Išmatų transplantacija. Skamba visai nekarališkai. Tačiau šios procedūros poveikiu gydant kai kurias ligas džiaugtųsi net karaliai. Apie procedūrą, jos poveikį vaikų sveikatai ir mokslo atradimus kalbamės su šio metodo pradininku Lietuvoje, vaikų gydytoju gastroenterologu profesoriumi dr. Vaidotu Urbonu.
Nuo kinų medicinos prieš mūsų erą iki 2013 m. atradimų
Išmatų transplantacija nėra visiškai naujas gydymo būdas. Archeologinių šaltinių duomenimis, tai buvo praktikuojama ne tik Kinijoje IV a., bet ir daugelio kitų tautų liaudies medicinoje. Ir šiomis dienomis jį taikė pavieniai gydytojai, bet niekas nedarė mokslinių tyrimų, nerinko ir nesistemino informacijos, kol 2013 m. žurnale apie mediciną „New England Journal of Medicine“ buvo atspausdintas straipsnis, kaip olandų gydytojai sėkmingai pritaikė išmatų transplantaciją žmonėms, sergantiems Clostridium Difficile (CD) bakterijų sukelta infekcija (kai pažeidžiama storojo žarnyno gleivinė, sukeliamas įvairaus sunkumo viduriavimas. Kai kurie asmenys, taip pat ir kūdikiai, gali nešioti bakteriją be ligos simptomų, bet daugeliu atvejų išsivysto sunkus viduriavimas su žarnų uždegimu, retkarčiais tokie ligoniai miršta).
Infekcijos šaltinis – užsikrėtę asmenys, užteršta aplinka ir paviršiai. Olandų gydytojų užfiksuoti rezultatai buvo neįtikėtinai puikūs. Beveik visi jų pacientai pasveiko po vienkartinės išmatų transplantacijos. Anksčiau sergančius CDI gydydavo antibiotikais, kainuojančiais kelis tūkstančius eurų. Tačiau gydymas nebuvo itin efektyvus, pasveikdavo 80–90 proc. žmonių. Ėmus taikyti išmatų transplantaciją, rezultatas pasiekiamas po pirmos procedūros. O svarbiausia – tai visiškai nebrangu. Kadangi tyrimų rezultatai buvo akivaizdūs, JAV vaistų agentūra patvirtino šį gydymo būdą ir išdavė leidimą jį taikyti. Žinant, kaip ilgai įprastai trunka įrodyti naujų medicininių metodų tinkamumą, šis buvo įteisintas labai greitai.
Smegenų ir žarnyno ryšys
Prasidėjo savotiškas bumas – daug mokslininkų, tyrėjų, gydytojų ėmė taikyti šį metodą ne tik viduriavimui gydyti: jie eksperimentavo gydydami daugelį kitų ligų. Kol kas tokių gerų, šimtaprocentinių rezultatų kaip gydant CD infekciją, nėra. Daugeliui žmonių fiksuojamas laikinas būklės pagerėjimas. Tiesa, skirtingas: vienas jaučiasi puikiai, kitas – geriau, trečiam – jokio efekto. Kai skirtingų tyrėjų rezultatai irgi yra skirtingi, mokslininkai kelia naujus klausimus: kodėl vienam asmeniui tinka, o kitam – ne? Galbūt donoras neatitinka recipiento?
Dar 2011 m. mokslininkų grupė prestižiniame žurnale „Nature“ paskelbė, kad žmonės pagal žarnyne esančių bakterijų rūšis gali būti skirstomi į tris grupes (panašiai kaip kraujo grupės). Kiti tyrėjai šiam faktui nepritaria, todėl tai – irgi dar studijų objektas. Tačiau medicinoje jau seniai įrodytas glaudus ryšys tarp žmogaus smegenų ir žarnyno veiklos. Tai, kas yra žarnyne – įvairios suvalgyto maisto medžiagos, bakterijų apykaitos produktai, per žarnyno sieneles patenka į kraują, o su juo nunešama į smegenis. Kaip tik tai profesorių dr. Vaidotą Urboną paskatino domėtis, kaip žarnyno bakterinio turinio pokyčiai galėtų paveikti žmones, sergančius psichikos ligomis, pvz., autizmu, šizofrenija, nervine anoreksija ir kt.
Nuo 2017 m. vasaros Lietuvoje padaryta per 30 išmatų transplantacijų vaikams, turintiems autizmo sutrikimą. Profesorius Vaidotas Urbonas pasakoja, kad šiuo metu atliekami persodinimai yra jo, kaip ir kitų mokslininkų, siekiančių padėti įvairių sutrikimų varginamiems žmonėms, tyrimų objektas. Jis pasirinko vaikučius, turinčius autizmo sutrikimų. Profesorius labai daug kalbasi su tėvais, pasakoja jiems apie pačią procedūrą, jos poveikį, galimą riziką. Gimdytojai domisi, būna ir patys susiradę informacijos internete, moksliniuose leidiniuose. Apsisprendimo teisė yra tik jų.
Pasak specialisto, transplantacija autizmo neišgydys, tačiau tai galėtų būti vienas iš gydymo metodų šalia kitų. Juo labiau kad daugeliui vaikų fiksuojamas teigiamas procedūros poveikis. Sulaukta daug šiltų tėvų atsiliepimų, kaip antai: „Fantastika! Ką jūs padarėte? Vaikas pasikeitė!“ Autizmu sergančio mažylio būklę gana sunku pamatuoti, tiesiog nėra akivaizdžių kriterijų. Tai gana subjektyvu. Tačiau faktas, kad tėvai atveža savo mažuosius ir šeštą, ir septintą kartą tai pačiai procedūrai, patvirtina, jog poveikis tikrai juntamas. Faktas ir tas, kad nė vienam nepablogėjo sveikata.
“Prisimenu pirmą procedūrą. Buvo labai sunku ryžtis, – atvirauja gydytojas: – tačiau atsirado drąsi mama, trokštanti padėti savo sūneliui. Ji buvo apkeliavusi kone visą pasaulį, išbandžiusi įvairius gydymo būdus. Praėjus metams po pirmos procedūros, mama sugrįžo jos pakartoti, nes rezultatas buvo geras. Kitų vaikų tėvai irgi tai vertina, procedūrą kartoja ir šeštą, ir septintą kartą. Jie džiaugiasi, sako, kad mažyliai tampa socialesni, geriau bendrauja, turi mažiau baimių, pagerėja apetitas.“
Kaip atliekama procedūra?
Vaikas paguldomas į ligoninę vienai parai. Procedūra daroma kolonoskopu (180 cm ilgio ir 1,2–1,6 cm skersmens lankstus instrumentas, turintis sistemą, apšviečiančią tiriamąjį objektą bei kamerą). Jis įkišamas į storosios žarnos pradžią ir suleidžiamas turinys, paimtas iš donoro.
„Gerai ištirti du vaikai donorai. Jie – visiškai sveiki, žinome net jų genetiką, nes tai vieno mūsų gydytojo vaikaičiai, – pasakoja profesorius. – Šviežių išmatų paimama iš donoro storosios žarnos ir suleidžiama į ligoniuko į storąją žarną. Dieną prieš ligoniui skiriama laisvinamųjų vaistų, išvalomas žarnynas. Kitos dienos rytą atliekama procedūra su trumpalaike narkoze, kuri neturi žalingo poveikio. Tą pačią dieną, po pietų, pacientas keliauja namo.“
Atmetimo reakcija galima, tačiau be jokių pasekmių. Juk viskas vyksta žarnyne, jei organizmas nepriima, tiesiog išsituštinama, ir viskas. Kad tokia procedūra galėtų paveikti kitus organus, kaip kepenis, inkstus ar širdį, pasaulio duomenų bazėje užfiksuota nėra. Tiesa, viena rizika – akivaizdi: gali sukelti infekciją, jei donoro išmatose, pavyzdžiui, būtų kokios salmoneliozės bakterija. Tačiau dėl to donorai ir itin akylai stebimi.
Lieknėjančios pelės ir nutukimo gydymas
Visai neseniai Vilniaus Santaros klinikų gydytojai pradėjo bendradarbiauti su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkais. Tai leidžia drąsiau atlikti eksperimentus su pelėmis, kaupti tyrimų išvadas ir ieškoti tinkamų gydymo būdų žmonėms. Išmatų transplantacijos procedūros irgi iš pradžių buvo atliekamos pelėms. Beje, atkreiptas dėmesys į šiandien žmonėms aktualų reiškinį – transplantacija gali būti taikoma net nutukimui gydyti.
Tai pastebėta, kai nutukusioms pelėms buvo persodinta liesų pelių išmatų. Ir persodinta priešingai. Pirmosios pelės ėmė lieknėti, o liesosios – gausiau ėsti ir tukti. Natūralu, kad šis reiškinys ypač domina šiandieninius mokslininkus, tyrimai su žarnyno turiniu vyksta įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad nutukusių žmonių žarnyne labai sumažėja Akkermansia muciniphila bakterijų. Todėl šiuo metu pasaulyje vykdomi net 3 tokie tyrimai. Tyrėjai tiki, kad nutukusieji, gavę stebuklingųjų bakterijų, ims lieknėti.
Profesorius V. Urbonas tai vertina skeptiškai: „Vargu ar viena bakterija išspręs nutukimo bėdas. Labiau tikėtina, kad jas gali spręsti didesnis kiekis, t. y., jei bus tinkamai paveikiama visa žmogaus mikrobiota.“
Mikrobiota – tai žarnyno mikroorganizmų visuma. Manoma, jog žmogaus organizme yra 10 kartų daugiau bakterijų nei visame kūne žmogus turi ląstelių. Šiandien pasaulyje pastebimas didžiulis susidomėjimas šiuo vadinamuoju „nauju organu“. Mokslinėje ir medicininėje literatūroje tyrimų aprašymų bei straipsnių apie mikrobiotą publikuojama labai daug.
