Kartais santykiai šeimoje pašlyja dėl visai nekaltų dalykų. Dėl to, kad moteris norėjo kalbėti, o vyras nesugebėjo jos išklausyti. Kai tai nuolat kartojasi, moteris nusivilia savo vyru, o šis tampa suirzęs. Psichologai pataria moterims išmokti išlaukti, kol vyras bus pajėgus įsiklausyti į jų norus, o vyrams išmokti įdėmiai išklausyti savo moterį.
Konsultuoja vaikų ir tėvų santykių psichologė Ramunė Murauskienė.
Kai kurie psichoterapeutai juokauja, kad šeimoje bus darna, kai moteris išmoks patylėti, o vyras paklausyti. Atrodo, kad tiesos šiuose žodžiuose yra.
Kaip jau žinoma, vyrų ir moterų prigimtis yra skirtinga. Lyčių skirtumai išryškėja jau vaikystėje. Tarkime, iš darželio grįžęs berniukas dažniausiai nepasakoja, kaip jam sekėsi, o užsiima savo veikla. Mergaitė, priešingai, emocingai pasipasakoja, kas darželyje nutiko, su kuo draugavo, ką žaidė, kas labiausiai patiko ar ne. Vyriškumui būdinga informaciją susidėlioti į „stalčiukus” ir tik tada ja pasidalyti su kitais. Todėl net ir mažas berniukas prieš ką nors pasakodamas pirmiausia visos dienos įvykius „suvirškina”. Moteriškumui būdinga iškart išlieti visą minčių, kurios sukasi galvoje tarsi spiralė, srautą: kol moteris ar mergaitė garsiai nepasako, ką patyrė per dieną, tol neatsipalaiduoja, nepatiria vidinės ramybės. Todėl ir teigiama, kad moterims yra sunku patylėti, o vyrams – prakalbėti, atverti širdį.
Žinomas šeimų psichoterapeutas Olegas Gadeckis pusiau rimtai, pusiau juokais yra sakęs, kad vakare po darbų šeimai susirinkus namo moteriai reikia 20 min. patylėti, o vyrui 20 min. paklausyti savo moters. Pirmasis tylėti arba klausyti turėtų tas, kuris yra mažiau pavargęs. O po 40 min., kai moteris patylės ir leis vyrui atsipalaiduoti, o vyras moteriai išsikalbėti, abu jausis ramūs ir jų vakaro nedrums jokie nesusipratimai.
Jūs pati tikite šia teorija?
Joje tikrai yra tiesos grūdas. Moteris labiau išgyvena įvairius dalykus, tarkime, per dieną į ją kažkas ne taip pasižiūrėjo, ne tai pasakė, ji tuojau pat ima galvoti, kas ne taip, ir visa tai išpasakoja savo vyrui. Vyras tokio minčių srauto negali suvokti, nes į tai, kas kelia nerimą jo moteriai, paprasčiausiai nekreipia nė mažiausio dėmesio. Dažnai dar pasako, kad ji prisigalvoja nebūtų dalykų. Tuomet moteris supyksta ir jaučiasi nemylima. Net ir labai brandžiam bei sąmoningam vyrui ne visada paprasta suvokti moters emocijas, jos ašaras ir išgyvenimus. Tačiau vyras turėtų išmokti nesakyti: „Nesąmonė, tu perdedi ir pan.” Jis turėtų mokytis išklausyti, juk išklausyta moteris paprastai nurimsta. Dažniausiai jai tiek ir tereikia. Antra vertus, ir moteris turėtų suprasti, kad dar negimė toks vyro, kuris labai gerai ją supras, nes kad ir kaip stengtųsi, ne visada vyro protas geba suvokti, kas darosi jo mylimos moters galvoje. Mums, moterims, svarbu, kad vyras išklausytų ir reaguotų į mūsų nerimą, baimes ir pan. Juk turime teisę būti emocingos, nerimauti dėl vaikų, vyro, džiaugtis dėl puodelio šiltos arbatos, vaiko šypsena ar kokiu nors visišku mažmožiu. Kiekviena moteris turi teisę „nuleisti garą” – ir nebūtinai gražiai. Ji gali išrėkti susikaupusias emocijas. Vyras, kuris žinos, kad moteriai toks elgesys būdingas, išklausys ir lengviau atsipūs, kad po šio emocijų pliūpsnio ateis ramybė.
Jeigu vyras išmoks paklausyti moters, gebės labiau suvokti jos vidinį pasaulį?
Taip. Vyras būtinai turi mokytis išklausyti, ką sako jo moteris, net jeigu jam tai atrodo nepakeliamai sunku. Neišgirsta, neišklausyta moteris laiminga nebus. Juk gerai pagalvojus vyrui sunku išklausyti žmoną po kelerių santuokos metų, o kažkodėl visiškai nesunku draugystės pradžioje, kai ir išklauso, ir būna pakantus jos nuotaikų kaitai. Kur dingsta šis gebėjimas? Moteris ir toliau kaip pirmaisiais draugystės mėnesiais ar metais nori išsilieti vyrui ir labai nusivilia, kai šis sustabdo ją ir nenori išklausyti. Tuomet poros santykiai pradeda prastėti. Nėra sveika šeimai, kai moteris norėdama išsipasakoti bėgioja paskui vyrą, o šis vis tiek nesiklauso. Tuomet moteris randa kur išsilieti, pavyzdžiui, lekia išsipasakoti draugei ar kitam vyrui, o šie susidaro įspūdį, kad besiskundžiančios moters vyras blogas, nes nesugeba net išklausyti.
Neretai neišklausytos moterys tampa piktos, jos susibara su tėvais, apšaukia vaikus, bendradarbius ir pan. Be jokios abejonės, tai šeimą veda į prapultį. Antra vertus, ir moteris turi suprasti, kad gyvena vis dar su tuo pačiu vyru, kuriam galbūt dabar tokia prasta nuotaika, kad negali jos išklausyti. Jeigu ji kurį laiką patylėtų, tikrai rastų tinkamą akimirką išsakyti vyrui viską, kas yra susikaupę jos širdyje. Moteris turėtų jausti savo vyrą – jeigu ji kalbės tuomet, kai jis galės klausytis, vyras apdovanos ją savo dėmesiu.
Siūlymas patylėti turbūt nereiškia visiško nesikalbėjimo?
Be jokios abejonės, viena yra kurį laiką patylėti ir leisti pailsėti savo vyrui, o visiškai kas kita „užsiraukti” ir demonstratyviai surengti „nekalbadienius”. Dažnai tikrai gerai grįžus vyrui iš darbo iš karto jo neužpulti ir neužkrauti savo nerimu (per dieną moteris sugeba savyje prikaupti be galo daug nerimo, kurį norisi išlieti) arba džiaugsmu. Galima apie daug ką pasikalbėti susėdus prie stalo, nes tuomet, kai sklinda malonus maisto kvapas, vyras daug ramiau ir atidžiau sugeba priimti moters siunčiamą informaciją. Prie stalo moteris švelniu ir maloniu balsu gali paprašyti vyro paslaugų – labiau tikėtina, kad jis, jas išgirdęs valgydamas, į tai atsižvelgs. Juk ne veltui yra sugalvotas posakis: „Per skrandį – į širdį.”
Skamba gražiai, bet bėda, kad dažniausiai norisi išsikalbėti „čia” ir „dabar”. Kad ir tarpduryje…
Tikrai daugelis moterų pasirengusios santykius aiškintis tuoj pat – tarpduryje ar nubėgusios paskui vyrą į vonią. Mes visos tikime, kad jeigu mintis išliesime „čia” ir „dabar”, padėtis iš karto pasikeis. Bet, deja, taip tik suerziname savo vyrą ir problemos neišsprendžiame. Savo vidumi stiprios moterys sugeba sulaikyti emocijas ir negalvoti apie problemas tol, kol galės apie jas pasikalbėti. Ir ties kam kalbėtis su vyru, kai jis suirzęs? Galima užsirašyti savo mintis ir atėjus metui apie jas papasakoti. Aš moters paprašau įsivaizduoti, kad vyras yra liūtas, o ji – mažas kačiukas. Kas įvyks kačiukui, jeigu lįs liūtui į nasrus? Ogi bus prarytas. Jeigu liūtas traukiasi, nereikia jo vytis ir kišti galvos į nasrus. Kitaip tariant, jeigu vyras eina nuo mūsų tolyn, nereikia jo vytis ir kalbėti, nes jis pasakys ką nors grubaus. Kam to reikia? Juolab kad po kurio laiko nurims ir išklausys. Maža to, svarbu nepulti ir į kitą kraštutinumą. Kai kurios moterys vengia su vyru kalbėtis nemalonia tema, nes bijo jį skaudinti. Tai irgi nėra gerai, reikia kalbėtis apie viską, bet pasirinkti tinkamą pokalbiui akimirką.
Gal tokios poros, kurioje moteris išmoks patylėti, o vyras paklausyti, išvengs ir barnių šeimoje?
Šeimos, kurios niekada nesibara, yra reta išimtis. Jei sako, kad nesibara, dažniausiai apskritai „prasilenkia” gyvenime – sutuoktiniai taip vienas nuo kito atitolsta, kad net bartis nemato reikalo. Natūralu sutuoktiniams susipykti, susitaikyti, svarbu, kad pyktis „nenueitų” per toli. Jis ir „nenueis”, jeigu vyras gebės išgirsti savo moterį, o ši išmoks kalbėti tada, kai tas nebus suirzęs.
Kad šeima būtų sėkminga, vyras turi išmokti ne tik paklausyti, o moteris patylėti, bet ir dar tam tikrų dalykų.
Užduotys moteriai
Išmokti mylėti save. Tokia moteris nebėgios paskui vyrą, kai šis nenori jos išklausyti. Ji pagalvos: „Kam man reikia gadintis nuotaiką?” Ir atidės pokalbį vėlesniam laikui.
Mažiau burbėti. Lietuvos vyrai „nepastumti” tikrai ne visada padaro ką nors naudinga šeimai, tačiau moteriai nereikėtų per daug įsijausti ir „stumdyti” grubiai. Juk galima tai daryti santūriau – priminti tarsi netyčia, kad kojinės mėtosi netvarkingai, pavyzdžiui, perbraukti vyrui delną per nugarą ir pamerkus akį pasakyti: „O… kas ten, kampe, guli?”
Kartais išsilieti. Tai labai svarbu, tačiau tuomet, kai vyras gali išklausyti. Juk nebūtina vaikytis vyrą po namus ir aiškinti, ką jis daro ne taip. Reikia išmokti sulaukti, kada vyras bus pailsėjęs, ir ramiai pasakyti, kad tam tikros problemos dar nėra išspręstos.
Užduotys vyrui
Suvokti, kokia yra moters meilės kalba. Vienoms patinka, kai jas apkabina, kitoms gauti dovanų ar leisti laiką kartu. Reikia nepatingėti stebėti moterį ir suvokti, kas jai suteikia pasitenkinimą – apkabinti, atnešti gėlių arba išvykti kur nors drauge. Tikrai nedaug pastangų kainuoja mylimos moters laimė.
Išmokti kalbėti apie jausmus. Ne visi vyrai geba tai daryti, nors myli savo moterį ir bijo dirbtiniu balsu ištarti: „Myliu tave.” Vis dėlto patartina prisiversti tai daryti, po metų pačiam vyrui tai taps įpročiu ir neatrodys nei labai keista, nei dirbtina.
Atiduoti visa, kas geriausia moteriai. Vyrui reikia išmokti kurį laiką pamiršti save ir savo poreikius ir pasistengti palepinti savo moterį. Po kurio laiko ji pati pasiūlys: „Vaikams ir man jau visko gana, dabar pagalvok ir apie save.”
