandenuko. Prieš tai, žinoma, būtinai palįskite po dušu.
Gal bailiukams užtektų „sausų“ maudynių? Joms nereikia vonelės, tik dviejų nedidelių dubenėlių su vandeniu (vienas skirtas kūdikiui nuplauti, kitas – vaikiškam muilui nuskalauti) ir natūralaus plaušo kempinėlės? Kūdikis guldomas ant rankšluostuko ir vandenyje sudrėkinta kempinėle pradedamas „maudyti“ nuo delniukų, paskui nuplaunamos ausytės, kakliuko raukšlės ir t. t. Nuvalytos vietos iškart nusausinamos rankšluosčiu, nes drėgna odelė garuoja ir labai greitai vėsta. Tačiau tokia procedūra maudynių vonelėje nepakeičia. Įsivaizduokite, kas būtų, jei suaugęs žmogus savaitę nesimaudytų, tik drėgnais rankšluosčiais apsišluostytų? Kūdikis, nors mažas ir kol neropoja, labai nesusipurvina, tačiau pamėginkite visą dieną neplauti jo užpakaliuko: net jei sauskelnes keisite dažnai, jei užpakaliuko nesupurvintų nei šlapimas, nei „kakutis“, vakare vis tiek sklistų kvapas. Pirmiausia patarčiau išbandyti kitus draugystės su vandenuku būdus ir jei niekas negelbsti, kurį laiką, žinoma, gali tekti gelbėtis apšluostymais.
Malonios maudynės. 13 rekomendacijų
1. Kūdikį geriausia maudyti tarp maitinimų, t. y. ne iškart po valgio, nes gali atpylinėti, tačiau ir ne praalkusį, nes bus tikrai sunku tikėtis malonumo.
2. Daugumą kūdikių maudynės nuramina, atpalaiduoja, nuteikia miegui – juos ir reikėtų maudyti antroje dienos pusėje, vakarop. Tačiau jei maudynės vaikutį išblaško, aktyvina, joms reikėtų parinkti tinkamą laiką pirmoje dienos pusėje.
3. Pirmosioms maudynėms tinkamiausias kūno temperatūros vanduo, t. y. apie 37,5 laipsnio. Temperatūrą matuokite specialiu vandens termometru. Yra kūdikių, kuriems patinka šiek tiek šiltesnis vanduo. Vandens temperatūra gali svyruoti nuo neutralios iki maksimalios, maždaug 41 laipsnio – tiek pakyla kūno temperatūra, kai karščiuojame, tad odelės toks karštis tikrai nenudegins.
4. Svarbi ne tik vandens, bet ir vonios kambario temperatūra. Geriausia – apie 23–25 laipsnius.
5. Gręžinio, vandentiekio vandens naujagimio ir kūdikio maudynėms virinti nereikia. Šulinio vanduo turi būti virinamas, kol užgyja bambutės žaizda. Vandens į vonelę reikia pilti tiek, kad beveik apsemtų kūdikio petukus – taip jam bus šilta ir jauku. Pilti vandenuką ant kūdikėlio galima delnu, puodeliu, varvinant kempinėle ar naudojant dušą.
6. Naujagimius, kūdikius geriausia maudyti vaikiškose vonelėse arba specialiuose kubiliukuose, mat mažesnėje erdvėje vaikas jaučiasi saugiau. Kūdikį gali išgąsdinti ne tik vonelės dydis, gylis, bet ir šaltos sienelės. Todėl prieš maudynes perplaukite vonelę šiltu vandeniu. Jei jaučiate, kad kūdikis nesijaučia saugus, būdamas jums ant rankų, arba jį visada maudote viena, pamėginkite pasinaudoti specialiais gultukais. Tačiau kai kurioms mamoms (ir kūdikiams) šie pagalbininkai (kaip, beje, ir žaislų pilna vonelė) labiau trukdo, nei padeda.
7. Žolelių nuovirai vonelėje nebūtini, jei odelė labai alergiška, galima įpilti ramunėlių nuoviro, jei linkusi sausėti – specialių natūralių vonios aliejukų.
8. Į vonelę kūdikį kelkite viena ranka prilaikydama galvytę, o kitą pakišusi po užpakaliuku. Vandenyje kūdikį patogiausia laikyti ant kairės rankos (galvytė ir petukai – ant mamos rankos, prilaikome per pažastį), o dešine prausti. Į vandenuką mažiuką kiškite iš lėto, pirmiausia kojytes, paskui užpakaliuką ir t. t. Pirmiausia nuprausiame petukus, leidžiamės pilvuko link, nugarytę, užpakaliuką, kojytes ir tik pačioje pabaigoje sušlapiname galvytę. Kūdikiai ir vaikai nemėgsta trinkti galvos, tad, pradėjusi maudynes nuo jos, viską tik sugadinsite. Be to, šlapia galvytė greitai vėsta, kūdikiui gali būti šalta.
9. Vaikišką akių negraužiantį šampūną ar muilą galvytei trinkti pakanka naudoti kartą ar du per savaitę. Stenkitės neužpilti vandens ant veiduko (tai viena dažnesnių kūdikių išgąsčio priežasčių), nebent tėvai siekia mokyti kūdikį nardyti. Jei vaikutis turi pleiskanų luobelę, vadinamąją lopšio kepurę, dėl to dažniau galvos trinkti nereikia, užtenka kaip ir maudynių – kas antrą ar trečią dieną. Ištrinkus galvytę, luobelę patepkite natūraliu aliejuku ir atsargiai „iššukuokite“.
10. Naujagimį užtenka maudyti 5–7 min., jei verkia – 2–3 min. Po mėnesio malonumą galima ilginti švelniai, lėtai paplukdant. Svarbu stebėti, ar nepravėso vanduo, ar kūdikiui nešalta.
11. Pasirūpinkite, kad išsimaudžiusiam kūdikiui taip pat būtų jauku ir šilta. Iš anksto pašildykite (užmetusi vonioje ant gyvatuko) minkštą, drėgmę gerai sugeriantį rankšluostį, ištrauktą iš vandens kūdikį į jį suvyniokite, apgaubkite ir galvytę (tik neuždenkite akyčių!), tada švelniais spaudžiamaisiais judesiais apšluostykite. Neskubėkite išmaudyto mažylio nešti į kitą, vėsesnį, kambarį, leiskite jam šiltai atvėsti.
12. Vatos tamponėliu išsausinkite ausies kaušelius, paausius, rankšluosčio krašteliu – raukšleles ir kuriam laikui uždėkite ploną kepurytę.
13. Prieš kūdikio maudynes pirmiausia nusiraminkite patys. Jei labai neramu, kol įgusite ir įsidrąsinsite, pasikvieskite į pagalbą mamą, seserį ar naujagimių priežiūros specialistą.
Ko bijo mamos?
Mamos bijo maudyti naujagimį, kol nenukritusi virkštelė, nesugijusi bambutės žaizda. Nežinia, iš kur sklinda gandų, kad maudant virkštelė ilgiau nenukris, nes vandenyje išbrinksta ir lėčiau džiūsta.
Naujagimį maudyti galima ir reikia tiek dar nenukritus, tiek jau nukritus virkštelei, esant bambutės žaizdai ir jai sugijus. Bambutė gyja iki trijų savaičių, tad jei visą tą laiką naujagimis nebus maudomas, o tik, pavyzdžiui, apšluostomas, gali pablogėti odos būklė, atsirasti bėrimų, užkratas gali patekti ir į bambutės žaizdą. Naujagimiui reikia švaros. Tačiau neturi būti sterilu – įrodyta, kad, pavyzdžiui, virkštelė, valoma spiritu, ilgiau džiūsta.
Išmaudžius naujagimį, bambutės žiedą reikėtų nusausinti vatos tamponėliu, jei yra apnašėlių – jas išvalyti virintame vandenyje sudrėkintu vatos tamponėliu. Spirito gali prireikti nebent labai nehigieniškomis gyvenimo sąlygomis. Bambutės žaizdos tepti kitais tepalais taip pat nerekomenduojama.
Maudymas virkštelės atsidalijimui įtakos neturi.
Svarbu virkštelę ir bambutę laikyti sausą bei švarią, negalima jų uždengti sauskelnėmis.
